Moteriška draugystė - mitas?

two, two girls, two womans

Patirtis: „Su Viktorija buvome neišskiriamos nuo pat vaikų darželio laikų. Daugelis manė, kad esame tikros seserys - ir tai mums labai patiko. Abi ilgaplaukės brunetės, net rengėmės panašiai. Visur - net į pasimatymus - eidavome drauge. Vėliau aš sutikau savo būsimą vyrą. Šis kartą neatsargiai mestelėjo: " Jūs gi siamo dvynės! Jums nieko daugiau nereikia!" Tuomet pirmasyk suvokiau, kad baigiu ištirpti draugės bendrijoje. Mes ir dabar esame artimos, bet skiriame viena kitai gerokai mažiau laiko. Tiesa, draugė manęs pavyduliauja šeimai, nes pati kol kas neištekėjo...". Draugystės tipas: beveik ideali. Iš pirmo žvilgsnio teigiamai nepavojinga. Kaip taisyklė, prasideda ankstyvoje vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą. Dvi draugės - du patys artimiausi pasaulyje žmonės. Ir varge, ir džiaugsme. Merginos išsiverkia viena kitai ant peties, nebijodamos, kad gandai apie krizę šeimoje pasieks viso miestelio ausis, nubanguodami fantazijų pagražintais ratilais kelis mėnesius į priekį. Šaukštas deguto: tokie santykiai padaro moterį visiškai nesavarankiška būtybe, nuolat bėgančia nuo asmeninių problemų. Pokalbiai su drauge tampa savotiška šeimos pakaitalu. Bendravimas su kuo nors trečiu, net jei tas trečias - tavo nuosavas teisėtas sutuoktinis - prilygsta išdavystei. Ką daryti? Užduok sau klausimą: ar ši draugystė tikra, ar tave valdo tik baimė ją prarasti?

Būtinybė draugauti

girls, sisters, kids

Pradėkime viską su šypsena, o dar geriau būtų pradėti žodžiais: mums sekasi vis geriau ir geriau. Statistikos duomenimis 1998 metais įsivysčiusiose pasaulio valstybėse jaunimas bendravimui su kitais žmonėmis skirdavo vidutiniškai 6 valandas per dieną. Šiuo metu pastebima, kad žmonės labiau linkia bendrauti internetu, o tiesioginiam bendravimui skiria tik apie 2 val. Kas atsitiko? Į šį klausimą geriauiausias atsakymas būtų prisiminti, kas iš viso yra draugystė! Draugystė - žmonių tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra patirtis, panašios vertybės ir artimi tikslai. Draugystė paprastai vertinama todėl, jog draugas: turi tendenciją linkėti tau to, kas yra tau geriausia; jaučia tai kas tau labiausiai reikalinga; nebijo tave kritikuoti, pasakyti pastabas ir pan.; jūs gerai suprantate vienas kitą; draugai mielai būna kartu; jie nesiekia vienas kitam pakenkti; neretai dėl draugo interesų apriboja savuosius. Draugai taip pat padeda vienas kitam, pradedant gero linkinčiu patarimu ir baigiant bendrai įveikiamais rimtais sunkumais... drąsiai sakome ... ir t.t. Nors žinome ir suprantame, kad draugystė yra labai svarbi, vis tiek išeina taip, kad kai atliekame visus reikalingus darbus, draugams nebelieka laiko. Nors mes to ir nenorime, ilgainiui draugės išsibarsto. Draugystė istorijoje buvo laikoma vienu svariausių žmogaus patyrimų ir buvo laikoma šventa daugelyje religijų. Pastaruoju metu paprastai teigiama, jog šio reiškinio mastas visuomenėje mažėja.

Amžinai amžina meilė (draugystė)

friends, feet, field

Paklauskite bet kurio žmogaus, kas yra draugystė, ir kiekvienas jums atsakys skirtingai. Tačiau dažniausiai pasitaikantys žodžiai bus tokie: pasitikėjimas, dorumas, pagarba, įsipareigojimai, prieglobstis, dosnumas, lojalumas, supratingumas, priėmimas ir ilgai trunkanti. Iš pradžių atrodo, jog draugystėje svarbiausia pasitikėjimas. - Mes pasiryžę pasitikėti kitais ir norime, kad mumis pasitikėtų. Tikroji draugystė - dalytis su draugu viskuo, kas nutinka gyvenime bei padėti vienas kitam, išsikalbėti apie tai, kas tave slegia, ir suprasti, kad esi ne vienas. Mums pavyksta atvirai pasikalbėti apie tarpusavio santykius, tačiau prabilus apie sveikatą ir pokyčius organizme, tampame nebe tokie atviri. Reikia išdrįsti sulaužyti šiuos barjierus (tabu). O tai padaryti greičiausiai pavyktų draugų, žmonių, kuriais pasitikime, rate. Draugystės kelias ilgas ir vingiuotas. "Tikra draugyste yra ta, kurios neišardo nei viltis, nei baimė, nei savanaudiškumas, tokia draugystė, su kuria žmonės miršta ir dėl kurios miršta" - teigė Seneka. Turėti draugą yra didelis džiaugsmas, labai malonu kam nors pasiguosti, kai tave kas nors palaiko ir duoda patarimus. Draugas - tai vienintelis žmogus, galintis nurodyti tavo klaidas ir turintis pakankamai proto to nedaryti (R. Brown). Jei moki išklausyti kitą ir pats išsipasakoti, jei tau rūpi, ką kiti jaučia, ir gebi nieko nekritikuoti ir neįsakinėti kitiems, gali susirasti daug draugų. (Nuria Roca, Draugystė. Nuo senų draugų iki naujų draugų).

Trūksta sveikatos? - įsigyk draugų

women, friends, meadow

„Geriausi draugai tave girdi net jei tu nekalbi". Prieš draugą nėra prasmės kažką slėpti ar apsimetinėti kažkuo kitu, gali būti savimi. Su tikru draugu galima sėdėti ir paprasčiausiai tylėti - ta tyla nei vieno iš mūsų nežeidžia, nes draugai vienas kitą supranta ir be žodžių. Kalbant apie draugus, labai svarbi yra draugystės sąvoka. Draugų tarpusavio santykiai yra svarbūs kiekvienam, o bendravimas su bičiuliais užima didelę mūsų gyvenimo dalį. Vieni iš mūsų pykstasi su draugais ir nežino, kaip susitaikyti, kiti jaučiasi išduoti ar palikti savo draugų, treti nežino, kaip susidraugauti. Draugystei svarbus ir gyvenamosios vietos pakeitimas, kuris susijęs su įtampa ir nežinomybe. Reikia palikti mums įprastą tvarką, žinomas vietas, draugus, santykius, o išvažiuojant mokytis svetur - net ir savo šeimą. Naujoje vietoje visus santykius reikia pradėti kurti iš naujo. Geri draugai neatsiranda per akimirką, naujiems santykiams užmegzti, pasitikėjimui įgyti reikalingas laikas. Persikėlę į naują vietą galime jaustis liūdni, vieniši tuo laikotarpiu, kuriuo po truputį prisitaikome prie pasikeitusios aplinkos. Draugai suteikia mums džiaugsmo, pilnavertiškumo jausmą. Tai žmonės, kuriais mes galime pasitikėti, kuriems galime pasipasakoti kai mums sunku nebijodami, kad būsime nesuprasti. Juk negalime būti atviri kažkam, kuo nepasitikime. Draugystė prailgina gyvenimą, o draugų ryšiai yra pozityvesni nei giminių. Geri draugai gali padidinti numatomą gyvenimo trukmę iki 22 procentų.

Gimtadienio šventė - kasmet vis kitokia

rose, petals, bud

Jei jau nusprendėte gimtadienio nešvęsti, mažai tikėtina, kad išvengsite netikėtai tarsi grybų iš po lietaus dygstančių mažų dovanų. Bet tai malonioji dalis, tiesa? Pravėrus darbo kabineto duris, galite tikėtis mažos staigmenos, perrištos dailiu kaspinėliu, ar ant stalo krašto netikėtai nugulusios rožės. Tikriausiai tokioje situacijoje apie nemalonius jausmus nė nespėsite pagalvoti, o išradinguosius bendradarbius pamaloninsite saldžiais priešpiečiais ar gardžiu pyrago gabalėliu pietų metu. Ką padarysi, paminėdami gimtadienius mes tikimės, laukiame, o kartais labai netikėtai gauname dovanų. Pripažinkime, apdovanojimas dėmesiu net ir tuomet, kai jo nesitikime - labai malonus, o čia juk - gimtadienis. Tad belieka giliai įkvėpti ir pamiršti kitados Džordanos Butkutės dainuotos dainos „Gimimo dieną - tą liūdną šventę..." žodžius. O kad šventė nebūtų tokia liūdna, nepamirškite pasveikinti savo mamos. Tikriausiai nėra žemėje kitos moters, labiau už ją vertinančios šią gimimo dieną. Jei jūsų tortadienis neteikia džiaugsmo jums, pagalvokite apie ją, mamą, iškentėjusią didžiausius gimdymo skausmus tam, kad išvystumėte dienos šviesą. Gana dažnai žmonės orientuojasi į standartus, t. y. elgiasi taip, kaip turėtų būti, o ne taip, kaip norėtų. Jeigu norite pasveikinti sukaktuvininką, jei tai nuoširdu ir tikra, didelė tikimybė, kad malonu bus ir sveikinimus priiminėjančiam. Tiesa, nepamirškime, kad žmogus turi teisę atsisakyti sveikinimų.

Mano pušelė

Mano pušelė

Savo 33-iąjį gimtadienį nusprendžiau atšvęsti tyliai. Nieko nekviečiau, nepagaminau „baltos" mišrainės, nekepiau vištos. Beje, niekas to ir nepasigedo. O aš tikėjausi. Dairiausi visą dieną. Nieko nesulaukusi, pamaniau, jog kažkas negerai. Auginu vaikus, beveik namą pastačiau, gal dar medį reikėtų pasodinti. Netrukus skuodžiau siauru asfaltuotu keliuku atgal, mašinos bagažinėje gulėjo miške iškasta pušaitė. Kaip tik maniau, kad ir šitam darbui nepasirengiau kaip reikiant: nepaėmiau pirštinių ar vandens, štai ir sėdžiu purvinomis rankomis laikydama vairą. Tas anksčiau paminėtas žodis „netrukus" nėra visai tikslus. Valandos ištįsta, jei mažai judi ir daug galvoji, o abejinga aplinka siunčia nerimo signalus: kažkas negerai. Dar vakar žiūrėdama iš balkono į prišnerkštą kiemą mintijau apie medelį, kuris jį papuoštų. Pušis grynina orą, kad taip pasisodinus jų keletą, būtų tiesiog Druskininkai. Na, nors vieną pušelę reikėtų įterpti tarp sandėliukų ir automobilių taip, kad ir kiemo vaikučiams netrukdytų siautėti, kad kaimynams netemdytų buto ir praleistų jiems geidžiamą saulės šviesą. Senbuviai pasakojo, jog kadaise kiemo viduryje stiebėsi galingas šermukšnis, kuris jau buvo perlipęs net namų stogus. Kažkoks senis užpylė ant šaknų rūgšties, ir nudžiūvo galingas medis. O buvo dešimtį kartų didesnis už savo kenkėją. Kaimynė sako, kad gražesnio šermukšnio niekur daugiau nebematė.

Gyvenimo džiaugsmas

Gyvenimo džiaugsmas

Visi mes turime ką nors, ko neturi kiti. Mus lydi laimė ir kančia. Tačiau, kad ir kaip viskas atrodytų blogai, reikia gyventi toliau ir džiaugtis tuo, ką turime tuo metu. Kiekvienas žmogus savaip supranta džiaugsmą. Vienam džiaugsmas - klausyti muzikos, kitam - vaikščioti gamtoje, o trečiam - apsipirkti. Tokių pavyzdžių galime rasti begales. Yra žmonių, kurie dėl susidariusių aplinkybių negali džiaugtis tuo, kuo gali džiaugtis kitas, bet jie vis tiek atranda jėgų savyje džiaugtis bet kokia jų gyvenimo smulkmena: pražydusiais obels žiedais, rudenio lapais, šiltu lietumi, jūros ošimu. Dažnai girdime aplinkinius skundžiantis, kad jų gyvenimas niekam tikęs, kad jie nebeturi dėl ko gyventi. Tačiau, ar jie pagalvoja, kad gali būti blogiau? Ar jie įvertina tai, ką turi šią sunkią jų gyvenimo minutę? Taip, drąsiai galime teigti, kad yra žmonių optimistų kurie džiaugiasi, kad ir kaip jiem nesisektų. Jie džiaugiasi tuo, kad turi galimybę gyventi, justi, patirti. Visi, kurie nesidžiaugia esama padėtimi, turi lygiuotis į tuos, kurie džiaugiasi dabartimi. Kas nutiktų, jeigu visi vaikščiotų nuleidę galvas, galvodami, kad nebėra kuo džiaugtis? Turbūt pasaulis nebetektų savo spalvų, jis taptų niūrus, kaip senas televizorius, kuris dabar mažai kam reikalingas. Tačiau tas pats senas, nespalvotas televizorius, gali suteikti kažkam džiaugsmą, prisiminimų džiaugsmą, kurio niekas negali atimti. Niekas nedraudžia ieškoti laimės, tačiau ar mums to reikia?

Gyvenimo džiaugsmo šaltiniai

Gyvenimo džiaugsmo šaltiniai

Psichologijos mokslas nuolatos stengiasi atsakyti į esminius žmogiškosios egzistencijos klausimus: kokia yra gyvenimo prasmė? Kas yra laimingas gyvenimas ir kaip jį pasiekti? Į šiuos klausimus atsakymą bando surasti ir kiekvienas šios žemės gyventojas. Visi ieško savo individualios gyvenimo laimės. Tai daroma visais įmanomais būdais, iš šalies žiūrint - kartais net sunkiai suvokiamais, tačiau visi siekia bendro galutinio tikslo - laimingo, prasmingo, džiaugsmingo, turiningo gyvenimo. Paklausinėjus skirtingų žmonių nuomonės apie laimingo gyvenimo receptą, iš pradžių greičiausiai gautume platų spektrą skirtingų atsakymų. Tačiau nei kiek neabejoju, kad juos visus būtų galima sugrupuoti į kelias tas pačias kategorijas: šeima, karjera, sveikata, finansai. Viskas labai priklauso nuo to, kokiame gyvenimo periode šis klausimas žmogui yra užduodamas. Kiekviename gyvenimo etape laimingais mus padaryti gali skirtingi dalykai. Sunkiai sergančiam ligoniui laimė greičiausiai asocijuosis su sveikata, turinčiam finansinių sunkumų - su pinigais, o vienišam žmogui daugiausiai laimės suteiks gyvenimo partneris. Atrodo, kad ką tik būsiu išvardinęs pačias rimčiausias žmonijos problemas. Juk vieni iš geriausiai parduodamų vaistų pasaulyje - įvairūs antidepresantai, porų skyrybų procentas milžiniškas, o finansinių problemų turi absoliuti dauguma pasaulio piliečių. Greičiausiai viena iš pagrindinių to priežasčių - gyvenimo džiaugsmo šaltinio ieškojimas išoriniuose veiksniuose.

Susipykote? Nepamirškite susitaikyti

bouquet, beautiful flowers, nature

Kivirčo ir skyrybų priežastimi gali tapti bet kokia smulkmena. Žinoma, nėra namų be dūmų. Kartais reikalinga psichologinė iškrova ir reikia leisti sau išlieti emocijas, tame tarpe ir negatyvias. Psichologai pataria kartais išsakyti savo norus, jausmus ir emocijas balsu. Štai ir viskas. Patys baisiausi žodžiai išsakyti, pretenzijos priimtos ir, rodos, pyktis savaime išnyko. Ir vėl norisi normalių santykių... Tačiau juk reikia žengti pirmą žingsnį, o taip nesinori... Šios problemos sprendimui pirmiausia reikia nuspręsti, kas jūsų manymu teisus, o kas kaltas. Pažiūrėkite į šią situaciją iš šalies. Paimkite popieriaus lapą ir raštu suformuluokite jūsų konflikto priežastį. Visų pirma, neapgaudinėkite savęs. Kairėje lapo pusėje surašykite klaidas, kurias padarėte jūs, o dešinėje surašykite jūsų partnerio klaidas. Pas ką jų daugiau? Jūs vis dar norite susitaikyti? Jei taip, tai tolimesni patarimai jums. Taigi, prisipažinote esanti kalta, nutarėte žengti pirmą žingsnį ir susitaikyti. Nuo ko pradėti? Žinoma, galima jam paskambinti ir pasakyti banalųjį "Atleisk, buvau neteisi. Aš daugiau taip nedarysiu...". Tačiau taip neįdomu. O kaip įdomu? Nusiųskite SMS. Tik ne paprastą, o ypatingą. Geriausia eiliuotą, bet galima ir proza, svarbiausia, kad jį sujaudintų. Tai gali būti dainos, kuri jums kelia romantiškas asociacijas, žodžiai. Arba jūsų "topinė frazė", kurią ištarus abu nusišypsote. Tai gali būti bet kas, kas jus jungia. Jūsų užduotis yra, kad jis atsakytų.

Kaip susitaikyti ir atsiprašyti?

ai generated, man, excuse

Taip jau yra, kad būnant dviese anksčiau ar vėliau susipykstama. Gal ir ne dėl globalinių dalykų - dėl paprasčiausių smulkmenų. Pirmąjį žingsnį susitaikymo link žengti labai sunku, nors atsiprašymo būdų gali būti tiek daug... Neperspektyvusis būdas. Labiausiai mėgstamas mergišių, kurie nuslydę į šoną ir pagauti už skverno niekuomet neprisipažins, kaltę stengsis suversti bet kam, tik ne sau. Toks vyras mieliau savaitę skambins telefonu ir lies graudžias ašaras prisiekinėdamas, jog tai paskutinis kartas (nors puikiai žino, kad paskutinis dar tik bus). Tokiais atvejais moteris atleidžia dažniausiai tik dėl to, jog pabodo ašaros ir įkyrus zyzimas, nuolatiniai telefono skambučiai ir nesibaigiantys klausimai „ar nebepyksti". Tik išgirdęs atleidimo žodžius, išpirkdamas kaltę ir dar kartą įrodydamas savo „prieraišumą", perka glėbius gėlių, vedasi į kavinę, pildo visas moters užgaidas, iki akys užklius už naujo sijono. Paprastai moteris vis tiek palieka tokį vyrą - nesmagu būti mulkinamai. Tik vienos kantresnės, kitos perdėm kategoriškos ir į jokius kompromisus nesileidžia: prisimena taisyklė - nuslydus vieną kartą, nesunku tai padaryti ir darsyk. Efektyvus - gudrusis būdas. Tokį atsiprašymo būdą naudoja dauguma vyrų, nes jis, kaip rodo praktika, pasiteisina net ir tuomet, kai mylimoji atsitveria tylos siena. Tuomet gudrutis pradeda lyg ir netyčia rėžti sparną apie jos geriausią draugę ar šiaip net ir gerokai vyresnę bičiulę.

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos

Aš prisidirbau. Ir labai smarkiai. Kaip susitaikyti, kaip atsiprašyti merginos? Iš esmės egzistuoja trys būdai: verksmingasis, galantiškasis ir kaltinamasis. Verksmingasis būdas. Tai vis dar dаžnai pasitaikantis, bet nelabai efektyvus metodas. Jo esmė tokia: vaikinas daug ir dažnai skambina telefonu, - o kaip jūs manote, kodėl mobiliojo ryšio operatoriai susikrauna milžiniškus pelnus?, - kibirais lieja ašaras, - jomis Afrikoje būtų galima kokį beaugantį kaktusą visus metus laistyti - ir vis kartoja, kad tai daugiau nepasikartos. Paskui perka glėbius gėlių, lyg merginos butas būtų daržinė, kurią reikia prikrauti šieno žiemai. Vedasi į prabangiausius restoranus, taip pasmerkdamas save iki mėnesio galo valgyti batoną, užsigeriant liesu pienu, rodo dėmesį ir pildo viskas merginos užgaidas. Paprastai po tokių pastangų mergina vis tiek palieka vaikiną, - juk merginai reikia tikro vyro, o ne nuo ašarų permirkusios ir visur paskui ją sekiojančios mazgotės. Juk per šešiolika nepriklausomybės metų mūsų merginos ne tik išmoko į Arabų Emiratus nuskristi, bet ir tapo emancipuotomis, kurioms virtuviniai įrankiai ir šluostės nelabai patinka. Verksimingasis būdas labai tiko prieškario Lietuvoje. Na, dar sovietmečiu. Kada moterys atlikdavo tradicinius vaidmenis ir daug laiko praleisdavo virtuvėje. Tada joms patikdavo bendrauti su įvairiais virtuviniais įrankiais: kočėlais, šakutėmis. Mazgotėmis - taip pat. Dabar, deja, laikai pasikeitė.

Atsiprašyti reikia mokėti

Atsiprašyti reikia mokėti

Kiekvienas kartais suklystame arba padarome kokią nors kvailystę, įskaudiname kitus. Psichologai teigia, kad yra keletas dalykų, kuriuos atsiminus išpirkti kaltę bus žymiai lengviau. Paprastai ką nors įskaudinęs asmuo susigėsta, jam kyla didelė pagunda sumurmėti kokį nors banalų atsiprašymą ir greitai nukiūtinti šalin. Bet daugeliu atveju reikia kur kas daugiau negu greitas "atsiprašau". Ilgesnis pokalbis ar paaiškinimas gali sušvelninti įtampą, padėti įžeistajam suprasti įžeidusiojo poelgį, prisiimti dalį atsakomybės. Psichologai pastebi, kad žmonės varžosi dėl padarytų klaidų ir atsiprašydami dažnai elgiasi pernelyg santūriai, tarsi praranda kalbos dovaną, tampa it nesavi. Daug labiau tikėtina, teigia specialistai, kad viskas pakryps į gerąją pusę, jei prašydami atleidimo atrodysime ir būsime tikrai nusiminę, o ne vaidinsime tokius. Beje, atsiprašyti reikia nuoširdžiai. Jeigu gražūs žodžiai pasieks tik įskaudintojo ausis, bet nepalies širdies, jūsų santykiai netaps šiltesni. Daugelis žmonių yra labai supratingi. Jeigu jūsų žodžiuose, intonacijoje, judesiuose nebus falšo, ir jei jūs nuoširdžiai patvirtinsite, kad esate kalti ir gailitės dėl to, jums atleis. Tačiau įtampa neatslūgs, jei pasirinksite netinkamą atsiprašymą, pavyzdžiui, kodėl taip atsitiko aiškinsite stačiokiškai. Po atsiprašymo labai gražu ir teisinga būtų atlyginti už padarytus nuostolius. Jeigu jie materialiniai, atlyginti lengviau: galima nupirkti tai, ką sugadinome, sudaužėme ar išpylėme.