| | |

Masonai be paslapties skraistės

Susikryžiavusius kampainį ir skriestuvą galima įžvelgti ne tik į amžinuosius Rytus iškeliavusio L. Stuokos-Gucevičiaus statytos katedros skliautuose. Šiandien jau nebenustembame laisvųjų mūrininkų ideogramą išvydę ir ant šalia praslenkančio vyriško švarko atlapo – kur nors, pavyzdžiui, teatre ar operoje. „Masonai be paslapties skraistės – kas jie?” – atsakymo į šį klausimą galima ieškoti žinomo austrų rašytojo, romanisto ir publicisto Alexanderio Giese‘o, parašytoje apybraižoje. Joje autorius glaustai ir aiškiai dėsto laisvųjų mūrininkų istoriją ir principus, žvelgdamas į tai kaip į socialinį reiškinį, sudariusį sąlygas formuotis laisvajai Europos minčiai. Sąmokslo teorijų šalininkai gali vėl graužtis rankų ir kojų nagus – knyga nė iš tolo nekvepia tuo, ką intriguojamų detektyvų ir trilerių autoriai bando mums įbrukti už gryną pinigą. Kaip rašo A. Giese‘as, mūrininkystė nėra nei religija, nei bažnyčia, nei partija, nei stalo kompanija ar sąmokslininkų sambūris. Pasak knygos, laisvieji mūrininkai – tai laisvi ir geros reputacijos vyrai, dirbantys alegorinėje didžiojoje statyboje, t. y. mūrydami humanizmo šventovę. Tad bandymai sieti juos su visomis įmanomomis nuodėmėmis ir pasaulinio pražudymo plano kūrimu tėra nepamatuotos vizijos. Ko gero, teisi liaudies išmintis: daugiausiai gąsdina tas, kuris labiausiai bijo. Matyt, už šios skraistės ir slypi didžioji laisvosios mūrininkystės paslaptis – gebėjimas tolerantiškai priimti pasaulį ir bet kokį šmeižtą jos pačios atžvilgiu.

| | |

Rozenkreicerių hermetinė, kabalistinė, alcheminė, gnostinė simbolika

Rozenkreicerių mitai artimai susiję su alchemijos paslaptimis ir jos legendomis, kai paslėpti vertingi dalykai būdavo stebuklingai iš nauja atrandami. Dėmesys padidėjo kitais metais (po “Fama Fraternitatis”) pasirodžius ir antrajam rozenkreicerių manifestui, “Confessio Fraternitatis”, kuris atkartojo pirmąjį, jį interpretuodamas ir išvystydamas, o taip pat papildydamas apokalipsine ir pranašiška nata – didžioji reformacija jau čia pat ir per ją bus sugrįžta prie Dievo Adomui apreikšto žinojimo. Dar po metų, 1616 m., pasirodė trečiasis ir paskutinis rozenkreicerių dokumentas, “Christiano Rozenkreico cheminės vedybos” – ilga alegorija persunkta alcheminio simbolizmo. Su laiku buvo nustatyta, kad tų manifestų autorius Johann Valentin Andreae. Koks bebūtų tų manifestų tikslas, jie Europoje suvienijo plačią reformistinę tendenciją. Tai buvo nauja religinė vizija, panaudojanti hermetinę, kabalistinę, alcheminę, o apibūdinant plačiau, gnostinę simboliką – tai kas brendo Europoje per du ankstesniuosius amžius. 17 a. pabaigoje Knorr von Rosenroth į lotynų kalbą išvertė kelis svarbius Kabalos veikalus, tame tarpe ir “Zohar”. Kartu 17 a. antroje pusėje, ypač Anglijoje, pastebimas alchemijos renesansas. Į tokia mistinę-filosofinę terpę paniro I.Niutonas ir jo amžininkai. Plito knygos, persunktos simbolizmu, o graviūros jose dažnai iliustravo complexio oppositorum, siekiančių susivienyti priešybių, temą, dažnai palydimą paslaptingais Saulės ir Mėnulio simboliais.

| | |

Masonai Lietuvoje

Masonai. Vien išgirdus šį žodį daugelis suklūsta, ištiesia savo trumpus kaklus ir ištempia beveik švarias ausis. Apie jokią kitą organizaciją dar nėra sukurta tiek mitų ir prigalvota konspiracijos teorijų. O kas mums belieka? Masonai apsitvėrę tylos siena tik ir skatina visokiausių kvailų ir nevisai kvailų konspiracijos idėjų plitimą. Kaip mums, paprastiesiems mirtingiesiems negali būti įdomus judėjimas, menantis kryžių karus ir kryžiuočių ordiną? Taip ir rašome da vinčio kodus vieną po kito… Galvojantys, kad masonų ložės veikia tik Anglijoje ar Jungtinėse valstijose stipriai klysta. Lietuvoje masonai ėmė veikti 18 amžiaus antroje pusėje. Patys įtakingiausi ir turtingiausi LDK aristokratai (Radvilos, Oginskiai, Sapiegos) gana aktyviai veikė laisvųjų mūrininkų draugijoje. Pirmoji mūrininkų ložė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometinėje Prūsijoje, įsikūrė Klaipėdoje. Čia, 1776 metų vasario 23 d., gavus konstituciją iš Berlyno Didžiosios ložės buvo įkurta “Memfio” ložė. Jos pirmuoju Sosto meistru buvo pirklys Johan Sipson’as. Ši ložė, skirtingai nuo kitų Lietuvoje veikusių ložių, nepatyrusi represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai – net iki 1935 m. liepos mėn., kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Nors Klaipėdos kraštas nuo 1923 m. iki 1939 m. priklausė Lietuvai, tačiau nacių poveikis vietinei vokiečių bendruomenei buvo toks stiprus, kad ložė buvo uždaryta.

| | |

Tamplierių istorija

Tamplieriai buvo vienuolių karinių ordinų pradininkai. 118-ais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens ir 8-i jo bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, “Vargingieji Šventyklos riteriai” (pauvres chevaliers du temple). Vargingaisiais jie buvo todėl, kad gyveno tik iš malonės. Kol tebuvo tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti – nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų. Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus, kur siekė Bažnyčios paramos bei verbavo naujus narius. Troyes susirinkime (1128) šv. Bernardas jiems pasiūlė pertvarkytus benediktinų ordino įstatus. Jie priėmė ne tik tris pagrindinius įžadus, bet ir taisykles susijusias su elgesiu šventykloje, valgykloje ir miegamajame. Jie perėmė ir baltus cistersų apsiaustus juos papildę raudonais kryžiais. Ordinas pradėjo sparčiai augti, nes derino du didžiausias Viduramžių visuomenės vertybes – religinę aistrą ir šaunumą mirties akivaizdoje. Popiežius juos atleido nuo visų įsipareigojimų tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. Jų turtas nebuvo apmokestinamas. Tad jau 1156-ais Šv.Žemės klerikalai mėgino suvaržyti karinių ordinų neįtikėtinas privilegijas, tačiau Romoje jų bandymai buvo atmetami. Tad nenuostabu, kad religiniuose sluoksniuose augo nepasitenkinimas. Tuo labiau, kad tamplieriai gavo nemažas Europos valdovų dovanas.

| | |

Masonai: tarp pasaulietinės brolijos ir religinės bendruomenės

Praėjusią vasarą Lietuvos spauda pranešė, kad šalyje įkurta masonų ložė. Daugeliui paslaptingai skambanti organizacija nusprendė išeiti į viešumą, tiek išrinktasis atstovas ryšiams su visuomene, tiek istorikai komentavo šios organizacijos istoriją bei tikslus, akcentuodami labdaringą masonų veiklą. Įvairiai vertinama Laisvųjų mūrininkų brolija arba masonai, tokiais tapo dėl savo uždarumo, griežtos narystės bei spėjamos įtakos istoriniams įvykiams. Tačiau nepaisant pabrėžtinai pasaulietinės savo veiklos Laisvųjų mūrininkų brolijos arba masonų aprašymą galime aptikti ir religijotyrininkų literatūroje. Kita vertus prieš porą metų Didžiojoje Britanijoje naujai paskirtas Kenterberio arkivyskupas, Anglijos Bažnyčios vadovas, atsisakė skirti į aukštesnius postus dvasininkus šios brolijos narius, teigdamas, jog krikščionybė ir masonai yra nesuderinami dalykai. Tokiu būdu dar kartą iškeldamas klausimą apie masonų religinius įsitikinimus. Taigi kviečiu dar kartą prisiminti šios organizacijos istoriją, santvarką bei pasaulėžiūrą. Istorikai teigia, jog pirmoji masonų didžioji ložė buvo įkurta 1717 metais Didžiojoje Britanijoje. Vėliau iš Britų salų masonai paplito Prancūzijoje bei Amerikoje. Manoma, jog per Paryžiaus salonus masonų idėjos įtakojo Amerikos, o vėliau ir Prancūzijos, revoliucijas. Benjaminas Franklinas, gausiai parėmęs Amerikos revoliuciją buvo masonas, taip pat kaip ir Amerikos prezidentai George Washingtonas, James Madison bei James Monroe.

| | |

Tamplierių ordino kodas gali būti atskleistas

Istorikai Vatikano archyvuose rado dokumentų, kurie padėjo atskleisti istorinę paslaptį ir gali reabilituoti pasmerktą ir 1312 m. panaikintą Tamplierių ordiną. Dokumentai liudija, kad ši Kristaus išsižadėjimu apkaltinta viduramžių krikščioniška karinė organizacija daugiau nei šimtmetį saugojo ir garbino Turino drobulę, į kurią, kaip tikima, po nukryžiavimo buvo suvyniotas Jėzaus Kristaus kūnas. Apie istorinės tiesios paieškas rašo Didžiosios Britanijos laikraštis „The Times”. Turino drobulė dingo 1204 m., kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį, ir atsirado tik XIV a. viduryje, kai buvo pademonstruota Prancūzijos Lirėjaus miesto bažnyčioje. Mokslininkai ilgai suko galvą, kur buvo dingusi Turino drobulė. Vatikano archyvus tyrinėjanti istorikė Barbara Frale teigia pagaliau radusi atsakymą į šį klausimą. Į istorikės rankas pateko 1287 m. į Tamplierių ordiną įstojusio jauno prancūzo Arnaut‘o Sabbatier‘o rašytas dokumentas. Jaunuolis atskleidė, kad per įšventinimo ceremoniją buvo nuvesdintas į slaptą vietą, kur galėjo patekti tik ordino nariai. Čia jam parodė ilgą drobę, ant kurios matėsi žmogaus atvaizdas. Jaunuolis turėjo tris kartus pabučiuoti atvaizduoto žmogaus kojas. Tamplierių ordinas buvo kaltinamas sodomija, kitomis blogybėmis, o taip pat barzduoto dievaičio garbinimu. Istorikė B.Frale tvirtina, kad tas „dievaitis” buvo ant drobės esantis Jėzaus atvaizdas. Anot mokslininkės, tamplieriai išgelbėjo Turino drobulę, kad ši nepatektų į eretikų, pavyzdžiui, katarų rankas.

| | |

Kas tokie buvo masonai?

Žodis „masonai” kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia „mūrininkai”. Laisvųjų mūrininkų arba masonų judėjimas prasidėjo XVIII a. D. Britanijoje. Įkūrimo data laikoma 1717 m. liepos 24 d., kai Londone susikūrė pirmoji Didžioji Ložė. Tai religinis- etinis judėjimas, skelbiantis dorovinį tobulinimąsi. Jam būdinga mecenatystė, labdara. Nuostabių dalykų siekė masonai: laisvės, lygybės, asmens tobulėjimo. Jie propagavo religinę toleranciją, tautų brolybę, artimo meilę. Laisvieji mūrininkai dažnai buvo laikomi slapta sąjunga, kuri buvo skirstoma į ložes. Ložės brolija reguliariai rinkdavosi į susirinkimus. Laisvieji mūrininkai- izoterikai. Jų svarbiausi simboliai yra apskritimai ir kampai(daug simbolių yra matematinės/ geometrinės prigimties). Mūrininkai mėgsta metafizinius principus aiškinti ar aprašyti geometrinėmis analogijomis. Kiti jų simboliai: mentė (mūrininko įrankis skiediniui krėsti), 24 colių matuoklė, kūjis, gulsčiukas (prietaisas horizontaliam lygiui tikrinti)… Simbolinės spalvos: šviesiai mėlyna ir raudona. Namuose jie- gerumas, biznyje jie – sąžiningumas, darbe jie – padorumas, nelaimingam jie- pasigailėjimas, kovoje prieš neteisybę jie- pasipriešinimas, silpnam jie- pagalba, prieš įstatymą jie- ištikimybė, prieš nusižengimus jie- užmiršimas, laimingiems jie- bendras džiaugsmas, prieš Dievą jie- pagarba ir meilė. Į ordiną paprastai priimami tik vyrai, bet yra ir moterų ložių, o taip pat mišrių ložių. Vokietijoje veikė ir veikia laisvieji mūrininkai (Freimaurer).

| | |

Po septynių šimtmečių Vatikanas reabilitavo Tamplierių ordiną

Praėjus septyniems šimtmečiams po to, kai buvo sunaikintas erezija apkaltintas paslaptingas Tamplierių ordinas, Vatikano slaptasis archyvas ketvirtadienį pristatė knygą, patvirtinančią jo nekaltumą. Knygoje pareikti dokumentai liudija svarbius 1308-1312 metų tyrimo, kurį dėl Karaliaus Pilypo IV Gražiojo kaltinimų erezija 1308 metais Puatjė Prancūzijoje atliko popiežiaus Klemenso V pasiuntiniai, momentus. Į istorinio pobūdžio leidinį „Procesas prieš tamplierius” (Procesus contra Templarios) sudėtos visų to tyrimo dokumentų faksimilės, pateikiamas vertingas įvadas, bet nėra jokių sensacijų, sakė Slaptojo archyvo prefektas Sergio Pagano. Vatikanas išleido 799 sunumeruotos šios knygos egzempliorius, kurie yra įrišti oda ir kainuoja po 5 900 eurų (20 390 litų). Leidinys iškilmingai buvo pristatytas Vatikano Senojoje Sinodo salėje, kur paprastai vyksta tik vyskupų ir kardinolų susitikimai. „Visi tekstai žinomi”, – sakė S.Pagano, kuris akcentavo šio leidinio „meninę vertę”. Knygą išleido Vatikano slaptais archyvas ir bendrovė „Scrinium”. Tarp pateikiamų tekstų yra tik 2001 metais vėl atrastas dokumentas, kuriuo popiežiaus vardu tamplieriai buvo išteisinti dėl kaltinimų erezija. Mokslininkė Barbara Frale sako, kad šio dokumento istorikai ilgai nepaisė. Jis rodo, jog popiežius abejojo Pilypo IV kaltinimais tamplieriams ir norėjo ne išformuoti ordiną, o rasti kitų bylos sprendimo būdų.

| | |

Apie masonus

Masonų organizacijos vienur slapčiau, kitur viešiau tebeveikia. Jų vadai ar simpatikai masonų tikslus pristato viešumai kilnius kilnius – pagarbą žmoniškumui ir asmens laisvei. Jų priešai nurodo, kad tie šūkiai yra tik kaukė, kuria pridengtas tikrasis neskelbiamas tikslas – paimti į masonų rankas vadovavimą atskirose tautose ir visame pasaulyje, kurs virstų galutinai vien valstybe ir kurio piliečiai būtų atpalaiduoti nuo Katalikų Bažnyčios įtakos. Tos rūšies pasisakymų aptinkame štai ir šiomis dienomis: “Demokratiniuse kraštuose masonai niekam nekelia baimes ir nesudaro pavojaus. Priešingai, jie atkakliai gina demokratiją, saugo religijom, sąžinės ir asmens laisvės principus” (Vienybė, 1952, Nr. 23). Kaip tą skelbiamą laisvę praktiškai vykdo, rodo pačių masonų pasisakymai: Jūs visi – kalbėjo referentas A. Giraud 1951 m. Prancūzijos “Grand Oriento” ložių suvažiavime Parvžiuje – nurodėte, kad įvairios respublikoniškosios vyriausybės turėjo ne’ai-mingą ranką. Jūs pripažinote, kad konfesinis mokymas mūsų šalyje laisvai išsiplėtė. Jokis ministeris nedr’so pasirašyti potvarkio, kuris buvo jau seniai reikalingas, būtent, panaikinti paskutinius Falloux įstatymo pėdsakus ir įvesti Elzase – Lotaringijoje ir visuose Prancūzijos Unijos kraštuose laicistinio mokymo įstatymą, sudaryti valstybės pasaulėžiūrinį neutralumą visur ir lygiai galiojantį, pasirūpinti pakankamu valstybinių mokyklų skaičium ir joms reikalingų laicistinių mokymo jėgų ir t. t.

| | |

Tamplierių ordino istorija

Šiais laikais tamplierių ordiną gaubia daug paslapčių, prietarų bei legendų. O kokie gi jie buvo iš tikrųjų? Kas juos skatino kažką daryti, ar kažko atsisakyti? Apie tai šiandien galime tik spėlioti. Vis dėlto, išlikę šaltiniai leidžia bent iš dalies atskleisti devynių šimtmečių istorijos šydą ir pažvelgti į paslaptinguosius Šventyklos riterius ne vien per padavimų ar prasimanymų prizmę. Prielaidas Tamplierių ir kitų krikščioniškųjų ordinų atsiradimui sudarė kryžiaus žygiai, iš kurių pirmąjį popiežius Urbonas II paskelbė 1096 m. Šio žygio tikslas – išvaduoti rytų krikščionis, bizantiečius, iš musulmonų, turkų seldžiukų, priespaudos, o taip pat ir atsiimti iš maurų šventąjį Jeruzalės miestą. Pirmoji krikščionių piligrimų banga, entuziastinga bet neorganizuota minia, keliavo per Vengriją ir Bizantiją, kad pasitiktų savo lemtį ant Bosforo krantų. Paskui piligrimus sekė kariuomenė iš Flandrijos ir Prancūzijos, vadovaujama Gotfrido Bujoniečio ir jo brolio Bodueno (Boldvino). Pakeliui prie jų prisijungė ir kiti didikai: Roberas iš Normandijos, Roberas iš Flandrijos ir Bohemundas iš Taranto su sūnėnu Tankredu. Po ilgų derybų su Bizantijos imperatoriumi, kryžiumi nešina kariuomenė perėjo per Konstantinopolį, peržygiavo Mažąją Aziją, užimdami miestą Antiochiją, o 1099 m. liepos mėnesį – ir Jeruzalę. Azijoje įkuriama krikščioniška karalystė Iliustracija – Antichijos šturmas.