Katalikybė

Katalikų egzorcistas. Kas atlieka egzorcizmus?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Egzorcistas Katalikų bažnyčioje - tai vyskupas arba jo paskirtas kunigas, kuris turi specialųjį leidimą atlikti egzorcizmus. Sakramentalijos rimtumas ir egzorcizmo pobūdis reikalauja, kad egzorcizmai prie apsėstojo būti atliekami remiantis vietos vyskupo specialiu ir aiškiu leidimu. Toks leidimas išduodamas ilgesniam laikui ir tiems kunigams, kurie pasižymi „dievobaimingumu, mokslu, sumanumu ir nepriekaištingu gyvenimu bei yra specialiai paruošti šiai užduočiai". (Žr. Sakramentų disciplinos komisijos dokumentai). Kunigai, neturintys vyskupo leidimo, gali melstis dėl konkretaus asmens išlaisvinimo. Ši malda nėra egzorcizmas ir neturi komunikacijos formulių su piktąja dvasia. Savo tarnystėje egzorcistas vadovaujasi Romos ritualo rekomendacijomis, įgytomis žiniomis ir savo patirtimi. Pasauliečių galingas ginklas - malda, tačiau jos neužtenka norint tiksliai nustatyti apsėdimą ir atlikti egzorcizmus. Tiktai tinkamas egzorcizmas atliktas įgaliotų dvasininkų egzorcistų leidžia nustatyti, ar konkretų asmenį veikia piktoji dvasia ir koks yra jos įtakos laipsnis. Šiuo atveju egzorcistas turėtų būti itin atsargus; reikia atskirti, ar kenčiantis asmuo nėra psichiškai nesveikas arba kartu ir nesveikas, ir apsėstas. Būtina suvokti, kad šėtonas naudojasi įvairiais būdais, kad paslėptų savo buvimą.

Bendra informacija apie egzorcizmus

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žodis egzorcizmas apima šias reikšmes: Didelis, viešas arba iškilmingas egzorcizmas: jo tikslas yra išvaryti piktąją dvasią iš apsėsto žmogaus ir išlaisvinti iš demoniškos įtakos. Tai sakramentalija, kurią gali teikti vyskupas arba jo įgalioti dvasininkai; vykdomas pagal Romos rito nurodymus. Tai taip pat yra paprastas egzorcizmas (atliekamas teikiant Krikšto sakramentą) ir veiksmai, kai bet kuris kunigas naudoja egzorcizuotą vandenį, aliejų ir druską. Mažesni, privatūs ar paprasti egzorcizmai: jie nėra egzorcizmai tikrąja šio žodžio prasme, nes nevartojama didžiojo egzorcizmo formulė, pvz., tiesiogiai neįsakinėjama piktajai dvasiai. Tai - visų tikinčiųjų kalbamos individualios maldos, pvz., prašymai apsaugoti nuo piktojo pagundų ir maldos kenčiant. Tokios yra ir pagijimo maldos. Apskritai tai yra užtarimo maldos būdas, kurį gali naudoti visi kunigai arba religinės bendruomenės, vadovaujamos kunigo ar diakono. Tai nėra egzorcizmai, nors jų tikslas - išlaisvinti iš demonų įtakos (bet ne iš paties apsėdimo). Egzorcizmas yra viešas, jeigu jį vykdo įšventintas Bažnyčios tarnas, kuris atlieka egzorcizmą Bažnyčios vardu ir autoritetu, su galia, gauta per kunigystės šventimus. Kunigas negali tos galios naudoti be aiškaus vietos ordinaro leidimo. Ši taisyklė yra tiksliai išreikšta Kanonų teises 1172 kan. § 1 . „Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems.

Dėmesys netikriems egzorcistams

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pasauliečių vykdomi egzorcizmai tampa sensacijomis ir dėl to kyla įvairių paskalų ir nesusipratimų, o blogiausia, kad tai kelia pavojų ne tik sielai, bet ir kūnui. Todėl jei tau reikalinga egzorcisto pagalba, kreipkis tik į katalikų kunigus, vyskupų paskirtus šiai tarnystei tavo vyskupijoje. Jų adresą gausi vyskupijos kurijoje ar iš parapijos klebono. Daug pasauliečių imasi atlikti egzorcizmus prisidengdami Biblijos citata: „Jonas jam tarė: ‚Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis'. Jėzus atsakė: ‚Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!" (Mk 9, 38-40). Kas yra prieš mus? Tai, be abejo, netikri egzorcistai, kurie veikia ne pagal Bažnyčios nuostatus. Kanonų teisė (Kan. 1172) aiškiai sako: „§1. Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems. §2. Vietos ordinaras tokį leidimą suteikia tik pamaldumu, žiniomis, išmintimi ir gyvenimo kilnumu pasižyminčiam kunigui." Iš realių įvykių galime sakyti, kad piktoji dvasia neapleis apsėsto ar kankinamo žmogaus, jei egzorcizmus atlieka neįpareigotas asmuo, apgavikas, „gydytojas" ar net vyskupo skyrimo neturintis kunigas.

Apsėdimas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šis žodis nusako žmogaus būklę, kai dvasinė būtybė jį užvaldo taip, kad ima veikti apsėstojo kalbą ir poelgius. Apsėdimo fenomenas žinomas visoms religijoms ir kultūroms, tačiau jo aiškinimas ir vertinimas labai skiriasi. Skiriami spontaniškas ir kultinis apsėdimas. Kultinio apsėdimo pavyzdžių randame animizme, šamanizme ir genčių religijose: klausydamasis ritminės muzikos, šokdamas, apsisvaiginęs narkotikais arba giliai kvėpuodamas žmogus (dažnai šventikas) pasiekia transą ir greitai pasijunta apsėstas dvasios, kurios šaukėsi. Ceremonijos metu apsėstasis pamėgdžioja atitinkamos dvasios elgesį, o kulto grupė priima arba garbina jį kaip tos dvasios įsikūnijimą. Kultinis apsėdimas, kuris egzistuoja vudu (voodoo) kulte, yra ten pageidautinas ir pozityviai vertinamas. Kultinio apsėdimo dažnai pasitaiko magijoje: invokacijos metu, pasitelkiant ritualus ir užkeikimus, iššaukiama dvasia, kuri trumpam laikui užvaldo magą. Magas tiki, kad tuo metu dvasią bei jos veikimą, taigi ir savo apsėdimo, jis kontroliuoja. Spiritizme bei mediumizme esama ir tokios kultinės apsėdimo formos, kai mediumas pasiekia transą ir atsiveria dvasiai (dažnai neva mirusiojo). Tuomet pasikeičia mediumo balsas, tarsena, žodžių pasirinkimas. Pasitaiko ir automatizmų (automatiškas skiemenavimas, rašymas, piešimas, grojimas). Spontaniško apsėdimo pavyzdžių esama visose kultūrose bei religijose. Islamo įkūrėjas Mahometas išgirdęs kažką jam diktavusį balsą ir pirmiausia pagalvojęs, kad jį apsėdę demonai.

Apsėstieji sunkiai vaduojasi iš velnio pinklių

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Ar aš tikiu piktosiomis dvasiomis? Man tikėti nereikia. Yra žinojimas. Susidūrus su tokiais atvejais abejonių nelieka", – sako Ramygalos klebonas Edmundas Rinkevičius, prieš porą metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Ankstų rytą prie klebonijos virė darbas. Vietos moterys gražino aplinką, grėbstė lapus – ruošėsi sekmadieniniam vyskupo apsilankymui. Jų darbą prižiūrėjo E. Rinkevičius. Klebonas vietos mokykloje nebedėsto tikybos, nes nesuspėtų padėti visiems, kuriems reikia jo pagalbos. Šiuo metu šalyje yra keletas tikrų egzorcistų. Kiti šia veikla domisi, tačiau Bažnyčios įgaliojimų ja užsiimti neturi. Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigas egzorcistas būtų pamaldus, dvasiškai tvirtas, nestokotų išmanymo ir išsamių psichologijos žinių. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad egzorcizmas – tai „demonų, sielų, piktųjų dvasių ir kitų esybių, apsėdusių žmogų ar objektą, išvarymas". Kunigas E. Rinkevičius pasakojo, kad pirmasis istorijoje egzorcistas buvo Jėzus Kristus. Egzorcistai buvę ir apaštalai, nes Jėzaus Kristaus vardu išvarinėdavo demonus. „Apsėstas žmogus negali ramiai žiūrėti į kryžių, šventus paveikslus, liturginius drabužius. Jei šlakstai švęstu vandeniu – rėkia, kad degina tarsi ugnis. Į bažnyčią kojos įkelti irgi negali", – apsėdimo požymius vardijo E.Rinkevičius. Šie žmonės negali ištarti maldos žodžių, net užsukti į kleboniją – prisiartinę pradeda blogai jaustis, trokšta pabėgti. Apsėstiesiems galioja kita laiko tėkmė.

Pažaislis - paslaptingasis baroko perlas

pagal
Pažaislis - paslaptingasis baroko perlas
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jei kas nors Jūsų paprašytų įvardinti gražiausius Kauno architektūrinius paminklus, neabejoju, kad šio sąrašo viršuje atsidurtų ir Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis. Tai – vienas lankomiausių kultūros paveldo objektų Kauno regione. Pažaislis smalsuolius žavi ne tik išskirtine architektūra, vaizdinga aplinka, bet ir daugiau nei tris šimtmečius menančia legendomis apipinta istorija. Pažaislio vienuolynas - Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia su kamaldulių vienuolynu - laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Išskirtinė aplinkybė, kad jis buvo pastatytas ne mieste, o atokiame miške. Be to, pakviesti tiesiai iš Italijos, Lietuvoje iki tol nedirbę meistrai atnešė pačias naujausias dar nematytas meno madas. Ansamblio savitumą lemia unikalus architektūrinis sprendimas. Pirmą kartą Europoje panaudota įgaubta bažnyčios fasado plokštuma, gana retas šešiakampis planas, ašinė simetriška viso vienuolyno kompozicija. Stiuko lipdybos, tapybos ir marmuro derinimas puošiant bažnyčią pavertė Pažaislį objektu, vertu ypatingo dėmesio kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir visos Europos baroką. Šventovę Kauno pakraštyje XVII a. vienuoliams kamalduliams pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684). Ansamblį suprojektavo italų architektas Džiovanis Batista Fredianis.

Šventos vietos gydo garsu

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Visi esame nors šį tą girdėję apie stebuklingą pasveikimą apsilankius šventose vietose. Dažnai kažkada įvykę ar vykstantys stebuklai iš tiesų gali būti susieti su žmonių sveikata. Mokslininkai jau įrodė, jog bet kokiai religijai priklausančio žmogaus nuoširdus kreipimasis į Visagalį sukuria tam tikrą efektą. Pirmiausia karšta tikinčiojo malda jį patį veikia dvasiškai, psichologiškai. Jei žmogus, tvirtai tikėdamas būtent tos vietos stebuklinga galia, meldžia ko nors sau ar savo artimiesiems, jo dvasinis pakilumas mobilizuoja teigiamą organizmo energiją. Žmonės nežino, kad nors ir tylomis šnibždamos maldos, jau nekalbant apie kolektyvinį maldininkų giedojimą bei vargonų muziką, sukelia tam tikrus garso virpesius. Nuolat besikartojantys savo skambesiu, rimu, garso stiprumu virpesiai daro poveikį žmogui. Todėl kuo plačiau garsėja savo stebuklais vieta, kuo ji gausiau lankoma, tuo poveikis yra stipresnis. Ne vienas, girdėjęs kaip Judėjoje kalbama malda Kadiš, paliudys, jog jos metu verkia ne tik ją kalbantys, bet ir jos klausantys. Žmonėms dažnai kyla klausimai, kodėl jie melsdamiesi jaučiasi pakylėti. Barnaulo universiteto biologijos m. dr. Pavelas Gaskovas tai paaiškino paprastai: "Dvasiniuose procesuose sklindančios vibracijos yra aukštesnio lygio, palyginti su materialiniu pasauliu, todėl jos kaip niekas kitas puikiai organizmą išvalo ir net išgydo".

Žymiausios šventos vietos Europoje

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kelionės į piligrimines vietoves nėra įprastos turistinės ekskursijos. Nors žymiausios šventos vietos pritraukia ir minias smalsių turistų, maldininkai čia atvyksta vedami dvasinių paskatų, ieškodami vidinės ramybės, norėdami pasimelsti ir pabendrauti su Dievu. Lenkijos pietuose esanti Čenstachova (Czestochowa) neretai vadinama dvasine šalies sostine. Į šią šventą vietą atvyksta maldininkai iš viso pasaulio aplankyti turtingiausią Lenkijos vienuolyną Jasna Gora, kuriame yra stebuklingas „Juodosios Madonos" paveikslas. Vienuolynas ir bažnyčia čia iškilo XIV a. Pasakojama, jog stebuklingąjį paveikslą nutapė Šv. Lukas ant stalviršio šventosios šeimos namuose. Tačiau meno kritikai teigia, jog šis paveikslas buvo nutapytas bizantiečių VI-IX a. Netoli Barselonos aukštai kalnuose įsikūręs Montserato vienuolynas yra švenčiausia Katalonijos vieta, kasmet pritraukianti apie 2 mln. lankytojų. Ant stačių „dantytuoju" praminto kalno uolų vienuolynas buvo įkurtas XI a. Montserato vienuolyno bažnyčioje saugoma medinė „Juodosios madonos" skulptūra, prie kurios kasdien išsirikiuoja milžiniška maldininkų ir šiaip smalsuolių eilė. Pasakojama, kad Šv. Luko sukurtą statulėlę piemenys kadaise rado kalno oloje. Mokslininkai statulėlę datuoja XII-XIII a. Kasdien po vidudienio mišių vienuolyno bažnyčioje gieda berniukų choras – teigiama, jog tai yra seniausias berniukų choras Europoje. Bosnijoje-Hercegovinoje esanti Medjugorjė garsi stebuklingais Mergelės Marijos apsireiškimais.

Fatima

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Fatima – piligriminis miestelis vidurio Portugalijoje, Santarém srityje. 525 gyventojai (1981). Išsidėstęs Cova da Iria lygumoje, 29 km į pietryčiųs nuo Leirijos. Kaimas pavadintas XII amžiaus maurų princesės vardu ir nuo 1917 metų tapo viena didžiausių piligrimystės vietų pasaulyje kaip Marijos šventoji žemė. 1917 metų gegužės 13 dieną ir kas mėnesį iki tų metų spalio trys jauni piemenukai – Lucia dos Santos ir jos pusbrolis Francisco Marto bei puseserė Jacinta Marto sakėsi pamatę moterį, kuri jiems prisistačiusi šventąja mergele. Spalio 13 dieną Fatimoje susirinko didelė žmonių minia (apie 70 tūkstančių), kurie paliudijo neįtikėtiną saulės reiškinį, kuris sekė iškart po to, kai vaikams apsireiškė Marija. Nors iš pradžių bažnyčia nepripažino šio reiškinio, bet 1930 m. spalio 13 d. Leirijos vyskupas pripažino vaikų patyrimus kaip mergelės Marijos apsireiškimą. Tais pat metais popiežius kaimą paskelbė piligrimystės vieta. 1928 metais buvo pradėta statyti bazilika, kuri baigta 1953 m. Jos bokštas yra 65 m aukščio. Greta šventovės yra ligoninės ir poilsio nameliai, didelė aikštė su maža Apsireiškimo kapela. Teigiama, kad Fatimoje yra pasveikę nemažai žmonių. 1967 m. gegužės 13 dieną, sukakus 50 metų nuo pirmojo apsireiškimo, Fatimoje susirinko beveik milijonas žmonių, o popiežius Paulius VI čia laikė mišias ir meldėsi už taiką. XX amžiaus pabaigoje buvo spėliojama, kokias tris žinias 1917 m. yra pasakiusi Marija piemenukams.

Fatima ir Portugalijos masonai. Istorijos pamokos

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Praėjusiais metais visame katalikiškame pasaulyje jau 80-ąjį kartą celebruoti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Fatimoje (1917 metų gegužės-spalio mėnesiais). Verta priminti ir tuometinę politinę padėtį Portugalijoje. Tuo labiau, kad šalį valdžiusių antiklerikalinių ir masonų kontroliuojamų jėgų pastangos bandė sukliudyti pamaldumą Dievo Motinai ir kartu mažinti Katalikų Bažnyčios įtaką. Tokios istorijos pamokos skatina krikščioniškąjį budrumą. Ir nušalintas nuo valdžios (po 1910 metų „respublikoniškosios revoliucijos“) Portugalijos vyriausybės vadovu buvęs Alfonsas Košta neatsisakė ketinimo sugrįžti į valdžią ir kovoti už „naują sekuliarizuotą“ valstybę. Jo šalininkai partiečiai visoje Portugalijoje sukūrė sukarintų teroristinių grupių tinklą, žinomą „baltųjų skruzdėlių“ pavadinimu. Šios grupės, finansuojamos iš įvairių „visuomeninių fondų“ ir globojamos vietinių masonų ložių, savo išpuoliais kėlė sumaištį visuomenėje ir ypač tikinčiųjų bendruomenėse. Vienas pirmųjų „baltųjų skruzdėlių“ sabotažo rezultatų buvo švenčiant 1914 metų Kalėdas visoje Portugalijoje daugelyje bažnyčių sukeltas chaosas. Nuosaikiųjų respublikonų valdymą šalyje nutraukė 1915 metais gegužės mėnesį įvykęs perversmas, kurį organizavo taip pat masonų kontroliuojami kariškiai. Per gegužės 14-18 dienomis Lisabonoje vykusias nuožmias kovas žuvo šimtai civilių gyventojų.

Kryžių kalnas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Maždaug 12 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli Šiaulių – Rygos geležinkelio linijos, laukuose stovi nelabai didelis, pailgas, per vidury įdubęs kalnas, visas tankiai nustatytas kryžiais. Tai garsusis Kryžių kalnas, liudijantis pagarbą ir ištikimybę kryžiaus aukai, per kurią Kristus išgelbėjo visų laikų ir kartų žmones. Kryžių kalnas primena ne tik Atpirkėjo kančią bei mirtį, bet ir Jo prisikėlimą ir išaukštinimą, sykiu ir kiekvieno žmogaus išaukštinimą per Kryžiaus slėpinį. Keliaujantys į Kryžių kalną, jame besimeldžiantys, statantys kryžius, liudija iš kryžiaus trykštančią stiprybę, neišsenkančią viltį ir tikėjimą Dievo meile. Viduramžiais ant šio kalno stovėjusi medinė pilis, kronikose vadinta „Kula". Ją sunaikino Livonijos kariuomenė 1348 m. Ilgus metus kalnas stovėjo plikas. XIX a. viduryje ant piliakalnio, liaudies vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu, imta statyti kryžius. Vietiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Anot kitų pasakojimų, kalne kryžius imta statyti 1863 m. sukilime žuvusiesiems atminti. Numalšinusi sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius – žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžius, bausdavo, o kryžius griaudavo. Maldingi žmonės nė neketino atsisakyti statyti kryžius, tačiau rinkdavosi atokesnę vietą, tokia ir buvo Kryžių kalnas. Tad Kryžių kalnas yra ir visas kliūtis įveikiančios tikėjimo stiprybės ženklas.

Kodėl imta statyti kryžius?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart paminėtas XIX a. viduryje. 1850 m. Šiaulių ekonomijos iždininkas Maurikis Hriškevičius Šiaulių ekonomijos dvarų apraše dėstė: „Žmonės ir dabar Jurgaičių piliakalniui šventenybę priskaito. Tas kalnas, nors niekados krikščioniškais kapais nebuvo lig 1847 m., nei jokio kryžiaus ant savęs neturėdamas, dabar turi apie 20 kryžių. Pagal vietinio tyrinėjimo tas per tat atsitiko, kad vienas iš Jurgaičių gyventojų 1847 m. sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad, jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kaip tiktai toji žinia žmonių tarpe pasiplėtė, tai per tris metus iš tolimesnių kaimų taip daug kryžių čia privežė ir pastatė, kad jų skaitlingumą dabar matome.“ Vėlesniuose pasakojimuose apie Kryžių kalną sakoma, kad kryžiai imti statyti ant piliakalnyje palaidotų 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyvių kapų. Kryžių kalno istorinę raidą tyrinėjęs Dangiras Mačiulis atkreipia dėmesį, kad ši kryžių statymo versija ypač skleista okupacijos dešimtmečiais, stengiantis sumenkinti Kryžių kalno religinę reikšmę ir paversti jį liaudies pasipriešinimo išnaudotojams paminklu. D. Mačiulis patikimiausia laiko ankstyviausiame rašytiniame šaltinyje – M. Hriškevičiaus apraše – paminėtą kryžių statymo priežastį. Kryžiai statyti dėkojant Dievui už sugrąžintą sveikatą arba prašant sveikatos.