| | |

Po septynių šimtmečių Vatikanas reabilitavo Tamplierių ordiną

Praėjus septyniems šimtmečiams po to, kai buvo sunaikintas erezija apkaltintas paslaptingas Tamplierių ordinas, Vatikano slaptasis archyvas ketvirtadienį pristatė knygą, patvirtinančią jo nekaltumą. Knygoje pareikti dokumentai liudija svarbius 1308-1312 metų tyrimo, kurį dėl Karaliaus Pilypo IV Gražiojo kaltinimų erezija 1308 metais Puatjė Prancūzijoje atliko popiežiaus Klemenso V pasiuntiniai, momentus. Į istorinio pobūdžio leidinį „Procesas prieš tamplierius” (Procesus contra Templarios) sudėtos visų to tyrimo dokumentų faksimilės, pateikiamas vertingas įvadas, bet nėra jokių sensacijų, sakė Slaptojo archyvo prefektas Sergio Pagano. Vatikanas išleido 799 sunumeruotos šios knygos egzempliorius, kurie yra įrišti oda ir kainuoja po 5 900 eurų (20 390 litų). Leidinys iškilmingai buvo pristatytas Vatikano Senojoje Sinodo salėje, kur paprastai vyksta tik vyskupų ir kardinolų susitikimai. „Visi tekstai žinomi”, – sakė S.Pagano, kuris akcentavo šio leidinio „meninę vertę”. Knygą išleido Vatikano slaptais archyvas ir bendrovė „Scrinium”. Tarp pateikiamų tekstų yra tik 2001 metais vėl atrastas dokumentas, kuriuo popiežiaus vardu tamplieriai buvo išteisinti dėl kaltinimų erezija. Mokslininkė Barbara Frale sako, kad šio dokumento istorikai ilgai nepaisė. Jis rodo, jog popiežius abejojo Pilypo IV kaltinimais tamplieriams ir norėjo ne išformuoti ordiną, o rasti kitų bylos sprendimo būdų.

| | |

Apie masonus

Masonų organizacijos vienur slapčiau, kitur viešiau tebeveikia. Jų vadai ar simpatikai masonų tikslus pristato viešumai kilnius kilnius – pagarbą žmoniškumui ir asmens laisvei. Jų priešai nurodo, kad tie šūkiai yra tik kaukė, kuria pridengtas tikrasis neskelbiamas tikslas – paimti į masonų rankas vadovavimą atskirose tautose ir visame pasaulyje, kurs virstų galutinai vien valstybe ir kurio piliečiai būtų atpalaiduoti nuo Katalikų Bažnyčios įtakos. Tos rūšies pasisakymų aptinkame štai ir šiomis dienomis: “Demokratiniuse kraštuose masonai niekam nekelia baimes ir nesudaro pavojaus. Priešingai, jie atkakliai gina demokratiją, saugo religijom, sąžinės ir asmens laisvės principus” (Vienybė, 1952, Nr. 23). Kaip tą skelbiamą laisvę praktiškai vykdo, rodo pačių masonų pasisakymai: Jūs visi – kalbėjo referentas A. Giraud 1951 m. Prancūzijos “Grand Oriento” ložių suvažiavime Parvžiuje – nurodėte, kad įvairios respublikoniškosios vyriausybės turėjo ne’ai-mingą ranką. Jūs pripažinote, kad konfesinis mokymas mūsų šalyje laisvai išsiplėtė. Jokis ministeris nedr’so pasirašyti potvarkio, kuris buvo jau seniai reikalingas, būtent, panaikinti paskutinius Falloux įstatymo pėdsakus ir įvesti Elzase – Lotaringijoje ir visuose Prancūzijos Unijos kraštuose laicistinio mokymo įstatymą, sudaryti valstybės pasaulėžiūrinį neutralumą visur ir lygiai galiojantį, pasirūpinti pakankamu valstybinių mokyklų skaičium ir joms reikalingų laicistinių mokymo jėgų ir t. t.

| | |

Tamplierių ordino istorija

Šiais laikais tamplierių ordiną gaubia daug paslapčių, prietarų bei legendų. O kokie gi jie buvo iš tikrųjų? Kas juos skatino kažką daryti, ar kažko atsisakyti? Apie tai šiandien galime tik spėlioti. Vis dėlto, išlikę šaltiniai leidžia bent iš dalies atskleisti devynių šimtmečių istorijos šydą ir pažvelgti į paslaptinguosius Šventyklos riterius ne vien per padavimų ar prasimanymų prizmę. Prielaidas Tamplierių ir kitų krikščioniškųjų ordinų atsiradimui sudarė kryžiaus žygiai, iš kurių pirmąjį popiežius Urbonas II paskelbė 1096 m. Šio žygio tikslas – išvaduoti rytų krikščionis, bizantiečius, iš musulmonų, turkų seldžiukų, priespaudos, o taip pat ir atsiimti iš maurų šventąjį Jeruzalės miestą. Pirmoji krikščionių piligrimų banga, entuziastinga bet neorganizuota minia, keliavo per Vengriją ir Bizantiją, kad pasitiktų savo lemtį ant Bosforo krantų. Paskui piligrimus sekė kariuomenė iš Flandrijos ir Prancūzijos, vadovaujama Gotfrido Bujoniečio ir jo brolio Bodueno (Boldvino). Pakeliui prie jų prisijungė ir kiti didikai: Roberas iš Normandijos, Roberas iš Flandrijos ir Bohemundas iš Taranto su sūnėnu Tankredu. Po ilgų derybų su Bizantijos imperatoriumi, kryžiumi nešina kariuomenė perėjo per Konstantinopolį, peržygiavo Mažąją Aziją, užimdami miestą Antiochiją, o 1099 m. liepos mėnesį – ir Jeruzalę. Azijoje įkuriama krikščioniška karalystė Iliustracija – Antichijos šturmas.

| | |

Masonų pasaulėžiūra

Jau pirmuosiuose masonų susirinkimuose buvo aptariamos metafizinės problemos, tačiau nepaisant Anglijos Bažnyčios ar kitų tuo metu vyraujančių religinių bendruomenių teologinių perspektyvų buvo atsigręžta į Vakarų ezoterinius mokymus, kuriuos anksčiau platino Rožės kryžininkų (Rosicrucians) ordinai. Praėjus keliems dešimtmečiams po įsikūrimo jau 1738 bei 1751 metais pasirodė pirmieji Popiežiaus laiškai smerkiantys masonus. Kas sukėlė tokią Katalikų Bažnyčios vadovybės reakciją, jeigu oficialiai teigiama, jog masonai tai pasaulietinė brolija, o ne dar viena religija? Tikroji masoniškoji pasaulėžiūra naujam nariui yra perduodama etapais. Amerikos ir Didžiosios Britanijos ložėse yra naudojama 33 lygių senovinių ritualų sistema, kurios metu yra pristatoma kosmoso kaip kelių lygių, kuriuos turi pereiti siela, keliaudama į Dieviškąją tikrovę, samprata. Masonai savo religingumą supranta kaip universalų, tinkantį visoms religijoms, kuris remiasi gyvenimo bendryste, tikėjimu prigimtiniu įstatymu, esančiu kiekviename žmoguje. Tai lyg bendras visoms religijoms tikėjimas, kurį šios savo ruožtu vėliau „apaugino” įvairiomis teologinėmis dogmomis, užmiršdamos esmę. Tikrasis masonas yra tas, kuris dirba kaip šventovėje, tiek visuomeniniame gyvenime, tiek savo sąžinės slapčiausiuose kampeliuose siekdamas atkurti savo vienovę su absoliutu, įveikia kančias ir mirtį. Tikrasis masono darbas yra darbas su savimi, su savo sąžine, įstojus į šventovę jį supa tyla.

| | |

Vatikane pristatytas Tamplierių Ordino bylos aktų leidimas

Vatikano Senojoje Sinodo salėje ketvirtadienį buvo pristatytas istorinio pobūdžio leidinys „Procesus contra Templarios”, kuriame pateikiamas XIV amžiaus pradžios pergamentų faksimilių rinkinys, liudijantis svarbius 1308-1312 metų bylos tamplieriams momentus. Tamplierių ordino tema yra itin mėgstama tam tikros rūšies literatūros, kuri ordiną apipynė pačiomis įvairiausiomis paslaptimis, konspiracijomis ir intrigomis. Vatikane pristatomas leidinys, žinoma, šiai literatūrai nepriklauso ir yra rimtas bei patikimas instrumentas istorinėms studijoms. Du amžius gyvavusiam kariniam riterių vienuolių ordinui smūgį sudavė dar ir šiandien istorikų kontraversiškai vertinamas popiežiaus Klemenso V įsakas, spaudžiant Prancūzijos karaliui Pilypui IV Gražiajam, sustabdyti Ordino veiklą. Stambiame veikale pateiktų pergamentų faksimilių originalai yra saugojami Vatikano Slaptajame Archyve. Veikalas yra trečiasis iš Vatikano Slaptojo Archyvo ir bendrovės „Scrinium” leidinių serijos, skirtos ypatingiems istoriniams dokumentams „Exemplaria Praetiosa”. Ketvirtadienį pristatytame veikale pateikiami tamplierių apklausų ir liudijimų protokolai, trijų bylos sprendime dalyvavusių kardinolų Colonna, de la Chapelle ir Fredol antspaudų kopijos. Skaitytojui pagelbės bylos aktų kritiškas mokslinis vertinimas ir istorinis įvadas, supažindinantis su istoriniu kontekstu ir aplinkybėmis, kuriomis buvo iškelta teisminė byla Tamplierių Ordinui.

| | |

Iliuminatai

Iliuminatai [lot. illuminator – apšviestas], slaptų religinių-politinių draugijų, kovojančių su jėzuitais, nariai Europoje; ypač buvo paplitę XVIII a. II pusėje Bavarijoje. 1776 metais, kai grafas Kaliostras įsikūrė Londone, Bavarijos teisės profesorius Adamas Veischauptas sukūrė filosofinę organizaciją, smarkiai išsiskiriančią savo ambicingumu. Pavadinta Iliuminatų Ordinu, ši bendruomenė, išgyvenusi maždaug dešimtmetį, buvo uždrausta ir išnaikinta valdžios. Tačiau ir šiomis dienomis yra jaučiama jų įtaka bei girdimi tolimi atgarsiai apie blogą jų šlovę. Jie buvo susiję su frankmasonais. Pagrindinis Iliuminatų Ordino tikslas buvo “atverti prieš kiekvieną žmogų ir bendruomenę perspektyvas, kurios įtvirtina optimizmą; sunaikinti visus blogas paskatas; palaikyti Dorybę, kai tik jai kils pavojus iš Nuodėmės pusės; pagelbėti vertų asmenybių iškilimui ir skelbti naudingas žinias tarp plačių liaudies masių, kurios šiuo laiku yra praradusios galimybę gauti bent minimalų išsilavinimą”. Šio manifesto sentencijos atrodo tokios pat nenuginčijamos, kaip ir esančios 1723 metų masonų Nuostatuose. Tačiau viskas, ko Veischauptas neminėjo garsiai, pasirodė ne mažiau svarbu: jis manė, kad jėzuitai, užgrobę Bavarijos valdžią, yra tikri engėjai, atsakingi už šalies egzistavimą nemokšiškumo rūke, ir kad įsišaknijusia Bažnyčios valdžia laikas suabejoti, o vėliau ir išvis pakeisti.

| | |

Tamplieriai padavė į teismą Popiežių Benediktą XVI

Ispanijos tamplieriai padavė į teismą Popiežių Benediktą XVI, praneša informacinė agentūra EFE. Asociacijos „Nepriklausomas Kristaus šventovės ordinas” (OSTC) nariai save laiko tikraisiais viduramžių tamplierių ordino pasekėjais ir paveldėtojais. Viduramžiais tamplierių ordinas buvo sunaikintas Popiežiaus Klemenso V sprendimu. Šių dienų tamplieriai teismo prašo pripažinti ordino sunaikinimą neteisėtu. Šio ordino nariai 1307 metais buvo apkaltinti eretiškumu, o spaudžiant tuometiniam Prancūzijos karaliui Pilypui IV, Popiežius Klemensas nusprendė likviduoti tamplierius. Be kita ko, asociacija reikalauja sugrąžinti Tamplierių ordinui anksčiau priklausiusį turtą, kuris 2008 metų kainomis siekia 100 milijardų eurų. Tai maždaug tokia pinigų suma, kuriai surinkti į Lietuvos biudžetą reikėtų ne mažiau kaip 13 metų. OSTC tamplieriai teigia, kad jie nesiekia Katalikų Bažnyčios bankroto. Ispanijoje oficialiai registruotam „Nepriklausomam ordinui”, kuris laikomas tamplierių ordino teisių perėmėju, priklausė apie 9 tūkst. ūkių. Be kita ko, viduramžių riteriams atsiskyrėliams priklausė ir nemažai dirbamų žemių, vynuogynų, malūnų, prekybos įmonių ir uostų.

| | |

Asasinai

Asasinai, musulmonų izmailitų sekta, gyvavusi XI-XIII a. Manyta, jog jie rūkydavę hašišą (nuo to kilęs jų pavadinimas, hassasin – “hašišo rūkytojai”), o paskui, fanatiško transo apimti, žudydavę priešus. Fanatikai-musulmonai, kurių pavadinimas – asasinai – kyla iš arabiško žodžio “hassasin”, reiškiančio vartojantis hašišą, pirmąkart pasirodė XI amžiuje, kaip slaptas religinis ordinas. Sektos nariai, asasinai, kildinantys save iš izmailų religijos, tikėjo, kad pasaulio sukūrimo grandinėje buvo septynios grandys ir, kad dieviškoji išmintis žmogui atsivėrinės visose grandžių susijungimo vietose, atsižvelgiant į žmogaus priartėjimą prie dievo. Siekiantys apšvitimo turėjo pereiti specialią įšventinimo ceremoniją prieš tai, kai reikės pereiti ant naujo pažinimo laiptelio. Ant aukščiausiojo laiptelio atsiverdavo paskutinė asasinų paslaptis – dangiškoji karalystė ir pragaras, kurių esmė viena ir ta pati: visi veiksmai beprasmiai, ir nėra nei gėrio, nei blogio, o tik paklusnumo dvasiniam valdovui dorybė. Įkūrėjas ir Didysis Senis (Senolis, dar vadinamas Kalnų Seniu) buvo Chasan ibn Sabbach, kuris palaipsniui darėsi vis galingesnis arabų pasaulyje ir skelbė save nepriklausomu princu. Asasinai paprastai išieškodavo religinius ar politinius vadus ir laikydavo juos nusižeminime ir baimėje. Chasan ibn Sabbach mirė 1124 metais, o su jo mirtimi pradėjo silpti ir asasinų galybė. Sekta suskilo, ir maždaug 1166 metais persų asasinai grįžo prie labiau ortodoksinio tikėjimo.

| | |

Gnostikai

Gnosticizmas [gr. gnōstikos – pažįstantis], religinės filosofijos srovė, jungusi ankstyvosios krikščionybės idėjas su Rytų (sen. persų, sirų) mitologija, žydų teologija, platonizmu, stoicizmu, neopitagorizmu. Gnosticizmas, ezoterinė sinkretinė vėlyvosios antikos dvasingumo srovė, prieštaraujanti ankstyvajai krikščionybei, tačiau nemažai iš jos perėmusi. Gnostikų sekta rėmėsi mitais, bylojančiais, kaip pasaulį sukūręs suklaidintas demiurgas; mokė siekti išganymo per gnosis – savo tikrojo dieviškojo “aš” pažinimą. Gnostikai tokį pažinimą priešpriešino tikėjimui, kurį laikė ne tokiu reikšmingu. Gnosticizmas – ne krikščioniškosios kilmės reiškinys. Spėjama, jog šaknys glūdi Egipte, Babilone, Rytuose. Gnosticizmas – tai vienas pirmųjų mėginimų perkurti, performuoti krikščioniškąjį tikėjimą, paversti jį pažinimu. Gnostinės procedūros – tai pažinimas, apgaubtas paslaptimi, ir kyla iš vidinio patyrimo, apreiškimo. Gnozės orientacija – tai antprotinė šviesa, protu nepasiekiamas pasaulis. Pretenzijos ir užmojai didesni nei filosofijos – yra teigiamas savęs ir pasaulio žinojimas (!), Dievo tikrovės pažinimas (!). Gnozė nurodo teorinį kelią, kaip suartėti su dievybe. Gnostikai manė, kad kažkada jie buvo bekūnės būtybės, dvasios, kurias įkalino kūniškame apvalkale ir privertė gyventi nuodėmės pasaulyje. Bet kai tik jie pasieks gnozę – žinojimą, kurį Kristus atskleidžia tik jiems, bus pasiektas išsilaisvinimas.

| | |

Izidės ir Ozyrio kultas

I a.pr.Kr. Roma tapo Viduržemio jūros prekybos centru, kosmopolitine sostine, perpildyta žmonių ir idėjų iš įvairių senovės pasaulio kampelių. Įvairūs kultai audrino imperijos vaizduotę. Ypač patrauklus buvo Izidės ir Ozyrio kultas, egiptiečių sekta, siekianti faraonų laikus. Izidės ir Ozyrio istorija buvo baisi, kaip ir daugelio to meto senovės pasaulio, istorijų. Ši skelbė mirties ir prisikėlimo koncepciją. Ozyris ir Izidė buvo brolis ir sesuo, bet pagal faraonų papročois jie apsivedė. Ozyris, Egipto valdovas ir sūnus dangiškų bei žemiškų dievų, buvo nužudytas savo netikrojo (nesantuokinio) brolio Seto. Sukapotas Ozyrio kūnas buvo patalpintas karste ir įmestas į Nilo upės vandenis. Karstą išplovė prie Sirijos krantų ir šis užstrigo medžio kamiene. Izidė, nepaguodžiama dievo našlė, rado karstą, surinko likučius ir, padedama sūnaus Horo, prikėlė valdovą naujam gyvenimui. Nuo tada Ozyris tapo mirusiųjų valdovu. Egiptiečiams Ozyris asmeniškai simbolizuoja Nilą: jo mirtis įasmenino sausros meto atėjimą, o prisikėlimas – kasmetinį upės išsiliejimą. Romėnams Ozyrio ir Izidės istorija savimi kėlė audringus vaizdinius apie prisikėlimą ir nemirtingumą. Romėnų rašytojas Apulėjus, galimas dalykas, “Metamorfozėse” (įžymimiame traktate, parašytame II a.pr.Kr.) aprašė savo įšventinimą į Izidės ir Ozyrio misterijas. Pasakojimo herojus, Lucijus, savo įstojimą pradėjo nuo žyniuoniško pamokslo ir instrukcijų iš egiptietiškos “Mirusiųjų knygos”.