Jonas RuškusJonas Ruškus

Patogaus gerumo neurozė

pagal
Patogaus gerumo neurozė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

"Va, Jonaitis yra toks geras, malonus žmogus, tai ne Petraitis, kuris toks arogantiškas, pasipūtęs. Jonaitis sveikinasi, šypsosi, visada pritaria, o Petraitis vis išsišoksta, vis nieko nepaiso". Déja vu, kažkur girdėta? Argi ne dažnai išgirsi žmones kalbant apie savo kolegas, draugus, gimines, šiaip pažįstamus - atseit, vieni jų sveikinasi, pritaria, yra malonūs žmonės, o kiti - prieštaraujantys, arogantiški. Sustokime ir pasvarstykime, kas slypi už tokio kitų žmonių vertinimo, kai šiems priskiriamos ryškiai vertybiškai apibrėžtos asmenybės savybės. Nereta mama, nusakydama, koks geras yra jos vaikas, apibūdins jį taip: ramus, nelaužo žaislų, nedaužo stiklinių daiktų, nesusitepa, nelaksto, nerenka nuorūkų, nepradingsta iš akiračio prekybos centruose, palaiko pavyzdingą tvarką namuose ir t. t. Geras vaikas, - laiminga reziumuos mama. Tuo tarpu vaikas, kuris vis ką nors sulaužo, nuolat išsitepa rankas ir drabužius, griebia šiukšles nuo grindinio, lipdo purvą, piešia ant staltiesės, kurio kambaryje nuolatinis daiktų chaosas ir t. t. - toks vaikas tėvelius erzina, jie pradeda ieškoti "edukacinių drausminimo" priemonių.

Akademiniai pasauliai, sąmokslo teorijos ir autoritarizmas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Neblėstantys universitetų skandalai ir jų interpretacijos į paviršių iškėlė tai, apie ką iki šiol Lietuvoje mažai viešai diskutuota - akademinės bendruomenės nevienalytiškumą, vertybinius skirtumus. Žiniasklaidoje pateiktas kiekvienas akademinis skandalas yra gyvai aptarinėjamas analitiniuose straipsniuose, gausiuose internetiniuose komentaruose, esamų ir buvusių studentų, dėstytojų dialoguose. Akivaizdu, kad akademinis pasaulis yra sukrėstas, išmuštas iš sąlygiškai stabilios, ramios ir pastovios būsenos. Tokios sistemų būsenos tampa socialinių tyrinėtojų dėmesio objektu, nes būtent sukrėtimai, pokyčiai atskleidžia realias sistemų savybes, išryškina iki tol užslopintas ir nespręstas įtampas bei konfliktus. Būtent tada yra palankus metas analizuoti sistemas. Vis dėlto nereikia atlikti gilios diskurso analizės, kad pamatytum kelių nesusisiekiančių, atskirų akademinių pasaulių Lietuvoje koegzistavimą. Kas gi tie pasauliai, kokie jų požymiai, koks jų tapatumas? Čia pravartu stabtelėti ir trumpai prisiminti žinojimo sociologijos ir fenomenologijos vartojamą pasaulio sąvoką. Dar E. Husserlis pasauliu vadino natūraliąją nuostatą, t. y. manymą, kad pasaulis yra tai, ką aš manau juo esant. Jei pasaulis yra žmogaus suvokimas, vadinasi, jis yra subjektyvus. Anot socialinių mokslų filosofo A. Schutzo, pasaulis yra ne kas kita kaip subjektyvios kasdienio gyvenimo interpretacijos, prasmės, reprezentacijos ir veiksmų motyvai.