Kitos krikščionybės šakos

"Tas pats likimas yra žmonėms ir gyvuliams: kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti (atkreipkite dėmesį į šio fakto pabrėžimą)... ir žmogus neviršija gyvulio... Visi (t.y. žmogus bei gyvūnai) eina į vieną vietą (kapą), visi yra iš dulkių ir visi grįžta į dulkes" (Koh 3:19,20). Įkvėptasis Koheleto rašytojas maldoje prašė Dievą padėti žmonėms suvokti šį nemalonų faktą, kad "jie (žmonės), jų pačių matymu, yra gyvuliai" (Koh 3:18). Taigi galima numanyti, jog daugeliui žmonių bus sunku tai pripažinti; iš tiesų, nusižeminti priverčia suvokimas, kad pagal prigimtį mes esame tiesiog gyvūnai, ir gyvename vadovaudamiesi tais pačias savisaugos, dauginimosi bei stipriausiųjų išlikimo instinktais. Koh 3:18 sakoma, jog Dievas "tiria" žmones parodydams jiems, kad jie tėra gyvūnai; t.y. tikrai nuolankūs ir paklusnūs Dievui žmonės suvoks šią tiesą, o kiti neišlaikys šito bandymo. Dvidešimtame amžiuje po pasaulį nepastebimai paplito humanizmo filosofija, pagal kurią žmonės yra nepaprastai svarbūs ir vertingi.

Įvairiais laikais, spręsdamas klausimus, susijusius su žmonėmis, Dievas siųsdavo savo jėgą ("Šventąją Dvasią") žmonėms. Tačiau tai nebuvo tik "banko čekis", leidžiantis žmonėms elgtis su juo taip, kaip jie nori; ši Šventoji Dvasia buvo reikalinga tam tikram tikslui pasiekti. Šią misiją įvykdžius, Šventosios Dvasios dovana būdavo atimama. Privalome prisiminti, kad Dievo dvasia padeda pasiekti tą tikslą, kuris yra Jo galvoje. Retsykiais Jo tikslas suteikia trumpalaikių kančių žmogui, tam kad būtų įgyvendintas Jo ilgalaikis tikslas (žr. 6.1 poskyrį). Tad reikia manyti, kad Šventoji Dvasia nebūtinai bus naudojama žmonių kančioms palengvinti. Bet koks palengvinimas bus nukreiptas aukštesniam Dievo tikslui pasiekti.

Atrodo, kad dauguma žmonių praleidžia labai mažai laiko mąstydami apie mirtį, ar apie savo prigimtį, kuri yra pagrindinė mirties priežastis. Be tokios savianalizės nepasiekiamas reikiamas savęs pažinimas, todėl žmonės eina per gyvenimą vadovaudamiesi tiktai savo pačių prigimtiniais geismais. Nors tas ir slepiama, bet dažnai atsisakoma pripažinti tą faktą, kad gyvenimas yra toks trumpas, jog mirtis užklups mus netgi per daug greitai. "Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta". "Mes visi mirštame ir krentame žemėn kaip vanduo, kurs nebegrįžta". "Kaip žaliuojanti žolė; rytmetį žydi (mūsų jaunystė) ir žaliuoja, vakare nukertama ir džiūsta". (Jok 4:14; 2 Sam 14:14; Ps 90:5,6). Mozė, tikrai mąstantis žmogus, pripažino tai ir maldavo Dievą: "Pamokyk mus suskaityti mūsų dienas, kad pasiektumėm širdies išmintį" (Ps 90:12). Todėl turėdami omenyje gyvenimo trumpumą, mes turėtume pirmaeilį dėmesį skirti tikros išminties įgijimui.

Dievo dvasią apibūdinome kaip Jo jėgą, mintis bei charakterį, kurie Jo dvasios dėka, atsispindi Jo veiksmuose. Šiame skyriuje paminėjome, kaip Dievo dvasia sukūrė pasaulį: "Jo dvasia puošia dangų" (Job 26:13). Dievo dvasia sklandė viršum vandenų kurdama pasaulį (Pr 1:2). Bet tuo pačiu skaitome: " Viešpaties žodžiu yra padarytas dangus" (Ps 33:6). Be to ir Pradžios knygoje Dievo žodis atsispindi kaip visatos kūrėjas, " Dievas pasakė" ir viskas įvyko. Taigi Dievo dvasia ryškiai atsispindi Jo žodyje. Taip pat ir mūsų sakomi žodžiai išreiškia mūsų vidines mintis ir norus - mus pačius. Jėzus protingai pastebėjo: "Juk burna kalba iš to, kuo širdis prisipildo" (Mt 12:34). Tad jeigu mes norime kontroliuoti savo žodžius, pirmiausia turime ištirti savo mintis. Dievo žodis - Jo dvasios/minčių atspindys. Nuostabu, kad turime Biblijoje užrašytus Dievo žodžius ir skaitydami galime pažinti Dievo dvasią ar protą.

H.W. Armstrong'o organizacijos "Paprastoji tiesa" šalininkai iškėlė idėją apie tai, kad pažadai Abraomui jau išsipildė anglų ir amerikiečių tautose, kurios, jų manymų, yra Efraimo ir Manaso giminės. Judėjimo "Britų izraelizmas" nariai mano, kad Anglijos karaliai ir karalienės yra kilę iš Judo giminės, pradedant nuo karaliaus Dovydo. Norėdami pateisinti savo teorijas, jie turėjo prieiti išvados, kad žydai buvo atmesti kaip Dievo tauta, o vietoj jų išrinktos britų tautos. Jei bus suprasti 3 skyriuje pateikiami aiškinimai, taps aišku, kad šios pretenzijos neturi visiškai jokio biblinio pagrindo. Iš visos daugybės žemiau pateikiami tik keli pavyzdžiai, atskleidžiantys panašių samprotavimų klaidingumą: - "Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės" (Rom 3:23), todėl Kristus ir mirė, kad duotų galimybę išsigelbėti iš nuodėmės prakeikimo visų tautybių žmonėms.

Nėra lengva tiksliai apibūdinti žodžio "dvasia" reikšmę. Pvz., jūs dalyvavote vestuvių pokylyje ir sugrįžę komentuojate: "Ten buvo tikrai gera dvasia!" Tokiu būdu jūs išsakote savo nuomonę apie gerą organizavimą: atmosfera buvo puiki, kiekvienas buvo dailiai apsivilkęs, maistas - gardus, žmonės maloniai bendravo vienas su kitu, nuotaka atrodė nuostabiai ir t.t. Visos šios smulkmenos sudarė vestuvių "dvasią". Panašiai ir Dievo Dvasia suteikia mums informaciją apie Jį. Hebrajų kalba parašytame Senajame Testamente vartojamas žodis "dvasia" verčiamas kaip "kvėpavimas" arba "jėga"; tad Dievo Dvasia yra Jo "kvėpavimas", pati Dievo esmė, atspindinti Jo protą. 4.3 skyriuje pasistengsime pateikti pavyzdžių, parodančių žodžio "dvasia" vartojimą kieno nors mintims ar charakteriui apibūdinti. Kad dvasia priskiriama ne vien tik tiesiogiai Dievo jėgai, matome iš laiško Romiečiams 15:19 : "Šventosios Dvasios jėga".

Išoriškai žydai laukė Mesijo su dideliu uolumu. Minėtoje eilutėje "Dievo karalyste" berods vadinamas Mesijas, kadangi jis turi būti šios karalystės karaliumi. Štai Jėzui įžengiant į Jeruzalę, žmonės šaukė: "Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!" (Mk 11:9,10). Čia Mesijas sugretinamas su "karalyste". Taip ir Jonas Krikštytojas skelbė, kad "prisiartino dangaus karalystė. O jis (Jėzus) buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs" (Mt 3:2,3). Mūsų nagrinėjamoje ištraukoje Lk 17:20-24, kalbėdamas apie "žmogaus sūnaus" atėjimą Jėzus atsakė į klausimą, "kada ateis Dievo karalystė". Kristus norėjo pasakyti, kad žydai, išoriškai labai laukdami Mesijo atėjimo ir tikėdamiesi jo greito pasirodymo su didele jėga, nesuvokė, jog Mesijas - "Dievo karalystė" - jau buvo tarp jų nuolankiame Jėzaus asmenyje. Taigi jis perspėjo juos: "Dievo karalystė (Mesijas) ateina nepastebimai... Dievo karalystė jau yra tarp jūsų" (Lk 17:20,21).

Iš mūsų ankstesnių studijų žinome, kad Dievo tikslas yra apdovanoti jam ištikimus žmones amžinuoju gyvenimu grįžus Kristui. Šis amžinasis gyvenimas bus duotas žemėje; nuolat kartojami Dievo pažadai dėl šito niekada neturi omenyje ištikimųjų ėjimo į dangų. "Karalystės Evangelija (geroji naujiena)" (Mt 4:23) buvo paskelbta Abraomui kaip Dievo pažadai dėl amžinojo gyvenimo žemėje (Gal 3:8). Todėl Dievo karalystė ­ tai laikas po Kristaus sugrįžimo, kada šie pažadai bus išpildyti. Nors galiausiai Dievas netgi dabar yra visos Savo kūrinijos karalius, Jis davė žmogui laisvą valią valdyti pasaulį ir savo gyvenimą kaip tas nori. Taip šiuo metu pasaulis yra "žmogaus karalystė" (Dan 4:17).

Žmonės daug ką garbina. Bet Biblija pasako mums, kad yra tik vienas TIKRASIS Dievas. Jis sukūrė viską danguje ir žemėje. Kadangi jis davė mums gyvybę, jis yra vienintelis Asmuo, kurį mes turime garbinti (1 Korintiečiams 8:5, 6; Apreiškimas 4:11). Dievas turi daug titulų, bet tik vieną vardą. Tas vardas yra JEHOVA. Daugumoje Biblijos vertimų Dievo vardas buvo pašalintas ir pakeistas titulais VIEŠPATS arba DIEVAS. Bet kai Biblija buvo parašyta, vardas Jehova joje buvo pavartotas apie 7000 kartų! (Išėjimo 3:15, NW; Psalmių 83:18, NW).

"Evangelinėse" bažnyčiose yra plačiai paplitęs tikėjimas, kad teisieji bus "pagriebti" į dangų Kristui sugrįžus. Šis tikėjimas dažnai siejamas su idėja, kad po to žemė bus sunaikinta. Papildyme 9 mes išsiaiškinome, jog tai neįmanoma. Taip pat 4.7 poskyryje esame išsiaiškinę, kad atpildo vieta yra žemė, o ne dangus. Šie klaidingi tikėjimai remiasi neteisingu 1 Tes 4:16,17 išaiškinimu: "O pats Viešpats... nužengs iš dangaus. Tuomet pirmieji prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu".

Daugelyje krikščioniškųjų sektų, taip pat ir kitose religijose, tikima, kad egzistuoja būtybė, arba greičiau monstras, vadinamas Velniu ar Šėtonu. Jis sukuria visas problemas, su kuriomis mes susidūriame savo gyvenime ir pasaulyje, ir yra kaltas dėl mūsų vykdomų nuodėmių. Biblijoje aiškiai mokoma, kad Dievas yra visagalis. Kaip išsiaiškinome 1.4 poskyryje, angelai negali nusidėti. Jei mes tikrai tikime šiais dalykais, tai negalime pripažinti, kad šioje visatoje veikia kažkokia antgamtinė būtybė, besipriešinanti Visagaliam Dievui. Tikėdami tokios būtybės egzistavimu, mes iš tikrųjų abejojame Visagalio Dievo viršenybe. Šis klausimas nepaprastai svarbus. Tiesiog būtina teisingai suprasti mokymą apie velnią ir šėtoną, tai gyvybiškai svarbu. Žyd 2:14 mums sakoma, kad savo mirtimi Jėzus sunaikino velnią; todėl neteisingai suprasdami velnią, mes negalime suprasti Jėzaus darbų ar prigimties.