Tamplierių ordinas

Šiais laikais tamplierių ordiną gaubia daug paslapčių, prietarų bei legendų. O kokie gi jie buvo iš tikrųjų? Kas juos skatino kažką daryti, ar kažko atsisakyti? Apie tai šiandien galime tik spėlioti. Vis dėlto, išlikę šaltiniai leidžia bent iš dalies atskleisti devynių šimtmečių istorijos šydą ir pažvelgti į paslaptinguosius Šventyklos riterius ne vien per padavimų ar prasimanymų prizmę. Prielaidas Tamplierių ir kitų krikščioniškųjų ordinų atsiradimui sudarė kryžiaus žygiai, iš kurių pirmąjį popiežius Urbonas II paskelbė 1096 m. Šio žygio tikslas – išvaduoti rytų krikščionis, bizantiečius, iš musulmonų, turkų seldžiukų, priespaudos, o taip pat ir atsiimti iš maurų šventąjį Jeruzalės miestą. Pirmoji krikščionių piligrimų banga, entuziastinga bet neorganizuota minia, keliavo per Vengriją ir Bizantiją, kad pasitiktų savo lemtį ant Bosforo krantų. Paskui piligrimus sekė kariuomenė iš Flandrijos ir Prancūzijos, vadovaujama Gotfrido Bujoniečio ir jo brolio Bodueno (Boldvino). Pakeliui prie jų prisijungė ir kiti didikai: Roberas iš Normandijos, Roberas iš Flandrijos ir Bohemundas iš Taranto su sūnėnu Tankredu. Po ilgų derybų su Bizantijos imperatoriumi, kryžiumi nešina kariuomenė perėjo per Konstantinopolį, peržygiavo Mažąją Aziją, užimdami miestą Antiochiją, o 1099 m. liepos mėnesį – ir Jeruzalę. Azijoje įkuriama krikščioniška karalystė Iliustracija – Antichijos šturmas.

Vatikano Senojoje Sinodo salėje ketvirtadienį buvo pristatytas istorinio pobūdžio leidinys „Procesus contra Templarios”, kuriame pateikiamas XIV amžiaus pradžios pergamentų faksimilių rinkinys, liudijantis svarbius 1308-1312 metų bylos tamplieriams momentus. Tamplierių ordino tema yra itin mėgstama tam tikros rūšies literatūros, kuri ordiną apipynė pačiomis įvairiausiomis paslaptimis, konspiracijomis ir intrigomis. Vatikane pristatomas leidinys, žinoma, šiai literatūrai nepriklauso ir yra rimtas bei patikimas instrumentas istorinėms studijoms. Du amžius gyvavusiam kariniam riterių vienuolių ordinui smūgį sudavė dar ir šiandien istorikų kontraversiškai vertinamas popiežiaus Klemenso V įsakas, spaudžiant Prancūzijos karaliui Pilypui IV Gražiajam, sustabdyti Ordino veiklą. Stambiame veikale pateiktų pergamentų faksimilių originalai yra saugojami Vatikano Slaptajame Archyve. Veikalas yra trečiasis iš Vatikano Slaptojo Archyvo ir bendrovės „Scrinium” leidinių serijos, skirtos ypatingiems istoriniams dokumentams „Exemplaria Praetiosa”. Ketvirtadienį pristatytame veikale pateikiami tamplierių apklausų ir liudijimų protokolai, trijų bylos sprendime dalyvavusių kardinolų Colonna, de la Chapelle ir Fredol antspaudų kopijos. Skaitytojui pagelbės bylos aktų kritiškas mokslinis vertinimas ir istorinis įvadas, supažindinantis su istoriniu kontekstu ir aplinkybėmis, kuriomis buvo iškelta teisminė byla Tamplierių Ordinui.

Turino drobulė daugiau kaip šimtą metų buvo Tamplierių ordino nuosavybė ir riteriai tamplieriai garbino šią šventenybę, saugodami ją nuo pašalinių akių. Tamplierių priešininkai klydo manydami, kad ordinas slapta garbino pagoniškus stabus. Apie tai rašo Vatikano slaptųjų archyvų istorikė Barbara Frale savaitraštyje „L’Osservatore Romano”. Kaip įrodymą B. Frale pateikia anksčiau negirdėtą prancūzų riterio Arnaut Sabbatier, kuris prisijungė prie ordino 1287 m., liudijimą. Viena iš įšventinimo apeigų vyko slaptoje vietoje, į kurią galėjo patekti tik ordino nariai. Ten naujokui parodė ilgą drobulę, kurioje matėsi žmogaus kūno atspaudas. A. Sabbatier turėjo tris kartus pabučiuoti drobulėje matomus pėdų atspaudus. B. Frale primena, kad tamplieriai buvo kaltinami tuo, jog garbino Bafometą, kažkokią barzdotą būtybę. B. Frale įsitikinusi, jog riteriai garbino Kristaus atvaizdą drobulėje. Istorinių įrašų duomenimis, drobulė dingo 1204 m. per Konstantinopolio užėmimą. B. Frale mano, jog būtent tuomet drobulė pateko į tamplierių rankas, kurie suskubo ją paslėpti nuo eretikų. Per visą XIII a. ir pirmąją XIV a. pusę buvo nežinoma, kur yra drobulė. 1353 m. ji buvo parodyta Lirėjaus miesto (Prancūzija) bažnyčioje. Drobulė tuo metu priklausė tamplieriaus Geoffroi de Charny, kuris buvo sudegintas ant laužo kartu su Jacques’u de Molay – paskutiniu didžiuoju tamplierių ordino magistru, palikuonims. Prieš kelerius metus Barbara Frale rado vadinamąjį Chinono sąrašą – tamplierių apklausų protokolus.

Tamplieriai buvo vienuolių karinių ordinų pradininkai. 118-ais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens ir 8-i jo bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, “Vargingieji Šventyklos riteriai” (pauvres chevaliers du temple). Vargingaisiais jie buvo todėl, kad gyveno tik iš malonės. Kol tebuvo tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti – nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų. Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus, kur siekė Bažnyčios paramos bei verbavo naujus narius. Troyes susirinkime (1128) šv. Bernardas jiems pasiūlė pertvarkytus benediktinų ordino įstatus. Jie priėmė ne tik tris pagrindinius įžadus, bet ir taisykles susijusias su elgesiu šventykloje, valgykloje ir miegamajame. Jie perėmė ir baltus cistersų apsiaustus juos papildę raudonais kryžiais. Ordinas pradėjo sparčiai augti, nes derino du didžiausias Viduramžių visuomenės vertybes – religinę aistrą ir šaunumą mirties akivaizdoje. Popiežius juos atleido nuo visų įsipareigojimų tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. Jų turtas nebuvo apmokestinamas. Tad jau 1156-ais Šv.Žemės klerikalai mėgino suvaržyti karinių ordinų neįtikėtinas privilegijas, tačiau Romoje jų bandymai buvo atmetami. Tad nenuostabu, kad religiniuose sluoksniuose augo nepasitenkinimas. Tuo labiau, kad tamplieriai gavo nemažas Europos valdovų dovanas.

Istorikai Vatikano archyvuose rado dokumentų, kurie padėjo atskleisti istorinę paslaptį ir gali reabilituoti pasmerktą ir 1312 m. panaikintą Tamplierių ordiną. Dokumentai liudija, kad ši Kristaus išsižadėjimu apkaltinta viduramžių krikščioniška karinė organizacija daugiau nei šimtmetį saugojo ir garbino Turino drobulę, į kurią, kaip tikima, po nukryžiavimo buvo suvyniotas Jėzaus Kristaus kūnas. Apie istorinės tiesios paieškas rašo Didžiosios Britanijos laikraštis „The Times”. Turino drobulė dingo 1204 m., kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį, ir atsirado tik XIV a. viduryje, kai buvo pademonstruota Prancūzijos Lirėjaus miesto bažnyčioje. Mokslininkai ilgai suko galvą, kur buvo dingusi Turino drobulė. Vatikano archyvus tyrinėjanti istorikė Barbara Frale teigia pagaliau radusi atsakymą į šį klausimą. Į istorikės rankas pateko 1287 m. į Tamplierių ordiną įstojusio jauno prancūzo Arnaut‘o Sabbatier‘o rašytas dokumentas. Jaunuolis atskleidė, kad per įšventinimo ceremoniją buvo nuvesdintas į slaptą vietą, kur galėjo patekti tik ordino nariai. Čia jam parodė ilgą drobę, ant kurios matėsi žmogaus atvaizdas. Jaunuolis turėjo tris kartus pabučiuoti atvaizduoto žmogaus kojas. Tamplierių ordinas buvo kaltinamas sodomija, kitomis blogybėmis, o taip pat barzduoto dievaičio garbinimu. Istorikė B.Frale tvirtina, kad tas „dievaitis” buvo ant drobės esantis Jėzaus atvaizdas. Anot mokslininkės, tamplieriai išgelbėjo Turino drobulę, kad ši nepatektų į eretikų, pavyzdžiui, katarų rankas.