Sveikas egoizmas padeda nugalėti rudenišką liūdesį

Sveikas egoizmas padeda nugalėti rudenišką liūdesį

Žmogų, kuris tenkindamas kitų poreikius aukoja savo interesus, ilgainiui apima depresija

Rudeniškos darganos ir apmirštanti gamta išties nenuteikia optimistiškai. Jei šeimoje ir darbe – darna, žmonės paprastai išgyvena šį laikotarpį be psichologinių problemų. Tačiau kiek tokių laimingųjų? O ką daryti tiems, kurių gyvenime trūksta darbo ar sveikatos, šeimynykščių šilumos?

Kauno krizių centro psichologai tikina, kad šiuo metų laiku visai natūralu jausti liūdesį, tačiau pataria jam nepasiduoti. Ragina atkreipti didesnį dėmesį į savo ir artimųjų savijautos pokyčius. Svarbu laiku pastebėti pirmuosius ženklus, nes depresijon grimztantis žmogus vis labiau užsisklendžia. Ieškodami vienatvės ir atitolę nuo artimųjų be specialistų pagalbos paprastai nebeišsiverčia.

Straipsniai 1 reklama

Trūksta šviesos ir bendravimo

Psichologė Irena Jusienė sako, kad šviesos trūkumas neabejotinai veikia žmogų. Sezonų kaita, ypač rudenį ir pavasarį, taip pat išbalansuoja. Psichiatrijos ligoninėse tuomet tikras antplūdis. Tačiau labai dažnai iš pradžių psichikos sutrikimas yra nežymus, jis pasireiškia ilgą laiką pabjurusia nuotaika ir liūdesiu. Atpažinus atslenkančią depresiją, žmogui galima padėti šeimoje arba psichoterapinėmis priemonėmis, be medikamentų.

„Artimieji greitai pastebi, kad žmogų nuolat apėmusi bloga nuotaika. Tačiau jie nežino, ką daryti, juk ne visada įmanoma padėti išspręsti kitą užgriuvusias problemas. Jiems net gali atrodyti, kad tie rūpesčiai nėra tokie dideli, jie patys turi kur kas svarbesnių ir keblesnių. Mėginimas išsisakyti nepasirengusiems išklausyti artimiesiems dažnai duoda liūdną rezultatą – kenčiantis žmogus pasijunta atstumtas”, – sako psichoterapeutė, Kauno krizių centro, išaugusio iš anoniminės psichologinės pagalbos telefonu tarnybos, vadovė Gražina Vilcinienė.

Jos teigimu, mėnesiai, kai Krizių centro veiklą finansiškai parėmė Europos Sąjungos ACCESS 2000 programa, parodė, kaip kauniečiams reikia profesionalių psichologų pagalbos. „Mes galėjome ne tik suteikti pagalbą telefonu, bet ir individualiai konsultuoti, dirbti su grupėmis. Mūsų pastangos vienaip ar kitaip palietė apie penkis šimtus žmonių. Telefonu pagalbą teikti teko per tūkstantį kartų. Socialiai pažeidžiami asmenys priklauso rizikos grupei, tarp jų daugiausiai savižudybių, o lėšų sumokėti už specialistų konsultacijas jie paprasčiausiai neturi. Galimybė gauti profesionalią nemokamą pagalbą jiems buvo labai svarbi”, – įsitikinusi G.Vilcinienė.

Dvigubas vaidmuo

Moterys dažnai pačios imasi dvigubo – aukos ir didvyrės vaidmens. Jos užsiverčia didžiulę namų rūpesčių naštą, altruistiškai rūpinasi, kad visi šeimos nariai būtų gražiai aprengti, skaniai pamaitinti. Ilgainiui joms pradeda atrodyti, kad yra išnaudojamos. Tuomet žmogui nebepasakysi, kad jį aplinkiniai išnaudoja tiek, kiek jis leidžiasi.

„Patys skaniausi pietūs strigs gerklėje, jei juos pagaminusi žmona ir mama jaučiasi nelaiminga. O taip neišvengiamai pasijunta kiekvienas žmogus, jei jo poreikiai netenkinami. Jei moteriai atrodo, kad ji, besirūpindama kitais, nieko sau negali leisti, tai pirmasis signalas apie jos blogą būseną”, – sako G.Vilcinienė.

„Per didelė priklausomybė nuo šeimos narių ir sveiko egoizmo stoka žmogaus psichiką veikia ardančiai. Puiki profilaktikos priemonė – gyventi taip, kad jaustumeisi laiminga. Šalia nelaimingos moters joks vyras gerai nepasijus. Moterys, pajutusios namiškių norą kuo daugiau laiko praleisti už namų ribų, dažnai pagalvoja, kad taip yra dėl to, kad jos per mažai jais rūpinasi. Pradeda stengtis dar labiau, bet rezultatai nuo to tik blogėja”, – pasakoja I.Jusienė.

„Pavalgęs, apsirengęs, ko dar?” – tokią frazę dažnas daug dirbantis žmogus kartoja savo vaikams. Panašiai tarpusavyje kalbasi ir suaugusieji, kai pamato, kad šalia esantis paniuręs. Pagunda manyti, jog viskas priklauso nuo materialinės padėties, o jai pasitaisius, pagerės ir santykiai bei savijauta, yra didelė. Tačiau psichologės tikina, kad žmonės visų pirma turi rūpintis vieni kitų jausmais. Tada sumažėja bendravimo problemos, atsiranda jėgų siekti teigiamų permainų.

Sunkiai įgyvendinami patarimai

Kai žmogus tik pradeda grimzti į depresiją, specialistai gali nesunkiai patarti, kaip iš to išsikapanoti. Tereikia bendrauti, būti aktyvesniems, pozityviai mąstyti ir užsiimti tuo, kas teikia džiaugsmą. Tačiau šiais pasiūlymais lengva pasinaudoti tik tiems, kurie dar neišgyvena depresijos. Ši kelia norą užsisklęsti, išsunkia energiją, trukdo patirti bet kokį malonumą. Žmogus į gyvenimą ima žvelgti per labai tamsius akinius. O depresija dėl to stiprėja.

Šią būseną reikia atpažinti ir žinoti, kaip elgtis. Aplinkiniams būna sunku ištverti pakitusį elgesį ir dar rasti, kaip padėti.

Kai žmogus jau pasidavė depresijai, jo nuostata „atstokit nuo manęs” tampa sunkiai įveikiama. Atsiranda bendravimo problema. Aplinkiniai irgi yra užsiėmę, kodėl jie turėtų dalį deficitinio laiko skirti asmeniui, kuris nenori būti trukdomas?

„Namiškiai jaučia, kad užsisklendęs žmogus pyksta. Juos pačius ima erzinti nuolat blogai nusiteikęs šeimos narys. Atrodo, kad jis nežinia ko nori ir viskuo nepatenkintas. Sunku tokiu atveju nepratrūkti priekaištais”, – G.Vilcinienė pasakoja apie dažniausiai pasitaikantį scenarijų.

Jos nuomone, žmogų, kuris nebeturi vilties, jėgų ir iniciatyvos, dažnai tenka nuvesti pas specialistus tiesiog paėmus už rankos. Nes pats jis to greičiausiai išvis nepadarys.

Nelaimės signalas

„Atslinkusi depresija verčia žmogų pasijusti bejėgiu. Jo žodyne padažnėja žodžiai „visada” ir „niekada”. Moterys ima sakyti, kad joms niekada niekas nepadeda, visada vertina jų rūpesčius kaip nereikšmingus. Šeimos nariai ima protestuoti prieš tokius neteisingus kaltinimus. Tačiau į tokius pasakymus reikėtų reaguoti kaip į pagalbos prašymą”, – sako Irena Jusienė.

Suprasti kenčiantįjį, neturint specialaus pasirengimo, yra sudėtinga. Todėl Krizių centro psichologų surengtų paskaitų ciklas buvo naudingas ne tik sergančiųjų depresija šeimų nariams, bet ir policijos bei visuomeninių organizacijų darbuotojams. Pastarosios tarnybos dažniausiai pirmosios susiduria su mėginusiaisiais nusižudyti. Moterys, kurios tai daro šešis kartus dažniau nei vyrai (tačiau jų mėginimai daug rečiau išties baigiasi mirtimi), tokiu drastišku būdu signalizuoja „Man mirtinai sunku”.

Liūdesio apimtas žmogus jaučiasi atstumtas ir nemylimas, savo žodžiais jis siekia, kad artimieji paneigtų tokius įtarimus, tačiau jie dažniausiai linkę juos priimti kaip priekaištus, nuo kurių reikia apsiginti. „Lietuvių šeimose vaikai dažniausiai auklėjami jiems priekaištaujant ar juos kritikuojant. Apie tai, ką jie daro gerai, dažniausiai apskritai nekalbama. Tai neišugdo pozityvaus mąstymo. Paskui toks kritiškas požiūris į savo galimybes nepadeda nugalėti sunkumų, apsiginti nuo liūdesio. Jis savaime perduodamas kitai kartai – vaikams”, – sako I.Jusienė.

Sergantieji depresija pradeda mažiau šnekėti, lėčiau dėlioja žodžius, balse atsiranda netikrumas. Jie ima vengti akių kontakto, rečiau šypsosi, sulėtintai reaguoja į pastabas. Sumažėja gestų, net galva su kuo nors kalbantis linkčiojama mažiau. Prislėgti žmonės atrodo itin reiklūs ir nedraugiški. Jie mažai domisi pašnekovais, linkę šnekėtis tik apie savo problemas, nuobodžiai vardyti užgriuvusius rūpesčius. Atsiribojimas, energijos stoka, negatyvus mąstymas yra depresijos būsenos išraiška.

Pats geriausias gydymas – depresijos profilaktika. Vos pajutus pirmuosius jos požymius, reikia skatinti aktyvumą ir pozityvų mąstymą, ieškoti paprasčiausių malonumų. Jie neturi būti monotoniški, reikia rasti gyvenime daug džiaugsmo šaltinių.

Views All Time
Views All Time
3004
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 2 = 1