Mokslo sritys

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmąjam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos. Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi 1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse, išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo.

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu reiškėsi ir kraštutinio racionalizmo šalininkai. Žinomiausias šios krypties atstovas Z. Pusje jau retai naudojo orderį. Jo pastatų fasaduose vyrauja lygios plokštumos, paįvairintos vienu kitu klasikiniu elementu (karnizu, trauka). Panašių formų yra kai kuriuose sakraliniuse pastatuose (Aušros vartų koplyčia prie Vilniaus Medininkų vartų, 1829 metai). Šios krypties architektūra, nors ir išlaikė klasicizmo principus, simetriškumą, bet prarado darnias proporcijas ir klasikinių formų harmoniją. Tai jau klasicizmo nykimo pradžia.

Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys (Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę). Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikos palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos, Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji kryptis negu graikiška. Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smulgevičiaus (1745 – 1807m.) studijomis Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje 1763 – 1784m.

Dviaukščiai, pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu, dominuoja aplinkoje turiu ir puošniomis formomis. Abiejų aukštų patalpos sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su koridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį aukštą. Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač orginalios kompozicijos. Kitaip negu daugelį Lietuvos dvaro rūmų, K. Podčašinskis būdinga ampyrui maniera keturių dorėninų kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusę portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais iš šonų. Fasadų plokštumas dar pagyvina traukos, langų apvadai.

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis. Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus šiuolaikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.

1840 metais pagal architekto Tomo Tišeckio projektą pastatytas korpusas prie Trakų ir Kėdainių gatvių, kurio fasadas turėjo vėlyvojo klasicizmo bruožų. XIX amžiaus viduryje prie Trakų gatvės fasado ties pagrindiniu įjėjimo pristatytas ryškus akcentas – dviejų atlantų laikomas balkonas. Jį suprojektavo N. Čaginas, skulptūras atliko P. Andriolis su mokiniu J. Kozlovskiu. Dviaukščiai korpusai įjungti į ištisinį apstatymą ir pritaikyti prie gatvių posūkių. Už rūmų į kvartalo gilumą tęsiasi ilgas, siauras, pusiau uždaras kiemas. Rūmų planas netaisyklingas. Jų išorės architektūra sietina su ampyru. Visi trys gatvių fasadai panašūs. Pirmąjį aukštą skaido horizontalūs rėžiai ir aukšti stačiakampiai langai.

Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo skulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo po pirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjo skulptūra, jog liovėsi ir galvojęs apie ką kitą.