Džiaugsmas

Ši frazė priklauso Oliveriui Vendeliui Holmsui jaunesniajam, kuris jau per trisdešimt metų yra JAV Aukščiausiojo teismo narys. Kartą teisėjo Holmso paklausė, kaip jis pasirinko šią profesiją ir ar svarstė apie ką kita. Jis atsakė: „Galėjau tapti ir bažnyčios tarnautoju, jeigu vieno dvasininko, kurį aš pažinojau, išvaizda ir elgesys nebūtų buvęs pernelyg panašūs į laidojimo namų agento". Šis žmogus norėjo pabrėžti ne tam tikrą gražų įvaizdį, bet kitą svarbų dalyką: džiaugsmas yra sunkiai suprantama dorybė net dvasininkams ir kitiems tikėjimo veteranams. Tačiau priešingai, nei sako mūsų patirtis, džiaugsmo kiekis mūsų gyvenime nėra beviltiškai nekintamas. Tai nėra įrašyta mūsų genetiniame kode ar giliai įspausta mūsų asmenybės gelmėse. Mes galime nuolatos puoselėti ir vystyti džiaugsmą savo gyvenime. Kad būtų aiškiau, pirmiausia turėtume apibrėžti terminą. Bibliniu požiūriu džiaugsmas - tai džiaugsminga dvasia kasdien, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės. Tai daugiau nei vidinis pasitenkinimas, daugiau nei linksmumas, daugiau nei bendras pasitenkinimas gyvenimu. Džiaugsmas greičiau yra gyvenimo šventimas, gėrintis viskuo, ką Dievas mums suteikė. Tai reiškia džiaugtis savo dienomis, nuoširdžiai jomis mėgautis, nepriklausomai nuo to, kokios jos buvo. Kaip tai pasiekti? Tiek mano, tiek kitų tyrimai rodo, jog tai galima įgyti ieškant džiaugsmo katalizatorių bei vengiant pagrindinių kliūčių.

Kasdienė rutina stumia į depresiją ir abejingumą viskam, kas vyksta aplink. Kaip sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą? Kartais ir į patį mėgstamiausią darbą nesinori eiti. O jeigu darbas neįdomus, monotoniškas? O namie – vėl kiekvieną dieną tas pats? Tuomet ima atrodyti, kad yra vienintelė išeitis – atsiriboti nuo nykios realybės ir tarsi įjungus autopilotą daryti viską, ką privalome. Daugelis mūsų taip egzistuoja metų metus. Taip mes tampame panašūs į zombius, kurie automatiškai atlieka kažkokius veiksmus, nesigilindami į jų esmę. O toks gyvenimas sukelia neigiamų emocijų, nuovargį ir apatiją. Taupydami dvasines jėgas, nebeatjaučiame artimųjų, nebedirbame su užsidegimu, be jokio susidomėjimo bendraujame su savo vaikais. Toks elgesys atima iš mūsų paprastą gyvenimo džiaugsmą, prarandame motyvus kažko siekti, įveikti sunkumus. Daug ką atlikdami automatiškai, tampame užuomaršos ir išsiblaškę. Vargiai prisimename, kur ryte pasidėjome akinius, ar apmokėjome sąskaitą už butą, ar nupirkome vaikui vaisių, užmirštame pasveikinti geriausią draugą su gimtadieniu. Blogiausia yra tai, kad kasdieniam gyvenimui abejingo žmogaus viduje ima kauptis nuoskaudų, pykčio ir agresijos neteisingai sutvarkytam pasauliui. Tai pasireiškia ne tik nerviniais priepuoliais ar užsitęsusia depresija, tačiau ir visai realiomis ligomis, tokiomis kaip padidėjęs kraujospūdis, galvos skausmai, nemiga, nusilpęs imunitetas, hormoniniai sutrikimai.

Dažnai mes paniekiname dalykus, kurie turėtų perkelti mus į aukštesnį palaiminimų ir apvalančio Viešpaties patepimo lygį. Puikiai prisimenu, kur buvau, kai aiškiai suvokiau Jokūbo laiško 1 skyriaus pirmųjų eilučių prasmę. Tuo metu aš nebuvau naktiniame maldos susirinkime ir nepasninkavau 40 dienų. Ne, 1979-ųjų vasarą aš buvau vienoje picerijoje, Floridos valstijoje, JAV, ir buvau beprarandąs kantrybę. Tikėjausi su šeima pasimėgauti būtent čia keptomis picomis, tačiau viskas ėjosi ne taip, kaip norėjau. Pirma, picų teko laukti 45 minutes, o kai pliaupiant lietui nešiausi jas į savo motelio kambarį, jos iškrito iš šlapio popierinio maišo į balą. Jau buvau išbaręs picerijos vadybininką, kad taip ilgai turėjau laukti picų, o dabar teks vėl su juo susitikti, nes aš vis tiek noriu picos. „Kaip visa tai galėjo nutikti?", - klausiau savęs. Tada man į galvą ir atėjo Jokūbo laiško eilutės: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę (Jok 1, 2-3). Jau kelias savaites mąsčiau apie šias eilutes, nes rudenį planavau pamokslauti iš Jokūbo laiško. Grįždamas į piceriją pasakiau sau: „Argi šios Jokūbo laiško eilutės nėra tiesa? Jei netrukus ketinu pagal jas pamokslauti, tai gal verčiau pradėti įgyvendinti tai, ką pamokslauju!" Kai žmonės visame pasaulyje badauja, gyvena varge ar miršta nuo ligų, tokio išbandymo, kai viskas virsta aukštyn kojom ir tenka ilgai laukti picos, turbūt minėti neverta.

Rasa Augustienė pasiūlė susitikti prie tvenkinio šalia savo tėvų sodybos. „Ten ir mūsų arkliukas ganosi", - kaip svarų motyvą pridėjo moteris, kurios gyvenime žirgai užima labai svarbią vietą. Ir šis susitikimas per žirgus - pasigėrėjus puikiu Rasos dailiojo jojimo numeriu parodomojoje žirgų programoje, norėjosi su raitele supažindinti ir „Trijų kampų" skaitytojus. Prie tvenkinio susirinko visa Augusčių šeima - Rasa, jos vyras Raimondas ir dukros Aiva ir Austė. Čia jie, kiekvienas po savo darbų, susitarę ar ne, susitinka kone kas vakarą. Ne tik dėl to, kad prieš porą metų Rasos tėvų Laimutės ir Valdemaro Strikų sodyboje išsikastas tvenkinys tapo šeimos ir bičiulių susibūrimo vieta, bet ir todėl, kad šią šeimą vienija bendras pomėgis - žirgai. „Kai prieš metus nusipirkome savo arklį Bingo, galutinai supratome, kad jau visam laikui susiejome savo gyvenimą su žirgais", - sutartinai tvirtina Rasa ir Raimondas Augusčiai. Jodinėti žirgais abu pamėgo dar vaikystėje, tas pomėgis išliko ir po daugelio metų.

Gyvename pragmatiškai nusiteikusiame pasaulyje, daugiau galvojame apie naudą ir pinigus negu mąstome apie gyvenimą, jo prasmę. Mąstyti nėra naudinga; geriau apmokamas tik į kokias nors praktines technologijas investuojamas mąstymas. Nėra naudinga rašyti eilėraščius; nebent didesnę auditoriją pritraukiančius, bet neišvengiamai prie jos ir prisitaikančius romanus, labiau laikraštinius negu literatūrinius. Populiarioji, masinė lektūra yra vienintelė apsimokanti literatūrinė pramonė. Rimtų knygų leidybą reikia remti – valstybei ar vis dar labai retiems mecenatams. Nuolat vieni kitiems primename, kad realybę reikia matyti tokią, kokia ji yra, nepuoselėti tuščių, su ja nesutinkančių iliuzijų. Skaitymo džiaugsmas daugelio jaunų žmonių šiandien suvokiamas kaip tuščia iliuzija. Gutenbergo, knygos išradėjo, epocha baigsis, išblės ir knygos magija. Ir vis dėlto skaitančių žmonių yra, yra ir azartiškai skaitančių, netgi intelektualaus Th. Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ naujo tomo vertimą atidedančių kaip laukiantį skaitymo džiaugsmą. Th. Mannas, H. Hesse (iš lietuvių autorių gal labiausiai V. Mykolaitis-Putinas) ženklina paskutinį didžiosios literatūros, susietos ir su dideliais skaitytojų lūkesčiais, etapą. H. Hessei, bibliofilui, priklauso ir metafora knygos magija. 1930 metais parašytame straipsnyje „Knygos magija“ jis teigė, kad iš daugybės dalykų, kurių žmogus negavo iš gamtos, o susikūrė pats, knygos pasaulis didžiausias ir įstabiausias.

Malonumas ne visada suteikia laimę. Dažniausiai malonumas suteikia džiaugsmą. Džiaugsmą suteikia ir laimė. Žmonės siekia džiaugsmo. Todėl dažnai malonumus maišo su laime. Vakarų kultūra paremta malonumais. Vartotojų visuomenei įteigta mintis, kad daiktai gali suteikti laimę. Deja, jie gali suteikti tik laikiną malonumą. Paskui reikia kitų daiktų. Taip įsiveliama į lenktynes, kurių laimėti neįmanoma. Daiktai nesuteikia laimės. Laimė yra vidinė žmogaus būsena, statoma po truputį. Tai pasitenkinimas savo darbu, savo gyvenimu, o ne tam tikrų rezultatų pasiekimas. Visai kitokį džiaugsmą suteikia namuose bėgiojantis ir uodegą vizginintis šuniukas, nei naujausia videosistema. Sistema paprasta – daiktai tol vertingi, teikiantys malonumą, kol jie morališkai nėra pasenę. Vertę daiktams suteikia žmogus, pačiuose daiktuose vertės nėra. Tie daiktai, kurie mūsų tėvų laikais buvo vertingi, dabar - atgyvena. Didžioji dauguma daiktų(neskaitant meno dirbinių ar antikvarinių daiktų), kuriuos dabar turi, po 10 metų bus stipriai nuvertėję. Tai ir yra variklis. Greičiausiai beprasmis, bet gerai veikiantis. Taip žmonėms pateikiama, apie ką reikėtų svajoti, ko reikėtų trokšti - jiems pateikiamos “jų svajonės”. Žmonės nebemoka laisvai svajoti. Svajoja tuose rėmuose, kuriuos jiems pateikia. Svajoja pagal šablonus, pagal pavyzdžius. Tai jiems suteikia prasmę, troškimus. Net jei ji ir beprasmė, bet žmogui prasmę būtina turėti. Žmogui reikia kažko trokšti.

Pažvelk į šį mažą ir gležną, ką tik nuskintos gėlytės žiedelį, kurį aš tau dovanoju. Kokios mintys Tau kyla? Galbūt jokių… “Tai paprastas žiedas, kaip ir tūkstančiai kitų”, - pagalvosi. Bet man jis nepakartojamas ir vienintelis toks. Pabandyk ir tu išauginti tokią gėlytę. Iš pradžių pripildyk vazonėlį purios žemės, vėliau jose pasodink mažą sėkliukę (vėliau iš jos išaugs augalėlis). Kruopščiai prižiūrėk tą sėklą. Pastatyk vazonėlį tinkamoje vietoje, laistyk. Nejau nesidžiaugsi, kai išvysi mažą ir gležną daigelį? Ir ar nesidžiaugsi matydamas, kaip šis vis auga ir stiprėja, kasdien tampa vis tvirtesniu ir gražesniu? Nejaugi nesidžiaugsi, kai tavasis, buvęs mažas daigelis vieną dieną išskleis lapelius ir užmegs pumpurą, o vieną rytą atsikėlęs išvysi vietoj jo mažą žiedelį? Tokį, kokį dabar aš rodau Tau. Džiaugsiesi ir būsi laimingas. Nes būtent Tu padėjai tai mažai sėklytei virsti gražuole gėle. Kasdien ja rūpinaisi ir mylėjai. Ir štai matai šio darbelio atpildą – nuostabų žiedelį. Tada Tu suprasi, kad nesvarbu, kiek įvairiausių gėlių esi matęs, pati gražiausia yra ta, kuri išvydo pasaulį Tavo padedama. Ir galbūt kitas žmogus prieis prie Tavęs ir pasakys tą patį, ką tu sakei man (kad tokių gėlių daug yra, visos jos vienodos). Tačiau nuo šiol žinosi, kad jos skirtingos. Eidamas pajūriu, nepraeik pro jį staiga ir nesigrožėk vien jūra. Visi žinome, kad ji nuostabi. Tačiau aplink ją yra ir daugiau nuostabių dalykų, tereikia mokėti juos pastebėti.

Na neįsivaizduoju žmogaus, kuris nebūtų patyręs džiaugsmo. Džiaugsmo, kai viskas sekasi, kai esi sotus, laimingas ir, kaip sakoma, šiltai aprengtas. Bet, žiūrėk, ima kažkas ir įpila šaukštą deguto į tavo sėkmės ir džiaugsmo statinę. Ar išlieki tada ramus ir taikingas? Gaudete! - skamba lotyniškai kvietimas džiaugtis. Džiaugsmas Viešpatyje yra daugiau nei jausmas. Jis nebijo išbandymų, o kartais išbandymuose net tampa ypač stiprus. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“, - sako Jokūbas krikščionims, pasklidusiems tarp kitatikių (Jok 1,2). Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana arba vaisius. Tai – esminė žmogaus bendravimo su Dievu ypatybė. Biblijinis džiaugsmas turi daug atspalvių, hebrajų kalboje yra bent dešimt jį apibūdinančių žodžių. Senojo Testamento pranašai naudojo šį terminą nusakydami ateities įvykius: „Kadangi jų gėda buvo dviguba, užgaulės ir pajuoka buvo jų dalis, todėl dvigubą paveldą gaus savoje šalyje, amžiną džiaugsmą jie patirs“ (Iz 61,7). Pranašas Jeremijas šitaip apibūdina savo patirtį: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (Jer 15,16). Turbūt visi esate pastebėję, kad džiūgaujantys, Šventosios Dvasios kupini krikščionys iš šalies atrodo kaip gero vyno išgėrę.