| | |

Viduramžių prabudimai. II dalis. Katarai (albigiečiai)

Judėjimas, kurio pradžios tiksli data ir lyderio vardas nėra žinomi. Katalikų bažnyčia katarus vadino “laputėmis Viešpaties vynuogyne”, “piktybiniu augliu mistiniame bažnyčios kūne”, “šėtono mokiniais”. Manoma, kad susidorojimo su katarais metu žuvo apie milijoną žmonių. Bažnyčia, eliminavusi katarizmą, įtvirtino savo monopolinę valdžią, o kryžiaus žygiai prieš albigiečius padėjo prijungti prie Prancūzijos daug provincijų. Kadangi katalikų bažnyčia, kaip ir Prancūzija, gyvuoja šiandien, joms nelengva pripažinti, kad savo dydį ir vienybę įgijo viduramžiškų skerdynių ir laužų dėka. Katarų pavadinimą katalikų bažnyčia kildino savaip. Tuometinis scholastas Alanas ab Insulis teigė, jog katarų vardas reiškia “jų šeimininką Liuciferį, pasirodantį susirinkimuose juodo katino pavidalu (lot. cattus), kurį katarai bučiuoja į užpakalį”. Beje, tai pirmasis istorijoje žinomas juodų katinų tapatinimas su tamsos jėgomis. Tačiau nesuinteresuoti amžininkai katarus kildino iš graikiško žodžio catharoi, kuris reiškia “švarieji”. Nuo 1181 m. priešai katarus dar vadino albigiečių vardu, kadangi didelė jų dalis gyveno Pietų Prancūzijoje, Albi apylinkėje-dvasinėje “eretikų” sostinėje. Patys save katarai apibūdindavo kaip “geri žmonės” arba tiesiog “krikščionys”. 1017 m. pirmą kartą kaip organizuota grupė katarai pasirodė Vakarų Europoje, Orleane. 1052m. katarai sutinkami Goslare, Vokietijoje, kur kunigaikščio Henriko Juodojo įsakymu keli buvo pakarti.

| | |

Viduramžių prabudimai. I dalis. Valdensai

Valdensai (lot. – valdenses) – eretinis katalikų bažnyčios akyse keliaujančių pamokslininkų judėjimas, XII a. atsiradęs Pietų Prancūzijoje ir išplitęs Šiaurės Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Ispanijoje, nors ir inkvizicijos persekiojamas, pasiekęs net Vengriją bei Lenkiją. Tai prabudimas, kurio daugelį skelbtų idėjų įgyvendino tik Reformacija. Liono miestas, sena ir turtinga Galijos sostinė, ankstyvaisiais viduramžiais užėmė svarbią vietą Vakarų Europos žemėlapyje. Jis buvo vienas svarbiausių etapų kelyje, vedančiame iš šiaurinių kraštų į Viduržemio jūros uostus ir Italijos miestus. Pro jį judėjo minios piligrimų į Romą ar Jeruzalę. Be to, miestas buvo vienas kryžiaus žygių organizavimo centrų. Būtent Lione gyveno turtingas pirklys Petras Valdo, palikęs šviesų pėdsaką tamsioje viduramžių krikščionybės panoramoje. Žinios apie šią asmenybę yra tokios skurdžios, jog neįmanoma parašyti išsamios biografijos. Valdo nepaliko jokių rankraščių, jokio savo portreto, taip pat nežinome jo gimimo ir mirties vietos bei laiko, nežinome nieko apie jo išsilavinimą, charakterį, beveik nieko ir apie šeimą. Ne visiškai aiški netgi jo pavardė. Lotyniški šaltiniai jį vadina Valdo, Valdesius, Valdensis. Anot vieno šaltinio, buvo vedęs, turėjo dvi dukras, ramiai gyveno ir niekas net neįtarė, jog taps vienos didžiausių viduramžių “erezijų” pradininku ir lyderiu. Lūžis, radikaliai pakeitęs jo gyvenimą, įvyko tarp 1170 ir 1173 m.

| | |

Manichėjai

Manicheizmas, sinkretiška religija, jungianti zoroatrizmą su budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementais. Kūrėjo Manio griežta asketinė sistema turėjo išlaisvinti dieviškąją kibirkštį, slypinčią kiekviename žmoguje, tačiau pikto šėtono užgniaužtą. Šis mokymas darė poveikį Augustinui. Manicheizmas – tai gnostinės sistemos šeimos narys (apie II-V a.). Manichėjų judėjimo ir sektos įkūrėjas Manis (gr.k. μανις – vergas). Manis gimė Persijoje maždaug 215 metais, buvo nepaprastai pamaldus – “Dievo vergas”. Pats Manis buvo pašvęstas į Mitros misterijas; prieš sukurdamas savo religinę filosofiją, jis išstudijavo ankstyvųjų krikščioniškųjų eretinių sektų doktrinas. Būdamas maždaug 30-ties metų pasiskelbė pranašu, o pamatęs, jog juo tiki ištisos masės – ir mesiju. Tai įvyko maždaug 240 metais, valdant Persijos karaliui Šapūrui I. Manis asmeniškai patiko Persijos karaliui, tačiau jį persekiojo karaliaus sūnus. Nepaisant to, kad persiškieji rūmai buvo aukštos nuomonės apie jį, tačiau maždaug 270 metais karališkoji aplinka pasikeitė. Senovės persų religijos žynių luomas – zoroatristai – pasipiktino Manio buvimu ir pasistengė laiku politiškai prispausti naująjį karalių Bachramą I, kad jo atsikratytų. Pranašas buvo įkalintas ir 276 metais mirė kalėjime nuo žiaurių kankinimų, išbuvęs sukaustytas grandinėmis be maisto ir vandens 26 dienas. Nuo jo lavono buvo nudirta oda. Kiti biografiniai duomenys spėjami, vieningų liudijimų nerasta. Manichėjai nemažai rašė.

| | |

Paulikionai

IV amžius, Bizantijos žemės, kai Viduržemio jūros pakrantėse jau paplito įvairūs manicheizmo įkvėpti judėjimai. Viduržemio jūros pakrantėse tarp įvairių judėjimų buvo didelė sumaištis. Paulikionai yra Pauliaus mokiniai, prie kurių prisidėjo ir iš Albanijos išvaryti ikonoklastai. Nuo VIII amžiaus šie paulikionai pradeda sparčiai gausėti, iš sektos tampa bendruomene, iš bendruomenės – gauja, iš gaujos – politine jėga. Bizantijos imperatoriai ima nerimauti ir siųsti prieš juos imperijos pulkus. Jie paplinta iki pat arabiškojo pasaulio ribų, pasklinda Eufrato link, užplūsta Bizantijos teritoriją iki pat Juodosios jūros. Jie visur kuria savo gyvenvietes, juos galima sutikti ir XVII amžiuje, kai juos atverčia jėzuitai, bet net ir šiandien Balkanuose ir į Pietus nuo jų dar yra jų bendruomenių. Kuo gi tiki paulikionai? Dievu, vienu ir trejybėje, tik Demiurgas užsispyrė sukurti pasaulį, o rezultatai matomi. Jie atmeta Senajį Testamentą, atsisako sakramentų, niekina kryžių ir negarbina Mergelės, nes Kristus įsikūnijo tiesiai danguje, o pro Mariją praėjo lyg pro kokį vamzdį. Kai kurie juos kaltina garbinus saulę ir velnią, maišius vaikų kraują į duoną ir eucharistinį vyną. Tais laikais eretikui lankytis pamaldose būdavo tikra kančia. Kai kurie eretikai dualistai paplito Italijoje ir Provene, norėdami pasakyti, jog jie yra kaip paulikionai, juos vadino popelikanais, publikanais, popublikanais.

| | |

Masonų organizacijos bruožai ir konspiracinė teorija

Įvairūs korporatyvistiniai socialiniai dariniai, kurių veiklos principai ne taip plačiai žinomi visuomenėje, neretai vertinami kaip įtakingi politinio proceso dalyviai, veikiantys slaptai ir galbūt neleistinomis priemonėmis, siekiantys įgyti kuo didesnę galią valstybės valdyme. Šiandien yra akivaizdu, jog bent jau Lietuvoje veikiančių studentų korporacijų pobūdis, tikslai, saugomos vertybės ir atvirai deklaruojamas apolitiškumas neleidžia šioms organizacijoms lipdyti politikos formuotojų etiketės. Tačiau pati slaptoji (hermetinė) politika egzistuoja. Pateikiamuose rašiniuose analizuojama daugiapakopė politikos sąranga bei bene kontraversiškiausiai vertinamas hermetinės politikos dalyvis – masonų organizacija. Masonai („laisvieji mūrininkai”) – bene prieštaringiausiai vertinama organizacija pasaulyje. Vieniems tai – bandymas įgyvendinti nuostabią idėją, kai sukuriama bendrija, kurios nariai, vadovaudamiesi broliška meile, parama ir teisingumu, rūpinasi dvasios bei moralės vertybėmis, nuolat siekia tobulėti. Kitiems ši organizacija dėl savo slaptumo ir atliekamų ritualų yra ne kas kita kaip sekta. Tretiems masonai yra klika, į kurią patenka tik turtingi ir galingi žmonės, siekiantys dar daugiau galios ir valdžios. Galiausiai masonai įvardijami kaip pasauliniu mastu veikianti įtakinga organizacija, rengianti ir įgyvendinanti sąmokslą užvaldyti pasaulį. Vienas esminių masonų skelbiamų tikslų – suvienyti visų rasių, tautų, socialinių grupių ir religinių bendruomenių narius.

| | |

Tamplierių ordinas sunaikintas ne dėl erezijos?

Turino drobulė daugiau kaip šimtą metų buvo Tamplierių ordino nuosavybė ir riteriai tamplieriai garbino šią šventenybę, saugodami ją nuo pašalinių akių. Tamplierių priešininkai klydo manydami, kad ordinas slapta garbino pagoniškus stabus. Apie tai rašo Vatikano slaptųjų archyvų istorikė Barbara Frale savaitraštyje „L’Osservatore Romano”. Kaip įrodymą B. Frale pateikia anksčiau negirdėtą prancūzų riterio Arnaut Sabbatier, kuris prisijungė prie ordino 1287 m., liudijimą. Viena iš įšventinimo apeigų vyko slaptoje vietoje, į kurią galėjo patekti tik ordino nariai. Ten naujokui parodė ilgą drobulę, kurioje matėsi žmogaus kūno atspaudas. A. Sabbatier turėjo tris kartus pabučiuoti drobulėje matomus pėdų atspaudus. B. Frale primena, kad tamplieriai buvo kaltinami tuo, jog garbino Bafometą, kažkokią barzdotą būtybę. B. Frale įsitikinusi, jog riteriai garbino Kristaus atvaizdą drobulėje. Istorinių įrašų duomenimis, drobulė dingo 1204 m. per Konstantinopolio užėmimą. B. Frale mano, jog būtent tuomet drobulė pateko į tamplierių rankas, kurie suskubo ją paslėpti nuo eretikų. Per visą XIII a. ir pirmąją XIV a. pusę buvo nežinoma, kur yra drobulė. 1353 m. ji buvo parodyta Lirėjaus miesto (Prancūzija) bažnyčioje. Drobulė tuo metu priklausė tamplieriaus Geoffroi de Charny, kuris buvo sudegintas ant laužo kartu su Jacques’u de Molay – paskutiniu didžiuoju tamplierių ordino magistru, palikuonims. Prieš kelerius metus Barbara Frale rado vadinamąjį Chinono sąrašą – tamplierių apklausų protokolus.

| | |

Masonai be paslapties skraistės

Susikryžiavusius kampainį ir skriestuvą galima įžvelgti ne tik į amžinuosius Rytus iškeliavusio L. Stuokos-Gucevičiaus statytos katedros skliautuose. Šiandien jau nebenustembame laisvųjų mūrininkų ideogramą išvydę ir ant šalia praslenkančio vyriško švarko atlapo – kur nors, pavyzdžiui, teatre ar operoje. „Masonai be paslapties skraistės – kas jie?” – atsakymo į šį klausimą galima ieškoti žinomo austrų rašytojo, romanisto ir publicisto Alexanderio Giese‘o, parašytoje apybraižoje. Joje autorius glaustai ir aiškiai dėsto laisvųjų mūrininkų istoriją ir principus, žvelgdamas į tai kaip į socialinį reiškinį, sudariusį sąlygas formuotis laisvajai Europos minčiai. Sąmokslo teorijų šalininkai gali vėl graužtis rankų ir kojų nagus – knyga nė iš tolo nekvepia tuo, ką intriguojamų detektyvų ir trilerių autoriai bando mums įbrukti už gryną pinigą. Kaip rašo A. Giese‘as, mūrininkystė nėra nei religija, nei bažnyčia, nei partija, nei stalo kompanija ar sąmokslininkų sambūris. Pasak knygos, laisvieji mūrininkai – tai laisvi ir geros reputacijos vyrai, dirbantys alegorinėje didžiojoje statyboje, t. y. mūrydami humanizmo šventovę. Tad bandymai sieti juos su visomis įmanomomis nuodėmėmis ir pasaulinio pražudymo plano kūrimu tėra nepamatuotos vizijos. Ko gero, teisi liaudies išmintis: daugiausiai gąsdina tas, kuris labiausiai bijo. Matyt, už šios skraistės ir slypi didžioji laisvosios mūrininkystės paslaptis – gebėjimas tolerantiškai priimti pasaulį ir bet kokį šmeižtą jos pačios atžvilgiu.

| | |

Rozenkreicerių hermetinė, kabalistinė, alcheminė, gnostinė simbolika

Rozenkreicerių mitai artimai susiję su alchemijos paslaptimis ir jos legendomis, kai paslėpti vertingi dalykai būdavo stebuklingai iš nauja atrandami. Dėmesys padidėjo kitais metais (po “Fama Fraternitatis”) pasirodžius ir antrajam rozenkreicerių manifestui, “Confessio Fraternitatis”, kuris atkartojo pirmąjį, jį interpretuodamas ir išvystydamas, o taip pat papildydamas apokalipsine ir pranašiška nata – didžioji reformacija jau čia pat ir per ją bus sugrįžta prie Dievo Adomui apreikšto žinojimo. Dar po metų, 1616 m., pasirodė trečiasis ir paskutinis rozenkreicerių dokumentas, “Christiano Rozenkreico cheminės vedybos” – ilga alegorija persunkta alcheminio simbolizmo. Su laiku buvo nustatyta, kad tų manifestų autorius Johann Valentin Andreae. Koks bebūtų tų manifestų tikslas, jie Europoje suvienijo plačią reformistinę tendenciją. Tai buvo nauja religinė vizija, panaudojanti hermetinę, kabalistinę, alcheminę, o apibūdinant plačiau, gnostinę simboliką – tai kas brendo Europoje per du ankstesniuosius amžius. 17 a. pabaigoje Knorr von Rosenroth į lotynų kalbą išvertė kelis svarbius Kabalos veikalus, tame tarpe ir “Zohar”. Kartu 17 a. antroje pusėje, ypač Anglijoje, pastebimas alchemijos renesansas. Į tokia mistinę-filosofinę terpę paniro I.Niutonas ir jo amžininkai. Plito knygos, persunktos simbolizmu, o graviūros jose dažnai iliustravo complexio oppositorum, siekiančių susivienyti priešybių, temą, dažnai palydimą paslaptingais Saulės ir Mėnulio simboliais.

| | |

Masonai Lietuvoje

Masonai. Vien išgirdus šį žodį daugelis suklūsta, ištiesia savo trumpus kaklus ir ištempia beveik švarias ausis. Apie jokią kitą organizaciją dar nėra sukurta tiek mitų ir prigalvota konspiracijos teorijų. O kas mums belieka? Masonai apsitvėrę tylos siena tik ir skatina visokiausių kvailų ir nevisai kvailų konspiracijos idėjų plitimą. Kaip mums, paprastiesiems mirtingiesiems negali būti įdomus judėjimas, menantis kryžių karus ir kryžiuočių ordiną? Taip ir rašome da vinčio kodus vieną po kito… Galvojantys, kad masonų ložės veikia tik Anglijoje ar Jungtinėse valstijose stipriai klysta. Lietuvoje masonai ėmė veikti 18 amžiaus antroje pusėje. Patys įtakingiausi ir turtingiausi LDK aristokratai (Radvilos, Oginskiai, Sapiegos) gana aktyviai veikė laisvųjų mūrininkų draugijoje. Pirmoji mūrininkų ložė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometinėje Prūsijoje, įsikūrė Klaipėdoje. Čia, 1776 metų vasario 23 d., gavus konstituciją iš Berlyno Didžiosios ložės buvo įkurta “Memfio” ložė. Jos pirmuoju Sosto meistru buvo pirklys Johan Sipson’as. Ši ložė, skirtingai nuo kitų Lietuvoje veikusių ložių, nepatyrusi represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai – net iki 1935 m. liepos mėn., kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Nors Klaipėdos kraštas nuo 1923 m. iki 1939 m. priklausė Lietuvai, tačiau nacių poveikis vietinei vokiečių bendruomenei buvo toks stiprus, kad ložė buvo uždaryta.

| | |

Tamplierių istorija

Tamplieriai buvo vienuolių karinių ordinų pradininkai. 118-ais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens ir 8-i jo bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, “Vargingieji Šventyklos riteriai” (pauvres chevaliers du temple). Vargingaisiais jie buvo todėl, kad gyveno tik iš malonės. Kol tebuvo tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti – nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų. Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus, kur siekė Bažnyčios paramos bei verbavo naujus narius. Troyes susirinkime (1128) šv. Bernardas jiems pasiūlė pertvarkytus benediktinų ordino įstatus. Jie priėmė ne tik tris pagrindinius įžadus, bet ir taisykles susijusias su elgesiu šventykloje, valgykloje ir miegamajame. Jie perėmė ir baltus cistersų apsiaustus juos papildę raudonais kryžiais. Ordinas pradėjo sparčiai augti, nes derino du didžiausias Viduramžių visuomenės vertybes – religinę aistrą ir šaunumą mirties akivaizdoje. Popiežius juos atleido nuo visų įsipareigojimų tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. Jų turtas nebuvo apmokestinamas. Tad jau 1156-ais Šv.Žemės klerikalai mėgino suvaržyti karinių ordinų neįtikėtinas privilegijas, tačiau Romoje jų bandymai buvo atmetami. Tad nenuostabu, kad religiniuose sluoksniuose augo nepasitenkinimas. Tuo labiau, kad tamplieriai gavo nemažas Europos valdovų dovanas.