Juodas pavydas
Mokslininkai vis dar bando įspėti ilgaamžiškumo paslaptį. Grynas kalnų oras? Bet garbaus amžiaus senolių yra ir dūmuose paskendusiuose didmiesčiuose. Fizinis darbas ar visiškas atsipalaidavimas? Ilgaamžių rasime ir tarp darbštuolių, ir tarp mąstytojų. Vegetarai? O kiek šimtamečių visą gyvenimą valgė keptos mėsos dar ir vyno užsigerdami. Nerūkantys?Žinome pavyzdžių, kad visą ilgą savo gyvenimą cigaretės ar pypkės iš rankų nepaleisdavo. Gyvenimas be stresų? Taip nebūna. Ilgą amžių nugyvenusieji dažnai būdavo patyrę daug skausmo, netekčių ir neteisybės. Tada kas gi vienija ilgaamžius? Jiems svetimas pavydo jausmas. Ne veltui sakoma – sunyko, pajuodo iš pavydo… Pavydas – tai priešiškumas žmogui, kurį sukelia realūs ar išgalvoti jo privalumai. Bet kurią emociją, netgi neapykantą, galima panaudoti geram tikslui. Tai didelis energijos užtaisas. Tik reikia mokėti save kontroliuoti ir valdyti šią energiją. Pavydas – turbūt vienintelė emocija, iš kurios negims nieko pozityvaus. Pavydas atima galią, „suėda” jus. Nėra nei laiko, nei jėgų ką nors daryti. Nes visos mintys – tik gardžiavimasis savo nenusisekusia dalia, pasipiktinimas gyvenimo neteisybe, keršto planų kūrimas „laimingiesiems”. Be to, juk apie tokią neteisybę turi žinoti ir kiti, reikia sąjungininkų, kuriems paverksi, padūsausi. Štai kiek rūpesčių. Ne taip paprasta pačiam neskraidyti ir kitiems neleisti. Kas tie kito privalumai, priverčiantys pavyduolį taip jaudintis?