Bendravimas

Atleidimo galia

pagal
Atleidimo galia
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Artėja diena, kuomet visi skubėsime į šiltus, jaukius namus prie gausiais valgiais apkrauto Kūčių stalo. Susirinksime su pačiais brangiausiais mums žmonėmis, džiaugsimės vienas kito draugija ir stengsimės užmiršti visas nuoskaudas, kurias patyrėme. Bandysime atleisti vieni kitiems. Artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, pakalbėkime apie atleidimo procesą ir šio procesą galią bei jėgą. Kada jau galima pasakyti, jog mes atleidome mus įžeidusiam žmogui? Literatūroje ir kasdieniame gyvenime galima aptikti du pagrindinius atleidimo apibrėžimus: atleidimas kaip nepelnyta meilė (toks atleidimo supratimas yra labiau būdingas krikščionybei) ir atleidimas kaip nesmurtinis santykis. Atleidimas nėra paprastas užmiršimas, kuomet mes tiesiog išstumiame iš mūsų atminties lauko tai, kas mums yra nemalonu ir nepriimtina. Paprastai užmiršimo metu veikia įvairūs gynybos mechanizmai, tokie kaip neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas - tai yra aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Atleidimu taip pat negalima vadinti ir įvairias manipuliacijas, kuomet mes siekdami kažkokios naudos sau ar dėl baimės apsimetami atleidę kažkam. Atleidimas yra sudėtingas procesas, kurio metu keičiasi emocijos, motyvacija, o dažnai ir elgesys. Šeimos terapeutas T.D. Hargrave pasiūlė labai įdomų atleidimo proceso modelį. Remiantis juo, atleidimo procesas apima keturias tarpines stotis.

Atleidimo svarba šeimoje

pagal
Atleidimo svarba šeimoje
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu atleisti ar ne. Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, - galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia... Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi. Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo...

Atleidimo svarba mūsų gyvenime

pagal
Atleidimo svarba mūsų gyvenime
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Visiems mums tam tikromis gyvenimo akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta harmonija, kad galėtume toliau bendrauti vieni su kitais, kad galėtume gyventi taikoje su savimi ir aplinkiniais, kad kerštas ir pagieža nenaikintų ir neardytų mūsų iš vidaus. Pasak G.Banienės, atleidimas reikalingas ne tam, kuris mus įskaudino, pažemino ar nuskriaudė, o būtent mums patiems. Norint suprasti, koks svarbus atleidimas žmonių santykiuose, reikėtų įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Tokiu atveju turėtume nedaug iš ko rinktis - arba keršyti už padarytą skriaudą, arba likti praeityje ir prisiminimuose apie patirtą nuoskaudą, arba gyventi likusį gyvenimą su pagieža. „Mano praktikoje ne kartą teko sutikti žmonių, ilgą laiką besinešiojančių akmenis širdyje buvusių sutuoktinių, tėvų, draugų ar kaimynų atžvilgiu - tų žmonių, kurie juos įskaudino, pažemino, nuvylė ar išdavė", - patirtimi dalijosi psichoterapeutė. Specialistė pastebi, kad apie atleidimą kalbėti labai sunku, nes neįmanoma žodžiais perteikti visą atleidimo esmės, stebuklingos, terapinės jo galios. Norėdama kuo išsamiau atskleisti atleidimo prasmę, G.Banienė pateikė pasakojimą apie Alfredą ir Adelę. Pasak psichoterapeutės, neretai atleidimas supaprastinamas ir manoma, kad galima atleisti, pasitelkiant savo valią, tikimasi, kad tokiu būdu galima išspręsti visus nesusipratimus: „Prisiminkime vaikystę. Juk dažnai nutikdavo taip, kai susikivirčydavome ar susipešdavome.

Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man

pagal
Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Knygynų lentynos, skirtos populiariajai religinio, dvasinio, psichologinio turinio literatūrai, lūžta nuo knygų, kurių net pavadinimai regis lenktyniauja saldumu ir žadamu paveikumu. Nuo tokio meilės potvynio lūžta visos ją saugančios užtvaros, lieka tik pasipriešinimo ir mąstymo nereikalaujantys: mylėk ir atleisk, atleisk ir mylėk. Kas gali tam atsispirti, juolab kad kuo toliau, tuo primygtiniau Bažnyčia reikalauja (iš kito) mylėti savo artimą kaip save patį. O kas nemyli savęs, net ir akivaizdžiai kenkdamas? Net tunkama iš meilės sau. Tačiau daug geriau - nutukti meile. Taip nusipenėti („nusimeilėti"), kad neliktų vietos jokiems mažiau patogiems jausmams. Juk ne tik gerais ketinimais, bet ir abejotina meile pragaras grįstas. Tik va pragaro adreso adresų knygose nėra, o meilės adresų - marios. Kaip ir jos formų. Svarbu tik nurinkti akmenis nuo meilės kelio. „Jaustis kaltam reiškia, jog jūs arba kas nors kitas kažką padarė ne taip. Jei apie save manote, jog kažką padarėte negerai, arba jei jums reikia atleisti sau ar kam nors kitam, susiduriate su kaltės sąvoka. <...> Suvokti save kaltą reiškia suvokti save kaip ‘įklimpusį' ir bejėgį", - moko tokio akmenų rinkimo meno Susan Gregg knygoje Totekų kelias: asmeninės transformacijos vadovas. Į viską reikia žiūrėti kaip į progą keistis, nesvarbu, kokia ir kieno kaina. Kaina - ne tavo problema: „logiška" tokios teorijos seka. Jūs nesutinkate?

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas

pagal
resentment, argument, reconciliation
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žmogus, Dievo kūrinys, yra apdovanotas laisve rinktis. Rinktis tarp gėrio ir blogio. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi galią daryti blogį ir gėrį. Suprantama, ne be pasekmių. Žmogaus pasirinkimas visada yra atsakingas. Kai mes, pavyzdžiui, pažeidžiame eismo taisykles - nebūtinai įvyksta autoavarija, tačiau blogas įprotis nesiskaityti su tam tikromis normomis neišvengiamai mus prives prie nelaimės, už kurią reikės patiems atsakyti. Beprasmiška galvoti, kad, tobulėjant technikai, modernėjant pasauliui, ateis laikas, kai išnyks normos, kai galima bus nesilaikyti jokių važiavimo apribojimų, kai bus galima nesilaikyti jokių moralės, dorovės apibrėžtų taisyklių. Suprantama, tos normos keisis. Vienos išnyks, atsiras kitos. Tačiau vienokios ar kitokios bus visada. Vienas iš kriterijų, padedančių teisingai pasirinkti, yra mūsų turimas galutinis gyvenimo tikslas. Taip pat labai svarbus mūsų ryšys su Dievu maldoje, - mokėjimas pasinaudoti Kristaus pergale prieš blogį atleidžiant, atsiprašant, susitaikant, gyvenimas tiesoje. Atleidimas, atsiprašymas ir susitaikinimas - tai iš tikrųjų labai svarbūs dalykai. Tai pagrindinės Šventojo Rašto temos. Mes pažįstame Kristų tik todėl, kad Dievas norėjo per Jį duoti žmonėms atleidimą ir suteikti jiems progą su Juo susitaikyti bei galimybę mokytis iš Jo atleidimo ir susitaikinimo meno tarpusavyje. Atleisti - nereiškia neigti patirtą blogį, nereiškia ištrinti praeitį, veiksmą ar įžeidžiantį elgesį, tarsi nieko nebuvo atsitikę.

6 būdai gauti išsvajotų dovanų

pagal
gift boxes
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nemanykite, kad išmokyti vyrus dovanoti ne puodų rinkinius ar DVD grotuvus, o būtent tai, ko labiausiai trokštate Jūs, yra sudėtinga! Reikia tik žinoti keletą gudrybių. Mes jums padėsime! "O kad man tokį..." ...ištaria sumanios moterys, vaikštinėdamos po prekybos centrą su savo išrinktuoju, ir sustingsta kaip tik ties tuo daiktu, kurio taip norisi. „O kokie dailūs peršviečiami apatiniai! Kaži, kaip sureaguotum, kai juos apsivilkčiau..." Tai daugelį kartų patikrintas ir veiksmingas metodas. Pakišk jam po nosim žurnalą. Tik neįkyriai, ir ne tada, kai jis žiūri veiksmo filmą, o per reklaminę pertrauką. Prisėsk prie mylimojo, apsikabink ir „atsitiktinai" atversk populiaraus moterų žurnalo gruodžio mėnesio numerį - kaip tik tą puslapį, kuriame aptariamos pačios madingiausios dovanos. Pakomentuok vieną iš jų: „Tu matai, jau atsirado prekyboje..." Po to giliai atsiduskite, ir atidėkite žurnalą į šalį (atverstą reikiamoje vietoje). Neįkyrus priminimas. "O ką man padovanosi per šias Kalėdas? Aš ir pati šiemet ilgai laužiau galvą, ką tau nupirkti. Bet galiausiai radau kai ką nuostabaus!" Tai primins užmaršuoliui, kad metas pasirūpinti staigmena. Čia pat galima sužaisti triuką su žurnalu.

Kaip valdyti pyktį?

pagal
woman's face photograph
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Buda sakė, kad pyktis niekada neišnyks jei galva yra kupina tulžingų minčių. Pyktis išnyks iš karto, kai tik blogos mintys užsimirš. Seneka tikino, kad geriausias vaistas nuo pykčio yra laikas. Suskaičiavus nuo 50 iki 1 ne tik praeina šiek tiek laiko, bet ir smegenų veikla persijungia iš emocinės į analitinę, todėl sumažėja nepageidaujamų emocijų intensyvumas. Norėdami atsikratyti streso, išbandykite atsipalaidavimo ir meditacijos metodus. Vertinkite ne asmenį, o situaciją - vertinkite nepageidaujamą elgesį neklijuodami tam elgesiui vardo. Išlikus ramiam galima apsvarstyti galimybes ir ieškoti sprendimų. Įpykus logiškas mąstymas susilpnėja. Niekas negali priversti jūsų pykti. Ar supyksite, priklauso nuo to, kaip pasirinksite reaguoti į aplinkybes. Tarkime, kas nors gatvėje užkerta jums kelią savo automobiliu ir jus „supykdo", todėl nusprendžiate pavažiuoti greičiau ir padaryti tą patį jus suerzinusiam vairuotojui. Koks rezultatas? Jūs savo galią atidavėte kitam vairuotojui. Iš pradžių važiavote saugiai, bet dabar vairuojate pavojingai, nes kažkas jums padarė kažką nemalonaus. Jūs suteikėte jiems galią pakeisti jūsų elgesį. Ar tai jums atrodo protinga? Ralphas Waldo Emersonas rašė: „Kiekvieną pykčio minutę prarandate šešiasdešimt sekundžių laimės". Neverta, ar ne? Kažkas kitas rašė: „Kai sutinkate žmogų, su kuriuo nesutariate, niekada nesinervinkite. Pasakykite sau: „Jei toks pilietis gali pakęsti save visą gyvenimą, tai aš be abejo galiu jį pakęsti kelias minutes".

Valdykite savo pyktį

pagal
woman in black crew neck shirt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jungtinių Arabų Emyratų psichologas Zaidas Al Haidanas, kuris baigė institutą Kijeve, aspirantūrą - Maskvoje, o stažavosi Anglijoje ir JAV, sako, kad pyktis yra naudingas sveikatai, tačiau ne visada. Pyktis mums padeda adekvačiai reaguoti į iškylančias problemas, įspėja apie nemalonumus, mobilizuoja mūsų jėgas gintis. Kylantis agresyvumas suteikia žmogui naujų jėgų, padeda susidoroti su emociniu arba fiziniu pavojumi, pavyzdžiui, užpuolimo momentu. Profesorius Haidanas stažuotės JAV metu gydė pacientę, išgyvenusią didžiulį stresą. Šis pavyzdys, pasak jo, yra tipiškas. Moteris ėjo viena tuščia tamsia gatve. Jai įkandin sekė vyriškis. Iš pradžių kilusią baimę netrukus pakeitė pyktis: "Kaip jis drįsta!" Moteris, užuot pabėgusi, sulėtino žingsnius. Kuomet persekiotojas priartėjo, ji staiga atsisuko ir ėmė šaukti iš visų jėgų: "Nešdinkis, arba aš užmušiu tave!" Užpuolikas pabėgo. Stresą moteris išgyveno didžiulį, tačiau liko gyva. "Čia žmogų išgelbėjo pykčio protrūkis", - teigia psichologijos profesorius. Tačiau dažnas įtūžis be didelio reikalo daro žmogų nemalonų bendrauti. Šalia pikčiurnos mums nejauku - ir darbe, ir namie. Pagieža, įniršis, pyktis mums labai brangiai kainuoja. Žmogus tampa kietaširdis, jis pats save sekina emociškai ir fiziškai. Paskui apninka kaltės jausmas, jis atgailauja, kankinasi, keikia save, galiausiai ima savęs gailėtis. Ši vidinė kova, deja, neturi nieko pozityvaus. Ji tik stumia kartoti klaidą.

Kaip įveikti pyktį?

pagal
woman's bleeding nose with white background
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Yra trys pagrindiniai pykčio sutramdymo būdai: jį parodyti, nuslopinti arba nusiraminti. Sveikiausia, kai pyktis išsakomas, tačiau neagresyviai ir neįžeidžiant kitų. Pyktis gali būti ir nuslopinamas, tačiau ilgainiui toks būdas gali sukelti neigiamų padarinių sveikatai: sukelti hipertenziją, širdies ritmo padažnėjimą, depresiją. Pastebėta, kad neišreikštas pyktis turi savų patologijų, kaip pasyvus agresyvumas, ciniškumas ar priešiškas elgesys. Nukenčia tarpusavio santykiai, nes žmonės, linkę žeminti kitus, reikšti sarkastiškas pastabas, be atvangos kritikuoti, paprastai turi mažai draugų. Po pykčio priepuolio tiesiog nusiraminti sugeba ne kiekvienas. Reikia suvokti, kad ne taip lengva atsikratyti žmonėmis (šeimos nariais, bendradarbiais, kaimynais), kurie mus erzina. Taigi neturėdami galimybių juos pakeisti, privalome išmokti kontroliuoti savo reakciją. Labai geras būdas atsikratyti pykčio - stengtis viską nuleisti juokais. Jei, jūsų manymu, jus supykdęs draugas yra žąsinas, vietoj išrėktos į akis frazės savo „vaizdajuostėje" tokį jį ir nusipieškite - įsivaizduokite tą žąsiną, sėdintį kabinete, einantį į susitikimus, kalbantį telefonu ir pan. Savaime suprantama, pykčio visai nejausti negalima. Gyvenime nuolat kas nors nutinka - kažką prarandame, kažkas apgauna. Reikia išmokti pakančiai reaguoti į tai, kas iš tiesų nėra malonu, svarbu situacijos dar labiau nedramatizuoti.

Iš kur kyla mūsų baimės

pagal
SUDDEN FEAR Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiek daug visko mes nepadarome vien iš baimės suklysti, prarasti, pasirodyti juokingiems, nerangioms, kvailiems... Kiek sudaužyta širdžių vien iš nepasitikėjimo savimi, baimės būti savimi. Kiek nevykusių santuokų sudaryta iš baimės likti vienam, nereikalingam, niekieno nepastebėtam. Kiek kartų mus valdė silpnybės, kiek elgėmės prieš savo sąžinę vien todėl, kad bijojome savo ryžtingų poelgių pasekmių. Kartais mūsų baimės visiškai iškreipia tikrąjį mūsų veidą, tarsi zombiuoja, priverčia elgtis taip, kaip sielos gilumoje visiškai nenorime. Bet nieko negalima padaryti - baimė sukausto rankas ir kojas. Baimės būna dvejopos: normalios ir neurotinės. Pirmuoju atveju bijomasi esant realiam pagrindui, pavojui, kuris neišgalvotas ir neperdėtas. Be to, natūralios baimės beveik nejaučiama, koncentruojamasi į problemą, kurią ir bandoma tuo momentu išspręsti. Jei vis galvojate, kas jums gali nutikti, t.y. kuriate hipotezę, ir gerai jaučiate, kad bijote, suprantate tai, vadinasi, jus apėmusi baimė - neurotinė ir jos būtina atsikratyti. Baimių yra devynios galybės. Tačiau negalima palikti jų neįvardytų. Kadangi tarptautinė medicinos kalba - lotynų, tai ir baimė gavo lotyniškus pavadinimus. Dabar kiekvienas norintysis savo neurozę gali pavadinti ne vien baime, o pavartoti gražesnį "titulą".

Atsikratyti kaltės

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Naktį prabundi dėl nepaaiškinamo nerimo. Daužosi širdis, krūtinę užgulęs sunkumas. Lyg akmuo, lyg nepakeliama našta. Atplėši langą ir bandai įtraukti vėsaus drėgno nakties oro. Kvėpuoti pilna krūtine nepavyksta. Ji lyg sumažėjusi, susitraukusi, kažko keisto pripildyta ertmė. Rytas neatneša palengvėjimo. Skausmo nebėra, o galva - lyg akmenų skaldykloje. Gydytojai, į kuriuos kreipeisi dėl keistų simptomų, liepia padaryti tyrimus, aiškinasi, gūžčioja pečiais, reziumuoja: nervai, stresai, ekologija, gyvenimas... Taip ir grįžti su diagnoze: toks gyvenimas. Galvoji, kad tave baudžia kažkur giliai organizme pasislėpusi liga, kuri pamažu kelia galvą, o geriausiai jaučiasi naktimis, kai tylu. Kai visi tavo pojūčiai nurimsta, kai sąmonė užmiega. Pradedi nuo įkyrios lyg musė minties, paskui ją prisijaukinti. Ta musė nebezyzia aplinkui, ji tupia tau ant peties, žiūri fosforinėmis akimis: taip, taip, taip, kažkas yra blogai, viskas yra blogai, tu vėluoji, tu lengvabūdiškai užsimerki, prarandi laiką ir galimybes, tu nieko nedarai... tu kalta. Ir štai vieną gražią (o gal ir bjaurią) naktį rymodama balkone staiga supranti, ką nori tau pasakyti širdis. O tiksliau - ką turėtum daryti. Atsikratyti kaltės. Daryti tai, ką manai reikalinga ir būtina veikti. Išvyti viską, kas glūdėjo tavo minčių ir jausmų gilumoje, kas po lašelį, po mažą mikroskopinę dalelytę - vėjo genamą smiltelę - vertė tave nerimauti, gailėtis ir kentėti.

Gėdos jausmas

pagal
BarbaraWilson4a Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime. Gėda - tik žmonių giminei būdingas jausmas. Neteko nei matyti, nei girdėti apie iš gėdos nuraudusį šunį ar išprakaitavusį dėl savo klaidos katiną. Gėdos jausmas - evoliucijos produktas. Jo tikslas - išsaugoti žmonių bendruomenę. Dar pirmykštis žmogus laikėsi tam tikrų taisyklių ir tabu, kurias pažeidęs, galėjo būti išvytas iš genties. Išgyventi vienumoje, kovojant su gamtos jėgomis, buvo neįmanomai sunkus dalykas. Tad jei norėjai neatsidurti kokio aštriadančio plėšrūno nasruose ir neišnykti be pėdsako, nepalikęs palikuonių, privalėjai veikti pagal taisykles. Jas pažeidus, nesąmoningai kildavo gėda. Dar Charles Darwin pastebėjo, jog gebėjimas jausti gėdą būdingas tik žmogui ir pasireiškia kūno signalu - paraudimu. Šį jausmą lydi ir kiti kūno simptomai, tokie, kaip prakaitavimas, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, skrandžio spazmai ar net kalbos sutrikimas, kai imama mikčioti, pinasi žodžiai. Neretai bravūriškai mestelima, kad dabartiniame „laisvių" amžiuje gėda - senų laikų reliktas, tiesiog muziejinis eksponatas. Atseit, mūsų nebeveikia jokios normos, nes patys kuriame savo individualias taisykles. Deja, taip nėra, kad ir kaip norėtume save apgauti.