Rudeniškos darganos ir apmirštanti gamta išties nenuteikia optimistiškai. Jei šeimoje ir darbe – darna, žmonės paprastai išgyvena šį laikotarpį be psichologinių problemų. Tačiau kiek tokių laimingųjų? O ką daryti tiems, kurių gyvenime trūksta darbo ar sveikatos, šeimynykščių šilumos? Kauno krizių centro psichologai tikina, kad šiuo metų laiku visai natūralu jausti liūdesį, tačiau pataria jam nepasiduoti. Ragina atkreipti didesnį dėmesį į savo ir artimųjų savijautos pokyčius. Svarbu laiku pastebėti pirmuosius ženklus, nes depresijon grimztantis žmogus vis labiau užsisklendžia. Ieškodami vienatvės ir atitolę nuo artimųjų be specialistų pagalbos paprastai nebeišsiverčia. Psichologė Irena Jusienė sako, kad šviesos trūkumas neabejotinai veikia žmogų. Sezonų kaita, ypač rudenį ir pavasarį, taip pat išbalansuoja. Psichiatrijos ligoninėse tuomet tikras antplūdis. Tačiau labai dažnai iš pradžių psichikos sutrikimas yra nežymus, jis pasireiškia ilgą laiką pabjurusia nuotaika ir liūdesiu. Atpažinus atslenkančią depresiją, žmogui galima padėti šeimoje arba psichoterapinėmis priemonėmis, be medikamentų. “Artimieji greitai pastebi, kad žmogų nuolat apėmusi bloga nuotaika. Tačiau jie nežino, ką daryti, juk ne visada įmanoma padėti išspręsti kitą užgriuvusias problemas. Jiems net gali atrodyti, kad tie rūpesčiai nėra tokie dideli, jie patys turi kur kas svarbesnių ir keblesnių.

Prieš pakylant lėktuvui įgula informuoja keleivius, kokių saugumo veiksmų reikėtų imtis iškilus pavojui. Kas skrido, prisimena, ką reikia daryti, kai iš viršutinės lentynėlės iškrinta deguonies kaukė. Įgulos instrukcija skamba maždaug taip: „Jei keliaujate su mažu vaiku, pirmiausia deguonies kaukę užsimaukite sau ant burnos ir nosies, o tada padėkite tai padaryti vaikui.” Kiekvieną kartą tai išgirdę suvokiate, kad, jei negalėsite kvėpuoti, nesugebėsite padėti savo vaikui. Šį kartą mes būsime jūsų saugumo instruktoriai, tad, prieš pradėdami kelionę knygos greitkeliu, norime padaryti saugumo pranešimą: „Jei keliaujate su bet kokio amžiaus vaiku, labai prašome knygoje pateiktas idėjas pirmiausia patikrinti savo galva ir širdimi, o tada bandyti padėti savo vaikams.” Suprantama, mes nesiūlysime gaiviųjų gėrimų, kaip kad daro stiuardesės lėktuve, tačiau suteiksime jums tikrai vertingų saugumo patarimų, kurie turės teigiamą, visą gyvenimą truksiantį poveikį jūsų vaiko jausmų pasauliui. Kai kurios knygos mintys pasirodys naujos, o kai ką jūs jau tikrai seniai žinote. Nauji dalykai gerokai nustebins, su kai kuo galite iš pradžių nesutikti, tad paskutinį sykį pavartosime kiekvieno skrydžio metu girdimą frazę: „Prisisekite diržus.” Verkiau, nes batų neturėjau, kol žmogų sutikau bekojį. Ši puiki parabolė padeda vaikams suvokti, kas yra pusiausvyra. Ji moko įžvelgti tokius dalykus, už kuriuos turime būti dėkingi likimui.

Tarkime, kad į mano kabinetą ateina pacientas, kuris pastarąsias tris savaites buvo prislėgtas. Prieš mėnesį jį paliko jo sužadėtinė dėl kito vyro, todėl jis nebemato prasmės toliau gyventi. Jo apetitas labai suprastėjo, jis nebemiega naktimis ir yra praradęs bet kokį susidomėjimą įprasta veikla. Ar aš turėčiau jam diagnozuoti klinikinę depresiją? Ar mano pacientas patiria tai, ką XIV amžiaus vienuolis Thomasas à Kempisas pavadino derama sielos širdgėla? Atsakymas yra kur kas sudėtingesnis, nei mano daugelis psichiatrinės diagnozės kritikų. Šie kritikai teigia, kad psichiatrija medikalizavo normalią liūdesio būseną, bet nesugebėjo atsižvelgti į socialinį ir emocinį kontekstą, kuriame ji apima žmones. Pavyzdžiui, darbo netekimas ar svarbių santykių pabaiga. Šis diagnozės trūkumas, kaip teigia kritikai, sukūrė netikrą didėjančią depresijos epidemiją. Neseniai išleistoje knygoje „The Loss of Sadness” Allanas V.Horwitzas ir Jerome’as C.Wakefieldas teigia, kad tūkstančius metų liūdesio simptomai, „turėję priežastį”, buvo skiriami nuo tų, kurie „neturėjo priežasties”. Tik pastarieji buvo suprantami kaip psichiniai sutrikimai. Pasirodžius moderniems diagnostikos kriterijams, pasak šių autorių, daktarams buvo liepiama nekreipti dėmesio į pacientų nusiskundimus ir žiūrėti tik į simptomus: prastas apetitas, nemiga, darbingumo praradimas, beviltiškumo jausmas ir t.t.

Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į savo epochą. Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti visai sovietinei erai, nors puikiai suprantu, kad čia nėra jokių moralinių monopolijų – daug visuomenių ir istorijos laikotarpių prašyte prašosi šių Shakespeare’o eilučių. Tam tikrų asociacijų šios eilės gali kelti ir su nūdienos Lietuva – ypač pirmoji šio soneto strofa. Viename iš yrančią Sovietų Sąjungą sukrėtusių filmų, Tengizo Abuladzės „Atgailoje“, Lavrentijų Beriją stipriai primenantis, nors ir kažką panašaus į italų fašisto uniformą dėvintis niekšybės ir blogio gelmių genijus Varlamas Aravidzė aplanko dailininko šeimą (kurią vėliau pražudo) ir, atsidėkodamas jai už vaišes, dainuoja ištrauką iš Giuseppe’s Verdi arijos ir dar perskaito 66-ąjį Shakespeare’o sonetą. Šėtono įsikūnijimas, skaitantis Shakespeare’ą ir gedulingu veidu pranešantis pasauliui žinią apie sugedusią ir blogyje skendinčią epochą – tai kažkas, kas pranoksta paties Shakespeare’o ir jo amžininko bei bičiulio Christopherio Marlowe vaizduotės ribas. Jie abu įsivaizdavo, kad Šėtonas žemėje pasirodo užsimaskavęs Niccolò Machiavelli’o pavidalu – Shakespeare’o „Otelo“ personažas Jagas sąmoningai sumodeliuotas pagal Machiavelli’į.

Prieš dešimtmetį žmonių, kuriems gyvenimą apsunkindavo panikos priepuoliai, buvo daug mažiau negu šiandien. Nerimo sukeliamus sutrikimus, kai atrodo, kad tuoj pat numirsi, provokuoja įtemptas gyvenimo būdas. Sveikatos neprideda ir tamsūs rudens bei žiemos vakarai. O šiemet visiems nervus tampo kalbos apie grėsmingai artėjančią ekonominę krizę. Daugelis lietuvių keiksnoja lietingus rudenis ir žiemas tik todėl, kad kažką koneveiktų. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie labai rimtai kenčia dėl saulės šviesos ir šilumos trūkumo. Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos vadovo pavaduotojas psichiatras Alvydas Navickas sako, kad žmonės, kurie jautriai reaguoja į gamtos svyravimus, rudenį ir žiemą jaučiasi prislėgti, mieguisti ir tingūs – juos apima letargija. Be to, apninka liūdnos mintys. Tokia būsena, kai dėl šviesos stygiaus sutrinka organizmo hormonų apykaita, vadinama žiemos liūdesiu arba depresija. Ji prasideda spalio–lapkričio mėnesį ir tęsiasi iki vasario. Pavasarį praeina, bet kitais metais niūros mintys ir vėl neduoda ramybės. A. Navickas, matydamas, kad daug žmonių žiemą jaučiasi liūdnesni, 1995 m. pirmasis Lietuvoje pradėjo taikyti šviesos terapiją. „Stažuodamasis Švedijoje susipažinau su psichiatru, kilusiu iš Indijos, kuris aktyviai taiko šviesos metodikas. Tada pats išbandžiau šviesos terapiją ir įsitikinau, kad specialios lempos labai pagerina gyvenimą, padeda jaustis darbingesniam, – sako gydytojas. – Dabar žmonės gali patys jas nusipirkti ir turėti namuose.

Kodėl kartais būna liūdna..? Nes kartais taip turi būti. Paliūdėti sveika – trumpas slogutis padeda dar kartą įvertinti visus smagius, jaukius, linksmus ir tiesiog gerus dalykus. Todėl kartais tiesiog reikia leisti liūdesiui šiek tiek pabūti šalia. Svarbu – ne per ilgai. Kaip ten bebūtų, liūdėti vis tiek nėra smagu. Tad ką daryti, kad liūdesys neužsibūtų? Pirmas dalykas, kurio imuosi pati – susitikimas su linksmiausia drauge. Turiu tokių keletą. Su jomis gera bet kokiu oru, visais metų laikais ir kankinant visų rūšių nuotaikai. Esu tikra, kad kiekvienas savo draugų ir pažįstamų būryje atrastų tokį žmogų, kuris turėtų eįtikėtinų gabumų išspardyti liūdesio debesis. Tad sujautę pirmuosius ženklus, kad apsilankęs liūdesys kėsinasi užtrukti, nedelskit ir skambinkit šiam žmogui. Padeda 9,5 iš 10 kartų. Visgi kokie šaunūs ir geranoriški draugai bebūtų, ne visuomet galime kėsintis į jų laiką. Tuomet tenka galvoti kitus būdus, kaip gelbėtis. Ir štai čia po ranka verta turėti kokį nors išbandytai veiksmingą filmą. Geriausiai tinka tokie, kurie matyti jau N kartų, bet vis dar priverčia jei ne kvatotis, tai bent nusišypsoti. Tad, viskas ko reikia – filmas, patogi vietelė, sultys/arbata/alutis (pagal skonį) ir sėdim, mėgaujamės… Filmui pasibaigus, būsite pamiršę, kodėl jį žiūrėjote, tačiau nuotaika tikrai bus pasitaisiusi. Dar vienas pagalbininkas – muzika ir šokis. Apskritai fizinis aktyvumas – vienas iš būdų kontroliuoti savo nuotaiką.

Ar kada nors bandėte pyktį palyginti su obuolio graužtuku? Taip, su ta nuograuža, kurią nesusimąstydami išmetate į šiukšliadėžę. Juk pyktis panašus į graužtuką, tačiau užuot jį išmetę iš galvos kaip bevertį nieką, nešiojamės jį, galvojame apie jį, liūdime. Socialinių mokslų daktarė, lektorė Egidija Laumenskaitė sako, kad liūdesys yra subtili pykčio forma, pasireiškianti tuomet, kai pykstame ant savęs, gailimės neišsipildžiusių troškimų, sugriuvusių iliuzijų. “Nesu nei psichologė, nei daktarė, todėl žmonių nepagydau, tik dalijuosi patirtimi, kurią įgijau dvasinio lavinimo institucijoje stažuotės Anglijoje metu prieš 16 metų. Tuomet supratau, kaip išvengti nerimo, kur slypi streso ir blogos būsenos priežastys, todėl dabar ir kitiems padedu įveikti liūdesį, neviltį ir pyktį”, – sako lektorė. – Žmonės linkę manyti, jog baimė, nerimas, jautrumas yra mūsų prigimtinės savybės, kurių įveikti beveik neįmanoma. Ar pritartumėte tokiam teiginiui? – Jokiu būdu. Mes tik norime patys tuo tikėti. Nerimas ir baimė kyla iš per didelio mūsų įpročio “įsigyventi” į situacijas ir nuolat apie jas mąstyti. Jei gaunate sunkią žinią, iš pradžių dar tvardotės, bandote sutvarkyti pradėtus darbus, tačiau vėliau “prisirišate” prie tos blogos žinios, nuolat apie tai galvodami, liūdėdami, nerimaudami. Visa tai daro didžiulį poveikį jūsų pasąmonei.

Pasibaigus vasarai ir atvėsus orams daugelį ima kankinti prasta nuotaika, sumažėjęs darbingumas ar apatija. Specialistai pataria nepasiduoti rudeniniam liūdesiui, kad jis neišaugtų į depresiją. – Ar rudenį padaugėja žmonių, besiskundžiančių prasta nuotaika, ar daugiau jų kreipiasi į psichologus? – Rudenį psichologai sulaukia didžiausios pacientų bangos. Žmonės skundžiasi problemomis šeimoje, neaiškiais skausmais ir kitomis problemomis, kitiems sunku atsigauti po patirtų nelaimių. Daugiau ateina vyresnio amžiaus žmonių. Su amžiumi daugėja priežasčių depresijai: miršta artimieji, prastėja sveikata. Tačiau negalima sakyti, kad tik rudenį žmones užklumpa prasta nuotaika ir depresija. Daugelis rudenį tarsi pradeda naują gyvenimo puslapį, todėl prisiruošia pasirūpinti savimi, skuba spręsti ilgai atidėliotas problemas. – Kodėl rudenį daugelį kamuoja prasta nuotaika? – Pirmiausia, galbūt žmonės tiesiog taip nusiteikia. Daugeliui ruduo asocijuojasi su darbų pradžia, įsipareigojimų našta, rutina. Kita vertus, pokyčiai gamtoje veikia ir žmogų. Rudenį trumpėja dienos, mažėja šviesos, gyvūnai ruošiasi žiemos miegui. Žmogaus organizmas reaguoja panašiai. – Kaip kovoti su prasta nuotaika, sumažėjusiu darbingumu? – Žmogus turi įsisąmoninti tai, kas vyksta. Galbūt liūdesys ir apatija yra įsikalbėti, galbūt mes patys sukuriame blogą nuotaiką. Daug kas priklauso nuo mūsų minčių. Gelbėjantis nuo prastos nuotaikos, reikia sugebėti atrasti ir gražių dalykų.

Kalbėsime, žinoma, ne apie rimtą depresiją, su kuria susidoroti gali tik profesionalūs psichologai. Kalbėsime apie tai, su kuo susiduriame vos ne kasdien – apatiją, liūdesį. Ir iš anksto susitarkime, kad nekalbėsime apie tokius revoliucingus kovos su depresija būdus, kaip buto remontas ar gyvenimo partnerio bei darbo pakeitimas. Verčiau aptarkime saugesnius, kaip sakoma, terapinius būdus. Pirmas būdas – brangus: atostogos. Šio būdo, kaip paties brangiausio, verta griebtis tik labai jau užsitęsus depresijai, kai kitos priemonės nepadeda. Iš principo tai, kur jūs praleisite atostogas, didelės reikšmės neturi. Svarbiausia – išvažiuoti kur nors toliau nuo visko, kas sukelia nuobodulį. Čia jau viskas priklauso nuo jūsų pomėgių. Kai kam geriausia priemonė depresijai įveikti – gulėti paplūdimyje spiginant saulei. Kai kam labiau prie širdies ekstremalus turizmas – nuo alpinizmo iki nardymo (tikrai nuo visko atsijungsite!). O kai kas galbūt gali atsipalaiduoti tik vaikštinėdamas Paryžiaus ar Londono gatvėmis. Vienu žodžiu – kiekvienam savo. Bet kuriuo atveju, pakeitus aplinką galima puikiai išsigydyti nuo liūdesio. Netinka: turinčioms finansinių problemų ir patologiškoms namisėdoms. Antras būdas – rizikingas: audringas romanas. Jeigu išvyka į užsienį kainuoja brangiai ir efektas ne šimtaprocentinis, tai audringas romanas – kaip aspirinas nuo peršalimo: visada prieinamas, veikia iškart ir užtikrintai, tiesa, pasekmės gali būti nenusakomos.

„Nėra gyvūno, niūresnio už žmogų”, – prieš du tūkstančius metų pastebėjo Seneka. Kas galėtų paneigti, kad „daugiau liūdesio” nereiškia ir „daugiau žmogaus”? Jausti liūdesį yra natūralu – tai viena pagrindinių žmogaus emocijų. Tačiau šiuo metu liūdesio pasaulyje yra pernelyg daug – JAV jau skelbiama depresijos epidemija… Galima sakyti, kad pasaulis išgyvena gedulą, ir telieka spėlioti, ką tokio brangaus jis prarado ar manosi praradęs. Jeigu laikytumės teorijos, kad liūdesys yra tamsioji džiaugsmo pusė, galėtume daryti prielaidą, jog liūdesio kiekis ir būdas priklauso nuo mūsų džiaugsmo kiekio ir būdo. Ar negali būti, kad džiaugsmo kiekio didinimas sukuria vis daugiau džiaugsmo antrapusystės – liūdesio? Akivaizdu, buitinis komfortas ir socialinės garantijos liūdesio ne tik nesunaikina, bet galbūt net pagausina. Galima net įtarti, kad vis didėjant komfortui, lengvėjant buičiai, plintant malonumų kultūrai, dėl kažin kokios priežasties, pagal tam tikrą dėsnį vis stiprėja slogi nuotaika ir depresija, kuria sunkiai, fiziniu darbu už būvį kovojantys žmonijos atstovai dažniausiai apskritai neserga. Amerikoje, kur puoselėjama linksmybių ideologija ir niekad nesustoja malonumų šalies įvaizdžio kūrimo mašina, kaip tik šioje šalyje žmones dažniausiai ištinka psichozės, čia daugiausia ligonių, kuriems diagnozuojama depresija. Oficialiais Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pastaruoju metu psichiatro pagalbos reikia net 26 procentams JAV gyventojų, o Kinijoje – tik 4 procentams.