Patogaus gerumo neurozė
„Va, Jonaitis yra toks geras, malonus žmogus, tai ne Petraitis, kuris toks arogantiškas, pasipūtęs. Jonaitis sveikinasi, šypsosi, visada pritaria, o Petraitis vis išsišoksta, vis nieko nepaiso”. Déja vu, kažkur girdėta? Argi ne dažnai išgirsi žmones kalbant apie savo kolegas, draugus, gimines, šiaip pažįstamus – atseit, vieni jų sveikinasi, pritaria, yra malonūs žmonės, o kiti – prieštaraujantys, arogantiški. Sustokime ir pasvarstykime, kas slypi už tokio kitų žmonių vertinimo, kai šiems priskiriamos ryškiai vertybiškai apibrėžtos asmenybės savybės.
Nereta mama, nusakydama, koks geras yra jos vaikas, apibūdins jį taip: ramus, nelaužo žaislų, nedaužo stiklinių daiktų, nesusitepa, nelaksto, nerenka nuorūkų, nepradingsta iš akiračio prekybos centruose, palaiko pavyzdingą tvarką namuose ir t. t. Geras vaikas, – laiminga reziumuos mama. Tuo tarpu vaikas, kuris vis ką nors sulaužo, nuolat išsitepa rankas ir drabužius, griebia šiukšles nuo grindinio, lipdo purvą, piešia ant staltiesės, kurio kambaryje nuolatinis daiktų chaosas ir t. t. – toks vaikas tėvelius erzina, jie pradeda ieškoti „edukacinių drausminimo” priemonių. Tačiau toli ieškoti nereikia, užtenka paimti klasikinius psichologijos ar ugdymo mokslų vadovėlius, kad sužinotume, jog būtent dalyvaudamas įvairiausiose gyvenimiškose situacijose, peržengdamas ribas, liesdamas įvairius daiktus, tikrindamas jų tvirtumą, ardydamas (laužydamas) daiktus, norėdamas pažinti jų turinį, stebėdamas aplinką, taip pat ir aplinkinių reakciją į savo elgesį – būtent taip, smalsumo, pažintinio intereso vedamas, vaikas pažįsta pasaulį, lavina intelektą, plėtoja savo kūrybiškumą ir iniciatyvumą. Tačiau toks vaikas kone visuotinai laikomas nepatogiu, sunkiu.
Vaiko gerumas konstruojamas kaip patogumas kitiems, aplinkiniams, kaip konformistiškumas kitų intencijų ir interesų atžvilgiu. Tuo tarpu vaiko smalsumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas matomas kaip nepatogumas, kaip trukdis. Socializacija konstruojama ir įtvirtinama ne tik tradicinėmis, klasikinėmis (vadovėliuose aprašytomis), bet ir savotiškomis (mažai teaprašytomis) komunikacinėmis semantikomis. Tai įtikinamai atskleidė škotų pedagogas ir psichoanalitikas A. S. Neillas, išplėtojęs laisvojo ugdymo paradigmą. Anot jo, vaikas gali būti laimingas tik tada, jei jis yra laisvas viduje, yra atviras aplinkai, su ja sąveikauja, patiria realaus gyvenimo iššūkius. Tačiau patirdamas prievartą, t. y. nuolatinį suaugusiųjų dominavimą, „edukacinį drausminimą”, vaikas vis labiau užsidaro nuo aplinkos, ją neigia, pradeda kurti paviršutinius, patogiai malonius santykius su kitais.
Gal sakysite, kad taip tėra vaikų pasaulyje, tačiau iš tiesų suaugusiųjų pasaulyje patogus gerumas tampa kasdienės komunikacijos norma. A. S. Neillas teigia, kad vaikas, patyręs jo vidinių laisvių plėtotės represijų, vėliau, tapęs suaugusiu, dėl emocinių traumų bus uždaras aplinkai, kitoniškumui, pokyčiams, vengs konfliktų. Geras žmogus – jau nebe vaikų, o suaugusiųjų – visuomenėje apibūdinamas kaip toks, kuris skolina pinigus ir primygtinai nereikalauja jų grąžinti, kuris išklauso, pritaria, giria, sugeria kitų problemas, nepyksta, kai juo naudojamasi, manipuliuojama, kuris nuolat šypsosi, nekonfliktuoja. Tuo metu tas, kuris pasitiki savimi, kuris viską pasako tiesiai šviesiai, nevengia pasakyti „ne”, abejoja, kritikuoja, vadinamas arogantišku. Jei kalbi sudėtingai, vartoji tarptautinius žodžius, – vadinasi, esi „pasikėlęs”, pasipūtęs, demonstruoji savo pranašumą; „aha, mane kvailiu laiko, galėtų kalbėti paprasčiau, mat, pasikėlęs” – mano dažnas, išgirdęs, kad su juo sudėtingai kalba. O gal tokiam pačiam reikėtų pasidomėti, paklausti, ką reiškia vienas ar kitas žodis. Taip žmogus kažką naujo sužinotų, naujų žodžių išmoktų, žodynas prasiplėstų.
Deja, intelektinis konstruojamasis bendravimas viešoje erdvėje dar nėra traktuojamas kaip būdas pažinti save, plėsti savo išprusimą, mėgautis intelektine atvira ir kūrybine bendravimo forma. Piktinamasi intelektualiosiomis TV laidomis, straipsniais spaudoje: atseit, pašnekovai kalba, rašo lyg ir ne lietuvių kalba. Dominuoja ypač buitiškas diskursas, kur nėra analizės, prieštaravimo, konstruojamojo ginčo, kalba yra redukuota į buitines elementaraus elgesio detales arba, jei kalbama apie visuomeninius reiškinius, griežti siaurais stereotipais grįsti vertinimai tampa kone ekstremistiniais. Nėra intereso raiškos (o interesas reiškia žmogaus siekį pažinti, atrasti), juolab nėra interesų derinimo. Kritika traktuojama kaip „dubasinimas”. Labiau išprusęs žmogus, norėdamas integruotis į platesnį žmonių ratą, turi dirbtinai apsimesti kvailesniu, neklausti, ko nereikia, neišplėsti problemos konteksto ir sudėtingumo, neįterpti tarptautinio žodžio. Juokinga, kad netgi akademinėje aplinkoje intelektualus ir konstruojamasis bendravimas galimas tik siauruose susiprantančių žmonių rateliuose, tuo tarpu bendraujant viešai intelektualumas tampa atskirtimi; turi kalbėti paprastai, neuždavinėti klausimų, kad nesudarytum problemų aplinkiniams. Remiantis A. S. Neillo mintimi, kad vidinių galių, laisvės jausmo užslopinimas virsta neuroze, patogus gerumas traktuotinas kaip tam tikra suaugusiųjų neurozės forma.
Patogus gerumas yra labai vertinamas, tačiau ar ši elgesio forma iš tiesų turėtų tapti žmogaus asmens ir tarpusavio santykių brandumo forma? Pasaulinė kinematografija jau rado priemonių atskleisti, kaip patogus gerumas gali virsti destrukcijos priežastimi. Filme „Mirtina tyla” (Hush) aktorės J. Lange ir G. Paltrow įtikinamai parodo, kad patogus gerumas gali slėpti ne tik emocines asmenybės traumas, bet ir tylų manipuliavimą kitais, kiršinimą, kitų žmonių santykių griovimą, taip siekiant išimtinai asmeninės egocentrinės naudos. Filme „Malonus miestelis” (Pleasentville) visi gyventojai yra labai malonūs vieni kitiems, jie nieko nenori keisti, tačiau… Tačiau visas miestelis su jame gyvenančiais žmonėmis vaizduojamas juodos ir baltos spalvos. Kai iš kito laikmečio atvykę filmo herojai įneša pokyčių (įskaitant konfliktus, kitokius interesus, naujas patirtis, kritiką), miestelis tampa spalvotas, įvairus, gražus. Filmas aiškiai parodo, kad patogus gerumas yra ne tik žmonių ir jų bendravimo sąstingio forma, tačiau ir totalitarinės visuomenės, kur kritinis mąstymas nėra real life dalis, bruožas.
Anksčiau minėjau intelektinio konstruktyvaus bendravimo sąvoką. Ji čia matoma kaip atsvara nekritinei, totalitarinei, neurotinei slopinimo, anot A. S. Neillo, socialinei komunikacijai. Atvirumas, pasitikėjimas savimi, interesų išsakymas neurotinėje patogaus gerumo aplinkoje laikomi arogancija, išsišokimu, „akių draskymu”. Tuo tarpu A. S. Neillui, žymiam pedagogui, pasitikėjimas savimi yra vidinių galių ir laisvės išraiška. Intelektinis konstruktyvus bendravimas suponuoja atvirumą kritikai, kartu ir atvirumą savo pokyčiams. Taip skatinama pažintinių interesų raiška, sukuriamos kritiškos diskusinės aplinkos, kur kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę, pristatyti savo projektą ir jį ginti. Taip išmokstama ne tik išreikšti save, bet ir savo interesus, savo projektus derinti su kitų, aplinkinių, interesais. Pereinama iš egocentrizmo į kooperaciją, kūrybiškumą, atitinkamai plėtojamas teisingumo jausmas, kuris, anot postmodernizmo teoretiko W. Welscho, reiškia tik tiek, kad visi diskursai, bet koks kitoniškumas turi teisę lygiavertiškai gyvuoti.
Jau minėjau, kad čia kalbu apie lyg ir mažai analizuojamą socializacijos formą. Gal apie tai mažai užsimenama vadovėliuose todėl, kad šis reiškinys – gerumas, traktuojamas kaip patogumas kitiems, yra savitas lietuviškai kultūrai? Mano pažįstama japonė Miwako, paprašyta apibūdinti arbatos gėrimo ceremoniją, ją įvardijo kaip kritikos procesą. Ji pateikė pavyzdį: žmogus nusiperka meno kūrinį ir pasikviečia draugus jį įvertinti. Jis ruošia arbatą, visi susirinkusieji ją skanauja, taip pat visi stengiasi analitiškai pažvelgti į meno kūrinį, jį, anot Miwako, kritikuoti: kiekvienas išsako savo nuomonę, įsiklauso į kito nuomonę, randamas naujas tyrinėjamo objekto suvokimas. Taip arbatos gėrimo ceremonija diskursyvios kritikos proceso dėka tampa vidinės laisvės raiškos, pažintinio intereso, kūrybiškumo, intelektinės bei estetinės kooperacijos bei savęs tobulinimo būdu.
Diskusinis klausimas iškentusiam mano tekstą iki galo: ar nepakantumas kritiškumui, konfliktui yra išimtinai lietuviškos kultūriškai ir istoriškai determinuotos pasaulėžiūros klausimas ar vis dėlto tai – universalus dalykas?
