Susikurtas dievas

Jei šiandien mes paklaustume gyvai tikintį krikščionį, kiek yra dievų, tikriausiai iš karto išgirstume atsakymą: Dievas yra vienas. Jis sukūrė visa, kas egzistuoja, savo žodžiu Jis palaiko visatą. Tačiau tai supranta ne visi. Graikų mitologijoje kalbama apie daugybę dievų ir pusdievių. Induizmas pripažįsta net kelis tūkstančius dievų. Daugelis pagoniškųjų religinių judėjimų išpažįsta nuo kelių iki dešimčių ar net šimtų dievybių. Kodėl žmonija turi tokį skirtingą supratimą apie Dievą? Pabandykime rasti atsakymą, panagrinėję adomiškąją prigimtį.

Dievas žmogų sukūrė pagal savo atvaizdą ir pavidalą, kad galėtų su juo bendrauti. Adomas pažino ir priėmė Dievą tokį, koks Jis yra. Tačiau Adomo nepaklusnumas atvėrė prarają tarp žmogaus ir Dievo, žmogus mirė dvasiškai, jo vidų užpildė egoizmas, savanaudiškumas, pavydas ir iš to kylantys blogi darbai. Nors šios, nuodėmės pagimdytos savybės, būdingos visiems žmonėms, daugelis žmonių jaučia vidinį poreikį ieškoti Dievo. Kadangi širdis pripildyta to, ką Paulius vadina kūno darbais, jie išlenda į paviršių netgi ieškant Dievo. Viešpats nėra toks, kokį Jį galėtų priimti mūsų adomiška prigimtis. Atsiranda noras pakeisti Dievą tokiu, kad Jis būtų priimtinas. Taip žmogus tampa „kūrėju”, bandydamas pritaikyti visatos Kūrėją savo poreikiams, įsivaizdavimams, ambicijoms ir nesuprasdamas, kad keistis turi ne Dievas, bet pats žmogus. Būtent tai ir turėjo įtakos įvairių religijų bei jų pakraipų atsiradimui. Krikščionybė nėra išimtis.

Ne kartą teko susidurti su žmonėmis, kurie lankė bažnyčią ne vienerius metus ir staiga pareikšdavo, kad tapę krikščionimis prarado laisvę. Biblinės nuostatos jiems primena vergystę. Akivaizdu, kad toks žmogus laisvę tapatina su nuodėme, net nenorėdamas suprasti, jog tikra laisvė įmanoma tik atsiribojus nuo nuodėmės. Evangelijoje pagal Joną Jėzus kalba žydams: ” ‘Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus’. Jie Jam atsakė: ‘Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?’ Jėzus jiems tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai. Jei tad Sūnus jus išlaivins, iš tiesų būsite laisvi’ ” (Jn 8, 31-36). Tas krikščionis, kuris galvoja, kad darydamas nuodėmes yra laisvas, stovi prieš tris pasirinkimus: 1) atgailauti ir pradėti rimtai ieškoti Dievo; 2) atsitraukti nuo Dievo ir grįžti į pasaulį; 3) susikurti sau Dievą, kuris pritaptų prie jo gyvenimo būdo. Norėtųsi pakalbėti apie trečiąjį kelią. Jį pasirinkę žmonės iki laiko gali pasilikti bažnyčioje, tačiau bus nepatenkinti pamokslaujamu žodžiu, bandydami savaip interpretuoti tai, ką girdėjo. Jie būtinai ieškos bendraminčių tarp bažnyčios lankytojų. Norėdami daryti įtaką bažnyčios vyresniesiems, tokie žmonės gali pradėti gąsdinti, kad jei bažnyčioje tam tikri dalykai nesikeis, išeis į kitą bažnyčią ir t. t. Tokie „krikščionys” kuria sau Dievo paveikslą, palikdami Jame tas savybes, kurios, jų manymu, Dievui tinka, išmesdami jiems netinkančias ir pridėdami tai, ko, anot jų, Dievui trūksta.

Klasikinis pavyzdys – „Jehovos liudytojai”. Jų įkūrėjas T.Russelas gimė ir augo krikščionių presbiterionų šeimoje, tačiau vėliau perėmė kai kurias adventistų doktrinas, pridėdamas tam tikras savo sugalvotas „tiesas” ir atmesdamas tai, kas, anot jo, nereikalinga Dievui. Taip gimė „naujas dievas”. Šiandien jis uoliai darbuojasi pildydamas pragarą, ir visai nesvarbu, kad bandoma jį pridengti kai kuriais krikščioniškais drabužiais. Todėl laiško Žydams autorius perspėja: „Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, jog neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį” (Žyd 12, 15). Savojo dievo kūrimas yra mirtinos pinklės ne tik tam, kuris tai daro, bet tampa dideliu pavojumi ir šalia jo esančioms neišlavintoms sieloms. Dar vienas labai skaudus įvykis, atskleidžiantis, koks pavojus kyla, kuriant dievą pagal savo supratimus, – tai rugsėjo įvykiai Amerikoje. Nekalbėsiu apie islamo religiją, tačiau šiandien nekyla jokių abejonių, kad tai įvykdė žmonės, tikintys dievu Alachu. Ir tas tikėjimas jiems „suteikė teisę” nužudyti tūkstančius nekaltų žmonių. Ką bendro gali turėti Dievas ir tokie poelgiai? Tačiau šitaip pasielgusiems reikalingas toks dievas, kuris pateisintų jų veiksmus ar net skatintų neįsivaizduojamą žiaurumą.

Nemanykime, kad „savo dievo” kūrimas būdingas tik religinei aplinkai. Nesvarbu, ar žmogus save laiko tikinčiu, ar ateistu, jis nori kažką garbinti. Visas pasaulis pilnas įvairiausių dievukų, kuriuos žmonija sukūrė ir kuriems lenkiasi. Po sėkmingo pasirodymo Sidnėjaus olimpinėse rungtynėse Lietuvos krepšinio rinktinė buvo pradėta vadinti dievais, o krepšinis – nauja religija. Tik labai greitai šis stabas buvo nuverstas, nes Europos krepšinio čempionate Lietuvos rinktinė patyrė visišką fiasko, prarasdama galimybę žaisti pasaulio čempionate ir nepaprastai apsunkindama kelią į kitas olimpines žaidynes. Matome, kaip lengvai žmogus gali pradėti garbinti tai, kas nėra Dievas. O tam įkvepia pinigų troškimas, noras patenkinti savo aistras, garbės siekimas ir t. t.

Kaip elgtis krikščioniui, kad išliktų teisingoje pozicijoje prieš gyvąjį Dievą? Aišku – reikalingas nusižeminimas. Tik nusižeminęs žmogus gali priimti Dievą tokį, koks Jis yra. Jobas nepaprastai sunkiu gyvenimo laikotarpiu išliko nuolankus: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas” (Job 1, 21). Mums reikėtų pasimokyti iš Jobo, bet juk daug maloniau girdėti apie klestėjimą nei apie kančią. Koks geras būtų toks dievas, kuris kiekvieną aprūpintų naujausiais automobiliais, geriausiais namais, gražiausiais baldais, tačiau tai – žmogiški troškimai. Juk daug svarbiau turėti turtą danguje, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Taigi mums reikia nusižeminti, tačiau net ir čia slypi pavojus, nes egzistuoja „tariamas nusižeminimas”, kuris „pasotina kūniškumą” (Kol 2, 18. 23). O „tariamas nusižeminimas” taip pat linkęs pakoreguoti Dievą, kad būtų lengviau sau naudingai Jį pritaikyti.

Kitas labai svarbus dalykas: ar mes suprantame, kas yra Dievas mums ir kas Dievui esame mes. Mums Dievas yra Tėvas, vyriausiasis Kunigas, Šeimininkas, Viešpats. Mes Dievui esame vaikai, draugai, tarnai, vergai. Šios savybės gerai atspindi Dievo ir žmogaus santykius. Netgi draugais mes tampame darydami tai, ką Jis įsakė, – mylėdami vienas kitą (žr. Jn 15, 14). Būkime atviri – kartais mums norisi perimti Dievo savybes, paliekant Jam tai, kas priklauso mums. Bandydamas tai daryti žmogus nenori paklusti Dievui, bet kuria Jį pagal save. Nedarykime to.

Raginu kiekvieną krikščionį peržiūrėti savo gyvenimą: kokią vietą jame užima Dievas ir kokią tu pats. Jei atrandi, kad šie prioritetai sudėlioti neteisingai – atgailauk. Suprask, Dievo niekas niekada nepakeis, nes tai neįmanoma ir nereikalinga. Tačiau bandydamas tai daryti tu keitiesi pats ir tau tai nežada nieko gero. Įsidėk į širdį Jobo žodžius: „Jis vienintelis, kas gali Jį pakeisti? Ko Jo siela geidžia, tą Jis padaro. Jis įvykdys, kas man skirta; daug panašių dalykų Jis turi” (Job 23, 13-14). Dievas paruošęs tau daug nuostabių dalykų, tegul ir tavo gyvenime Jis lieka Tuo, kuo visada buvo ir bus.

Views All Time
Views All Time
1712
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

4 + 4 =