Katarai

Katarai [gr. katharos – švarus, skaistus, nekaltas], Vakarų Europoje (daugiausia Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje) XI-XIII a. – eretikų judėjimo dalyviai; katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą; XIII a. pab.-XIV a. pr. inkvizicijos išnaikinti. Katarai – tai rytietiška erezija, atsiradusi už Bažnyčios ribų. Hermetizmo ir krikščioniškosios kabalos patrauklumas įtakojo katarizmo, eretinio krikščioniško mokymo, atsiradimą. Savo klestėjimą katarai pasiekė XII amžiuje. Susitvarkyti su eretinėmis grupėmis Bažnyčiai buvo nelengva. XII-XIII a. didžiausią nepasitenkinimą kėlė katarai, laikęsi kraštutinio asketizmo ir paskleidę savo mokymą po didesnę Europos dalį. Saugodamiesi Bažnyčios represijų, pirmieji katarai savo tikėjimą laikė paslaptyje. Katarai mokė apie materialaus pasaulio nuodėmingumą ir šėtono valdingumą. Pasaulietinės įstaigos, meno kūriniai, nuodėmingas kūnas – tai tik instrumentai, sukurti velnio vvieninteliam tikslui: užvaldyti žmogiškas sielas. Pagal katarų logiką, katalikų Bažnyčia pati yra velnio ginklas, o visi jos šventieji tėra niekšai. Skirtingai nuo katalikų, katarai tikėjo į persikūnijimą; jeigu žmogui nepasisekė viename gyvenime, tai, kaip jie tvirtina, jam gali pasisekti kitame. Jie nesituokdavo ir nesuteikdavo gyvybės vaikams, kurių pradėjimas, jų manymu, tik dar labiau surišdavo kūną ir dvasią; jie nepripažino krikšto, kryžiaus kaip simbolio.

Judėjimas, kurio pradžios tiksli data ir lyderio vardas nėra žinomi. Katalikų bažnyčia katarus vadino “laputėmis Viešpaties vynuogyne”, “piktybiniu augliu mistiniame bažnyčios kūne”, “šėtono mokiniais”. Manoma, kad susidorojimo su katarais metu žuvo apie milijoną žmonių. Bažnyčia, eliminavusi katarizmą, įtvirtino savo monopolinę valdžią, o kryžiaus žygiai prieš albigiečius padėjo prijungti prie Prancūzijos daug provincijų. Kadangi katalikų bažnyčia, kaip ir Prancūzija, gyvuoja šiandien, joms nelengva pripažinti, kad savo dydį ir vienybę įgijo viduramžiškų skerdynių ir laužų dėka. Katarų pavadinimą katalikų bažnyčia kildino savaip. Tuometinis scholastas Alanas ab Insulis teigė, jog katarų vardas reiškia “jų šeimininką Liuciferį, pasirodantį susirinkimuose juodo katino pavidalu (lot. cattus), kurį katarai bučiuoja į užpakalį”. Beje, tai pirmasis istorijoje žinomas juodų katinų tapatinimas su tamsos jėgomis. Tačiau nesuinteresuoti amžininkai katarus kildino iš graikiško žodžio catharoi, kuris reiškia “švarieji”. Nuo 1181 m. priešai katarus dar vadino albigiečių vardu, kadangi didelė jų dalis gyveno Pietų Prancūzijoje, Albi apylinkėje-dvasinėje “eretikų” sostinėje. Patys save katarai apibūdindavo kaip “geri žmonės” arba tiesiog “krikščionys”. 1017 m. pirmą kartą kaip organizuota grupė katarai pasirodė Vakarų Europoje, Orleane. 1052m. katarai sutinkami Goslare, Vokietijoje, kur kunigaikščio Henriko Juodojo įsakymu keli buvo pakarti.