Masonai be paslapties skraistės
Susikryžiavusius kampainį ir skriestuvą galima įžvelgti ne tik į amžinuosius Rytus iškeliavusio L. Stuokos-Gucevičiaus statytos katedros skliautuose. Šiandien jau nebenustembame laisvųjų mūrininkų ideogramą išvydę ir ant šalia praslenkančio vyriško švarko atlapo – kur nors, pavyzdžiui, teatre ar operoje. „Masonai be paslapties skraistės – kas jie?” – atsakymo į šį klausimą galima ieškoti žinomo austrų rašytojo, romanisto ir publicisto Alexanderio Giese‘o, parašytoje apybraižoje. Joje autorius glaustai ir aiškiai dėsto laisvųjų mūrininkų istoriją ir principus, žvelgdamas į tai kaip į socialinį reiškinį, sudariusį sąlygas formuotis laisvajai Europos minčiai. Sąmokslo teorijų šalininkai gali vėl graužtis rankų ir kojų nagus – knyga nė iš tolo nekvepia tuo, ką intriguojamų detektyvų ir trilerių autoriai bando mums įbrukti už gryną pinigą. Kaip rašo A. Giese‘as, mūrininkystė nėra nei religija, nei bažnyčia, nei partija, nei stalo kompanija ar sąmokslininkų sambūris. Pasak knygos, laisvieji mūrininkai – tai laisvi ir geros reputacijos vyrai, dirbantys alegorinėje didžiojoje statyboje, t. y. mūrydami humanizmo šventovę. Tad bandymai sieti juos su visomis įmanomomis nuodėmėmis ir pasaulinio pražudymo plano kūrimu tėra nepamatuotos vizijos. Ko gero, teisi liaudies išmintis: daugiausiai gąsdina tas, kuris labiausiai bijo. Matyt, už šios skraistės ir slypi didžioji laisvosios mūrininkystės paslaptis – gebėjimas tolerantiškai priimti pasaulį ir bet kokį šmeižtą jos pačios atžvilgiu.