Tamplierių istorija
Tamplieriai buvo vienuolių karinių ordinų pradininkai. 118-ais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens ir 8-i jo bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, “Vargingieji Šventyklos riteriai” (pauvres chevaliers du temple). Vargingaisiais jie buvo todėl, kad gyveno tik iš malonės. Kol tebuvo tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti – nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų. Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus, kur siekė Bažnyčios paramos bei verbavo naujus narius. Troyes susirinkime (1128) šv. Bernardas jiems pasiūlė pertvarkytus benediktinų ordino įstatus. Jie priėmė ne tik tris pagrindinius įžadus, bet ir taisykles susijusias su elgesiu šventykloje, valgykloje ir miegamajame. Jie perėmė ir baltus cistersų apsiaustus juos papildę raudonais kryžiais. Ordinas pradėjo sparčiai augti, nes derino du didžiausias Viduramžių visuomenės vertybes – religinę aistrą ir šaunumą mirties akivaizdoje. Popiežius juos atleido nuo visų įsipareigojimų tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. Jų turtas nebuvo apmokestinamas. Tad jau 1156-ais Šv.Žemės klerikalai mėgino suvaržyti karinių ordinų neįtikėtinas privilegijas, tačiau Romoje jų bandymai buvo atmetami. Tad nenuostabu, kad religiniuose sluoksniuose augo nepasitenkinimas. Tuo labiau, kad tamplieriai gavo nemažas Europos valdovų dovanas.