Psichiatrijos sąmokslas
Labiau įgudęs skaitytojas skaitydamas tekstą visada mato ir potekstę, be kurios neįmanoma iki galo suprasti ir pačio teksto. Teksto sąvoką galima traktuoti ir plačiau – tai gali būti ne tik filologinis knygose esantis tekstas, bet ir įvykiai, kuriuos paverčiant tekstu, pavyzdžiui, žiniasklaidoje, beveik neišvengiamai atsiranda ir potekstė, išduodanti tarkime žurnalisto interpretaciją ir bandyma ką nors traktuoti norimu rakursu. Kitaip sakant, tiek tiesiogine prasme, tiek netiesiogine prasme matoma teksto dalis visada slepia potekstę, kuri, jeigu tekstas bando ką nors nuo žmonių nuslėpti, mokant skaityti, gali būti iškelta į paviršių. Paviršius dažniausiai atspindi pastangas manipuliuoti, tačiau sujungus šį paviršių su teksto gelme, gaunamas visas vaizdas. “Valstybės” spektaklio paviršiuje potekstę pamatyti galima įvairiais būdais. Įprastine filologine prasme, knygos paviršiuje, tas slaptas mechanizmas, kuriantis tekstą nematomas tiesiogiai; tiesą sakant, šis mechanizmas yra autoriaus prote, kuris net nenorėdamas to, atsispindi teksto paviršiuje, kuris yra ta gija, kuri veda į teksto gelmę. Bet kokiu atveju pasakomas požiūris ar išduodamas koks nors slaptas tikslas, parodantis, kas yra ją išreiškęs žmogus. Kalbant apie socialinį spektaklį, “valstybę”, “demokratiją”, paviršiaus slepiama potekstė yra socialinė, ne psichologinė, bet ir šiuo atveju, tai yra mechanizmas, kuris nerodomas spektaklio paviršiuje ir prie kurio gali prieiti tik išrinktųjų klanas.