Asasinai

Asasinai, musulmonų izmailitų sekta, gyvavusi XI-XIII a. Manyta, jog jie rūkydavę hašišą (nuo to kilęs jų pavadinimas, hassasin – “hašišo rūkytojai”), o paskui, fanatiško transo apimti, žudydavę priešus. Fanatikai-musulmonai, kurių pavadinimas – asasinai – kyla iš arabiško žodžio “hassasin”, reiškiančio vartojantis hašišą, pirmąkart pasirodė XI amžiuje, kaip slaptas religinis ordinas. Sektos nariai, asasinai, kildinantys save iš izmailų religijos, tikėjo, kad pasaulio sukūrimo grandinėje buvo septynios grandys ir, kad dieviškoji išmintis žmogui atsivėrinės visose grandžių susijungimo vietose, atsižvelgiant į žmogaus priartėjimą prie dievo. Siekiantys apšvitimo turėjo pereiti specialią įšventinimo ceremoniją prieš tai, kai reikės pereiti ant naujo pažinimo laiptelio. Ant aukščiausiojo laiptelio atsiverdavo paskutinė asasinų paslaptis – dangiškoji karalystė ir pragaras, kurių esmė viena ir ta pati: visi veiksmai beprasmiai, ir nėra nei gėrio, nei blogio, o tik paklusnumo dvasiniam valdovui dorybė. Įkūrėjas ir Didysis Senis (Senolis, dar vadinamas Kalnų Seniu) buvo Chasan ibn Sabbach, kuris palaipsniui darėsi vis galingesnis arabų pasaulyje ir skelbė save nepriklausomu princu. Asasinai paprastai išieškodavo religinius ar politinius vadus ir laikydavo juos nusižeminime ir baimėje. Chasan ibn Sabbach mirė 1124 metais, o su jo mirtimi pradėjo silpti ir asasinų galybė. Sekta suskilo, ir maždaug 1166 metais persų asasinai grįžo prie labiau ortodoksinio tikėjimo.