Autoritarizmas

Neblėstantys universitetų skandalai ir jų interpretacijos į paviršių iškėlė tai, apie ką iki šiol Lietuvoje mažai viešai diskutuota – akademinės bendruomenės nevienalytiškumą, vertybinius skirtumus. Žiniasklaidoje pateiktas kiekvienas akademinis skandalas yra gyvai aptarinėjamas analitiniuose straipsniuose, gausiuose internetiniuose komentaruose, esamų ir buvusių studentų, dėstytojų dialoguose. Akivaizdu, kad akademinis pasaulis yra sukrėstas, išmuštas iš sąlygiškai stabilios, ramios ir pastovios būsenos. Tokios sistemų būsenos tampa socialinių tyrinėtojų dėmesio objektu, nes būtent sukrėtimai, pokyčiai atskleidžia realias sistemų savybes, išryškina iki tol užslopintas ir nespręstas įtampas bei konfliktus. Būtent tada yra palankus metas analizuoti sistemas. Vis dėlto nereikia atlikti gilios diskurso analizės, kad pamatytum kelių nesusisiekiančių, atskirų akademinių pasaulių Lietuvoje koegzistavimą. Kas gi tie pasauliai, kokie jų požymiai, koks jų tapatumas? Čia pravartu stabtelėti ir trumpai prisiminti žinojimo sociologijos ir fenomenologijos vartojamą pasaulio sąvoką. Dar E. Husserlis pasauliu vadino natūraliąją nuostatą, t. y. manymą, kad pasaulis yra tai, ką aš manau juo esant. Jei pasaulis yra žmogaus suvokimas, vadinasi, jis yra subjektyvus. Anot socialinių mokslų filosofo A. Schutzo, pasaulis yra ne kas kita kaip subjektyvios kasdienio gyvenimo interpretacijos, prasmės, reprezentacijos ir veiksmų motyvai.