Katalikybė

Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę m–lą, o po dviejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui. Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas. 1925m. Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas pataisininkus ir dirbdamas organizacinį darbą, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams. Prieš kunigystės šventimus atliko rekolekcijas, kurių metu sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas" (kun. A. Lipniūno dienoraštis „Gyvenimo pastabėlės", 1930 06 12). Šiame plane labai svarbią vietą užima vidinio gyvenimo ugdymas. 1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Šios pareigos visiškai atitiko asmenines kun. A.Lipniūno savybes. Savo prigimtimi jis buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas.

Kaip Jūs pasirinkote kunigystę? Pradėjau galvoti apie tai dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, baigiamosiose klasėse. Tiesiog norėjau save pašvęst kitiems. Buvo tarybiniai laikai, bažnyčia ignoruojama ir persekiojama, o mano sutikti kunigai – tikrai šviesūs ir pasiaukojantys. Jaunimui juk būdingas tam tikras maksimalizmas, ieškojimai. Atsimenu, kad turbūt dar devintoj klasėj rašėme rašinį tema „Žmogus – savo laimės kalvis“. Aš, pasiskaitęs pogrindinės spaudos, rašiau, kad taip būna ne visada, turėdamas omenyje žmonių tremtį į Sibirą. Kalbėti apie tokius dalykus tuo metu nebuvo galima. Aišku, gavau dvejetą ir pašaukė tėvus pasiaiškinti. Atsimenu, kaip jau paskutinėje klasėje su savo klasiokais ginčijomės filosofiniais žmogaus egzistencijos klausimais. Išsakęs savo poziciją ne visada jausdavausi suprastas. Žinoma, nelabai gali perteikti tikėjimo dalykus žodžiais. Jį reikia išgyvent, patirti ir tuo gyventi. Į seminariją manęs nepriėmė ketverius metus. Per tą laiką įstojau į Vilniaus universitetą mokytis anglų kalbą, sakau, kad nepraleisčiau laiko veltui, kad ką nors išmokčiau. Na, ir paskutiniame kurse mane priėmė į seminariją. Kadangi mano tikslas nebuvo baigti universitetą, jo ir nebaigiau. Įstojau į seminariją, mokiausi ir buvau labai laimingas. Visada jaučiau, kad tai – mano kelias. Patiko ir tie žmonės, kurie buvo kartu, kurie siekė, svajojo, ieškojo. Žinoma, buvo visko… Paskutiniai metai seminarijoje sutapo su Atgiminu.

Sovietiniai okupantai norėjo ištrinti iš tautos atminties vardus visų tų, kurie prisidėjo prie jos atgimimo, nepriklausomos Lietuvos kūrimo, kurie žadino tautinę savimonę, troškimą būti savo krašto šeimininkais. Tarp tokių pasmerktų užmarščiai buvo ir kunigas, poetas, nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, mokytojas ir mokslininkas Motiejus Gustaitis. 1940 m., bene birželio 20 d., enkavedistai ir vietiniai sovietiniai aktyvistai, įsiveržė į „Sakalo“ spaustuvę Kaune ir sudegino spaudos rengiamas knygas tarp kurių buvo ir pirmosios M. Gustaičio poezijos rinktinės lankas. Ir tik bene vieną egzempliorių spaustuvės darbininkui pavyko išgelbėti. Poezijos rinktinę buvo sudaręs poetas ir rašytojas V. Mykolaitis-Putinas, parašęs jai ir įžanginį straipsnį. Tai turėjo būti pirmoji išsami M. Gustaičio kūrybos knyga. Nors daug jo eilių, publicistinių straipsnių ir buvo spausdinama nuo XIX a. Pabaigos periodikoje, tačiau tik keletas jo kūrybos nedidelių knygelių ir mokslinio pobūdžio studijų tebuvo išleista jam gyvam esant (mirė 1927 m.) Iš barbarų nagų tuomet išgelbėtos baigiamos rengti spaudai M. Gustaičio knygos lankai pateko jo vaikaičiui Algirdui Gustaičiui, tuometiniam VDU trečiakursiui, aktyviam besikuriančios pogrindyje pasipriešinimo okupantams organizacijos nariui. Jis tą savo dėdės knygos egzempliorių kaip didžiausią brangenybę išsaugojo per tremties Vokietijoje, po to emigracijoje JAV metus.

Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios klebonas Kęstutis Rugevičius augo didelėje tikinčioje šeimoje. „Būdavo, kad paauglystėje prailgdavo Mišios, norėdavosi kitur praleisti tą laiką, bet tėvai natūraliai lankydavosi bažnyčioje, ir mes neįsivaizdavome, kad gali būti kitaip. Mamos brolis buvo kunigas ir mano apsisprendimui, kuris įvyko jau paskutinėse klasėse, turėjo įtakos, nes vasaras praleisdavau pas dėdę. Tada ir suvokiau, kad noriu įprasminti savo gyvenimą būtent taip. Kančių seminarijoje neišgyvenau, žinojau, ko noriu, tikslingai siekiau. Dažnai klausdavau savęs, ar tas noras neprapuolė ir nuolat išgirsdavau atsakymą – ne. Esu laimingas, kad kunigas, kad turiu galimybę siekti žinių, lavinti intelektą. Pažinimas, mokslas suteikia solidumo“, - sako kunigas Kęstutis. Kuo reikšmingas Gavėnios metas žmogui? Gavėnia - tai toks šventas laikas, kuris pakviečia žmones atsigręžti į Dievą. Toks palaimingas laikas, kuris padeda susivokti savyje. Jis nėra nei liūdnas, nei kažkoks gedulingas, tai yra prasmingas laikas – tai ypatingo pasirengimo laikas. Pažiūrėkime į gamtą – ji kaupiasi prieš atbudimą. Gavėnia sutampa su pavasariu, su beprasiveržiančiu pavasariu. Tai metas kiekvienam krikščioniui pažvelgti į save ir suderinti savo vidines nuostatas, savo žemiškosios kelionės kryptį. Aišku, visuomet krikščionis yra kviečiamas išreikšti savo gyvenimą darbais.

Žeimiai – nedidelis miestelis, o bažnyčia miesto centre tikrai įspūdinga. Ar ne per didelė tokiam miesteliui – ar kada nors prisipildo, ar visada yra pustuštė? Tais laikais, kai bažnyčią statė, buvo labiau atsižvelgiama ne į praktiškus dalykus, o į fundatorių galimybes ir pageidavimus. Vietos dvarininkams buvo prestižo reikalas, kad šventovė būtų kuo didingesnė ir gražesnė. Kita vertus, turime nepamiršti ir to, jog Žeimiai anksčiau buvo dekanato centras. Juk Jonava pradėjo plėstis tik po karo, kai buvo pastatytos didžiosios gamyklos ir čia pradėjo plūsti žmonės, ieškantys darbo. Prieš karą Žeimiai buvo net geriau žinomi nei Jonava. Ar ne per didelė bažnyčia miesteliui? Mano supratimu, Žeimių parapijai šiuo metu negresia finansinis ar dvasinis bankrotas. Nemanau, kad galėtų atsitikti taip, kad tektų tenkintis tik aptarnaujančiu kunigu. Parapija kol kas sugeba išlaikyti kunigą bei patarnaujančius žmones. Tiesa, už surinktas aukas nepadarysi net kosmetinio bažnyčios remonto, reikia ieškoti rėmėjų, nuolat rūpintis, kur rasti geradarių. Tačiau parapijiečiai sugeba užtikrinti parapijos struktūrų minimalų funkcionavimą. Parapija šiandien iš surenkamų lėšų gali gyvuoti. Kalbėdamas apie dvasinį parapijos gyvenimą, aš vadovaujuosi optimistiniu šūkiu – kad tik būtų taip, kaip dabar yra. Sekmadieniais į Mišias susirenka apie tris šimtus žmonių. Per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas – bažnyčia būna artipilnė. Žinoma, galima dūsauti, jog žmonės nesuvokia sekmadienio šventimo svarbos.