Nuo ko priklauso laimė?
| |

Nuo ko priklauso laimė?

Mūsų dienomis žmonės gyvena milžinišku tempu. Visi kažkur skuba, turi kalnus niekada nesibaigiančių darbų ir rūpesčių. Depresinių susirgimų skaičius auga, savižudybių Lietuvoje nemažėja. Ar čia dar gyvena laimingų žmonių? O gal laimė tapo tik retų išrinktųjų privilegija, nepasiekiama paprastam mirtingajam? Dažnai tenka išgirsti, kad kažkas trukdo žmonėms būti laimingais. Kaltė paprastai priskiriama sutuoktiniui, kuris turi per daug ydų ir per mažai dorybių, galbūt vaikams, kurie tokie išdykę ir nerodo jokio dėkingumo už rūpestį, draugams, kurie yra dideli egoistai ir ieško tik naudos sau… Šitaip kaltininkų sąrašą būtų galima tęsti be galo. Galima pagalvoti, kad būdami su kitais žmonėmis, būti laimingi negalime, nes visi kiti (ne mes) yra tokie nuodėmingi. Tačiau be žmonių, be šeimos, be artimųjų laimingas taip pat nebūsi. Taip ir sukasi žmonės užburtame rate tos laimės bergždžiai ieškodami. O iš tiesų iki jos trūksta tiek nedaug, ir kelias visai netolimas – reikia tik stabtelti ir atsisukti į save. Vieninteliai, kas gali leisti mums būti laimingais, esame… mes patys. Ne sutuoktinis, ne vaikai, ne draugai ar priešai veda mus laimės link. Tik mes patys galime suteikti sau šį leidimą būti laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Nemažas būrys psichologų yra tyrę laimės fenomeną. Visus domino, nuo ko priklauso laimė. Gauti tyrimų rezultatai yra labai paprasti ir iš tiesų net nestebinantys. Turbūt svarbiausias veiksnys kelyje į laimę – savivertė.

Ar pyktis mums tik kenkia?
| |

Ar pyktis mums tik kenkia?

Pyktis žmogų lydėjo nuo pačios evoliucijos pradžios. Jei jis neišnyko, vadinasi, atliko keletą svarbių funkcijų, padėjusių žmogui įveikti įvairius sunkumus. Turbūt niekas neprieštaraus, kad pyktis suteikia jėgų, energizuoja ir leidžia žmogui apginti savo poziciją provokuojančioje ar neteisingoje situacijoje. Pyktis leidžia parodyti savo potenciją, ryžtingumą. Jei situacija kelia realią grėsmę, pyktis gali būti stimulas, suteikiantis jėgų ir padedantis apsiginti. Kilus pykčiui, išnyksta nerimastingi pažeidžiamumo jausmai, žmogus nebesijaudina. Supykęs jis „išeina” iš nepasitikėjimo savimi būsenos, jį užplūsta jėgos ir drąsos pojūtis. Tačiau pykdamas žmogus jaučia didelę įtampą, kuri yra mažesnė tik už tą, kuri jaučiama baimės metu. Bijodami dažniausiai nesusitelkiame veiksmui, o pykdami galime sukoncentruoti jėgas ir veikti. Evoliucijos eigoje žmogų supo vis mažiau išorinių grėsmių, nyko fizinės savigynos poreikis, ir apsauginė pykčio funkcija silpo. Į pyktį pradėta žiūrėti kaip į bendravimo kliūtį, o ne kaip į teigiamą emociją. Galima sakyti, kad emocinė žmogaus evoliucija atsiliko nuo kultūrinės. Mūsų dienomis yra skiriamos trys pykčio išraiškos: pyktis, nukreiptas į save (polinkis užgniaužti pykčio jausmus), pyktis, nukreiptas į išorę (pyktis išreiškiamas agresyviu fiziniu ar verbaliniu elgesiu), pykčio kontroliavimas (sėkmingai nuslopinto pykčio jausmų pasireiškimas). Kai pyktis slopinamas, susitelkiama ties pozityviais dalykais, kad pyktis virstų labiau priimtinu elgesiu.