Manicheizmas, sinkretiška religija, jungianti zoroatrizmą su budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementais. Kūrėjo Manio griežta asketinė sistema turėjo išlaisvinti dieviškąją kibirkštį, slypinčią kiekviename žmoguje, tačiau pikto šėtono užgniaužtą. Šis mokymas darė poveikį Augustinui. Manicheizmas - tai gnostinės sistemos šeimos narys (apie II-V a.). Manichėjų judėjimo ir sektos įkūrėjas Manis (gr.k. μανις - vergas). Manis gimė Persijoje maždaug 215 metais, buvo nepaprastai pamaldus - "Dievo vergas". Pats Manis buvo pašvęstas į Mitros misterijas; prieš sukurdamas savo religinę filosofiją, jis išstudijavo ankstyvųjų krikščioniškųjų eretinių sektų doktrinas....
IV amžius, Bizantijos žemės, kai Viduržemio jūros pakrantėse jau paplito įvairūs manicheizmo įkvėpti judėjimai. Viduržemio jūros pakrantėse tarp įvairių judėjimų buvo didelė sumaištis. Paulikionai yra Pauliaus mokiniai, prie kurių prisidėjo ir iš Albanijos išvaryti ikonoklastai. Nuo VIII amžiaus šie paulikionai pradeda sparčiai gausėti, iš sektos tampa bendruomene, iš bendruomenės - gauja, iš gaujos - politine jėga. Bizantijos imperatoriai ima nerimauti ir siųsti prieš juos imperijos pulkus. Jie paplinta iki pat arabiškojo pasaulio ribų, pasklinda Eufrato link, užplūsta Bizantijos teritoriją iki pat Juodosios jūros....
Įvairūs korporatyvistiniai socialiniai dariniai, kurių veiklos principai ne taip plačiai žinomi visuomenėje, neretai vertinami kaip įtakingi politinio proceso dalyviai, veikiantys slaptai ir galbūt neleistinomis priemonėmis, siekiantys įgyti kuo didesnę galią valstybės valdyme. Šiandien yra akivaizdu, jog bent jau Lietuvoje veikiančių studentų korporacijų pobūdis, tikslai, saugomos vertybės ir atvirai deklaruojamas apolitiškumas neleidžia šioms organizacijoms lipdyti politikos formuotojų etiketės. Tačiau pati slaptoji (hermetinė) politika egzistuoja. Pateikiamuose rašiniuose analizuojama daugiapakopė politikos sąranga bei bene kontraversiškiausiai vertinamas hermetinės politikos dalyvis - masonų organizacija. Masonai („laisvieji mūrininkai") -...
Turino drobulė daugiau kaip šimtą metų buvo Tamplierių ordino nuosavybė ir riteriai tamplieriai garbino šią šventenybę, saugodami ją nuo pašalinių akių. Tamplierių priešininkai klydo manydami, kad ordinas slapta garbino pagoniškus stabus. Apie tai rašo Vatikano slaptųjų archyvų istorikė Barbara Frale savaitraštyje „L'Osservatore Romano". Kaip įrodymą B. Frale pateikia anksčiau negirdėtą prancūzų riterio Arnaut Sabbatier, kuris prisijungė prie ordino 1287 m., liudijimą. Viena iš įšventinimo apeigų vyko slaptoje vietoje, į kurią galėjo patekti tik ordino nariai. Ten naujokui parodė ilgą drobulę, kurioje matėsi žmogaus...
Susikryžiavusius kampainį ir skriestuvą galima įžvelgti ne tik į amžinuosius Rytus iškeliavusio L. Stuokos-Gucevičiaus statytos katedros skliautuose. Šiandien jau nebenustembame laisvųjų mūrininkų ideogramą išvydę ir ant šalia praslenkančio vyriško švarko atlapo - kur nors, pavyzdžiui, teatre ar operoje. „Masonai be paslapties skraistės - kas jie?" - atsakymo į šį klausimą galima ieškoti žinomo austrų rašytojo, romanisto ir publicisto Alexanderio Giese‘o, parašytoje apybraižoje. Joje autorius glaustai ir aiškiai dėsto laisvųjų mūrininkų istoriją ir principus, žvelgdamas į tai kaip į socialinį reiškinį, sudariusį sąlygas formuotis...
Rozenkreicerių mitai artimai susiję su alchemijos paslaptimis ir jos legendomis, kai paslėpti vertingi dalykai būdavo stebuklingai iš nauja atrandami. Dėmesys padidėjo kitais metais (po "Fama Fraternitatis") pasirodžius ir antrajam rozenkreicerių manifestui, "Confessio Fraternitatis", kuris atkartojo pirmąjį, jį interpretuodamas ir išvystydamas, o taip pat papildydamas apokalipsine ir pranašiška nata - didžioji reformacija jau čia pat ir per ją bus sugrįžta prie Dievo Adomui apreikšto žinojimo. Dar po metų, 1616 m., pasirodė trečiasis ir paskutinis rozenkreicerių dokumentas, "Christiano Rozenkreico cheminės vedybos" - ilga alegorija persunkta...
Masonai. Vien išgirdus šį žodį daugelis suklūsta, ištiesia savo trumpus kaklus ir ištempia beveik švarias ausis. Apie jokią kitą organizaciją dar nėra sukurta tiek mitų ir prigalvota konspiracijos teorijų. O kas mums belieka? Masonai apsitvėrę tylos siena tik ir skatina visokiausių kvailų ir nevisai kvailų konspiracijos idėjų plitimą. Kaip mums, paprastiesiems mirtingiesiems negali būti įdomus judėjimas, menantis kryžių karus ir kryžiuočių ordiną? Taip ir rašome da vinčio kodus vieną po kito... Galvojantys, kad masonų ložės veikia tik Anglijoje ar Jungtinėse valstijose stipriai klysta....
Tamplieriai buvo vienuolių karinių ordinų pradininkai. 118-ais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens ir 8-i jo bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, "Vargingieji Šventyklos riteriai" (pauvres chevaliers du temple). Vargingaisiais jie buvo todėl, kad gyveno tik iš malonės. Kol tebuvo tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti - nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų. Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus,...
Praėjusią vasarą Lietuvos spauda pranešė, kad šalyje įkurta masonų ložė. Daugeliui paslaptingai skambanti organizacija nusprendė išeiti į viešumą, tiek išrinktasis atstovas ryšiams su visuomene, tiek istorikai komentavo šios organizacijos istoriją bei tikslus, akcentuodami labdaringą masonų veiklą. Įvairiai vertinama Laisvųjų mūrininkų brolija arba masonai, tokiais tapo dėl savo uždarumo, griežtos narystės bei spėjamos įtakos istoriniams įvykiams. Tačiau nepaisant pabrėžtinai pasaulietinės savo veiklos Laisvųjų mūrininkų brolijos arba masonų aprašymą galime aptikti ir religijotyrininkų literatūroje. Kita vertus prieš porą metų Didžiojoje Britanijoje naujai paskirtas Kenterberio arkivyskupas,...
Istorikai Vatikano archyvuose rado dokumentų, kurie padėjo atskleisti istorinę paslaptį ir gali reabilituoti pasmerktą ir 1312 m. panaikintą Tamplierių ordiną. Dokumentai liudija, kad ši Kristaus išsižadėjimu apkaltinta viduramžių krikščioniška karinė organizacija daugiau nei šimtmetį saugojo ir garbino Turino drobulę, į kurią, kaip tikima, po nukryžiavimo buvo suvyniotas Jėzaus Kristaus kūnas. Apie istorinės tiesios paieškas rašo Didžiosios Britanijos laikraštis „The Times". Turino drobulė dingo 1204 m., kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį, ir atsirado tik XIV a. viduryje, kai buvo pademonstruota Prancūzijos Lirėjaus miesto bažnyčioje. Mokslininkai ilgai...
