Mokslo sritys

Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo. Ši rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros, suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą parengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvo patikėtas dar jaunam architektui L.Gucevičiui. Projektas buvo parengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijos darbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Iki to laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K. Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Visas katedros vidus liko nepakeistas, išskyrus dvi alegorines skulptūras – “Meilė Dievui” ir “Meilė artimui”. Dėl politinių įvykių ir finansų nepritekliaus Katedros rekonstrukcijos darbai buvo penkiems metams sustabdyti.

Impresionizmo tradicijas kurį laiką tęsė vadinamasis neoimpresionizmas (priešdėlis neo reiškia naujas), XIX a. pabaigos tapybos kryptis. Jos pradininkas ir pagrindinis atstovas Žoržas Sera (1859 - 1891). Naudodamiesi naujausiais mokslo laimėjimais, neoimpresionistai studijavo, kaip žmogaus akis priima šviesą ir, priklausomai nuo to, kūrė savitą tapybos techniką. Drobę jie tapė grynomis spalvomis, dažus išdėstydami paveikslo paviršiuje vienodo dydžio taškeliais. Rinkdamasis spalvas dailininkas irgi nebuvo visiškai laisvas. Pavyzdžiui, šešėliai savo spalvomis turėjo papildyti figūrų spalvas (viena kitą papildančios spalvų poros buvo raudona - žalia, mėlyna - oranžinė, geltona - šviesiai violetinė). Tapyti paveikslai panašesni į mozaikas, o ne į gamtoje matytus vaizdus.

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net kelios kryptys : ieškota orgonalių sprendimų, tęstos anksyvojo ir brandaus klasicizmo tadicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų. Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klascizmo tradicijas.

Savo naujuosius principus jaunųjų tapytojų grupė taikė ne tik peizažui, bet ir bet kuriai iš gyvenimo paimtai scenai. Tokia tapyba buvo susidomėjęs Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir; 1841-1919). Jis 1876 m. Nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo šokius po atviru dangumi Paryžiuje. Čia jis stengėsi perteikti įvairius juokingus žmonių tipus, pagauti laisvo, nerūpestingo gyvenimo nuotaiką. Jam įdomos linksmos minios elgesys, keri jį ir šventiškas grožis. Tačiau labiausiai jis nori perteikti linksmą spalvų margumyną ir patyrinėti saulės atošvaisčių žaismą ant sukūriojančios minios. Net sugretintas su Manė nutapytu Monė laiveliu, šis kūrinys atrodo eskiziškas, neužbaigtas. Tik kai kurių pirmojo plano figūrų galvos nutapytos kiek detaliau, bet ir tai labai netradicine ir drąsia maniera. Sėdinčios ponios akys ir kakta paslėptos šėšėlyje, o saulės spindulys krinta ant jos burnos ir smakro. Suknelė nutapyta laisvais potėpiais, drąsesniais nei Franso Halso ar Valaskeso.

Pastatyti 1795 – 1799 metais puošnūs Paežerių rūmai yra dviaukščiai, su mezoninu, dengti mansardiniu stogu. Abiejuose aukštuose patalpos išdėetytos anfiladine tvarka. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmo meninių formų jungtis. Simetriško darnių proporcijų pagrindinio fasado vidurį pabrėžia grakštus keturkolonis didžiojo jonėninio orderio portikas, galuose kyšo nedideli rizalitai su lenktais frontonais. Tarp rizalitų ir portiko lygiais tarpais išdėstyti sandrikais puošti langai ir balkonų ažūrinių grotelių juostos. Gerokai atsikišęs vainikuojantis karnizas praturtintas modiljonais, o rizalitai – dar ir triglifais suskaidytais frizais.

“Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiaus gatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškai nesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliai persmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškai apžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražaus kūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertė paklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogaus apsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas, beatodairiškai drąsiai nutapęs “Moderniąją Olimpiją”.

Kauno rotušė 1771 –1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatutas dar vienas bokšto tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas. Rotušės buvo iš esmės pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildyta ankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čia buvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų. Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniai laiptai. Prie dviaikščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasi bokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai – aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę sistemą. Apatinis cokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtos motyvu papuoštais kapiteliais.

Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas - įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas.

Visas L.Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojimai vertingas indėlis į musų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki musų dienų nenustojo savo reikšmės. Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu. Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis L.Gucevičiaus kūryboje.

Lietuvos klasicizmo architektūra buvo kuriama pagal tą pačią visos Europos idėjinę programą. Tačiau išsiskiria ir saviti regioniniai lietuviškojo klasicizmo bruožai. Aiškių meninių skirtumų pastebima net tarp Lietuvos ir Lenkijos architektūros. Lenkijos (ypač Varšuvos) klasicizmo kūriniams būdingas formų sudėtingumas, pabrėžtas dekoratyvumas, statyti ištaigingi, puošnūs reprezentaciniai karaliaus, magnatų rūmai ir ansambliai.

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo užsakovų išsilavinimo bei arhitektų talento. Ankstyvojo klasicizmo pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai, kurie išliko per visą epchą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto L. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė.

XIX amžiaus ketvirtajame – šeštajame dešimtmetyje šalia klasicizmo reiškėsi ir romantizmas. Jis neišstūmė klasicistinių bruožų, bet persipynė su jais ir egzistavo lygegrečiai tuo pačiu laiku. Romatizmo architektūros kūrėjai daugiausia buvo profesoriaus K. Podčašinskio auklėtiniai, įsijungę į kūrybinę veiklą jau po universiteto uždarymo.