Kaip jau žinote, NLP atskleidžia, kas vyksta mūsų galvose, nagrinėja, kaip tai atsispindi mūsų kalboje ir nevalinguose judesiuose. Taip pat padeda suprasti, kada žmogus stebi sąmonėje “prabėgančius” vaizdelius, kada prisimena garsus, arba įsijaučia į kūno pojūčius. NLP gali susekti, kada žmogus, pats to nežinodamas, susikuria problemas, o kada priima gerus sprendimus.

Tačiau tai – tik diagnostika, o NLP išpopuliarėjo, kai matematikai ir lingvistai, įvertinę ir išanalizavę, papildė psichoterapeutų darbą naujais metodais. Psichoterapija – ypatingas bendravimas, jo metu kinta žmogaus psichinė būsena. Kaipgi tai atsitinka? Kai cheminė piliulė patenka į skrandį, o po pusvalandžio pasikeičia jūsų nuotaika, viskas aišku – cheminė medžiaga veikia smegenų ląsteles. Bet juk psichoterapeutas nieko niekam į burną neįkiša. Jis tik bendrauja su savo klientu, o šio būsena keičiasi! NLP bandė išaiškinti šį stebuklą. Vienas iš atsakymų toks: mūsų psichika nuolat ir greitai mokosi sieti vidinius garsus ir vaizdus – pasaulio reprezentacijas – su tam tikromis emocijomis.

“INKARAVIMAS”

Štai kaip su pacientais dirba žinoma šeimos psichoterapeutė Virdžinija Satir. Šeimos nariai paeiliui pasakoja savo išgyvenimus. Vyras, nežiūrėdamas į žmoną, pasilenkęs į priekį, dusliu balsu kalba:

– Meri niekuomet nekreipė dėmesio į tai, kad man taip pat reikalingas švelnumas…- ir jo akyse pasirodo ašaros.

– Niekuomet, niekuomet? – perklausia Virdžinija.

– Ne… Na, nebent prieš vestuves… Vieną kartą, – vyro veidas prašviesėja, jis išsitiesia, o psichoterapeutė prieina arčiau. – Tuomet buvome dviese pirmą kartą, tėvų nebuvo namuose…- jo balsas sušvelnėja, o Virdžinija padeda jam ant peties ranką. – Tai buvo nuostabus vakaras…

Kol klientas pasakoja apie pasimatymą, psichoterapeutė laiko ranką ant jo peties. Vyrui baigus pasakoti jo balsas bei veido išraiška pasikeičia, Virdžinija Satir pasitraukia. Po kurio laiko ji prieina prie kliento ir sako:

– Džimai, pasižiūrėkite į Meri ir prisiminkite, kaip būna gera, kaip jautiesi – Virdžinija padeda ranką jam ant to paties peties – su mylimu žmogumi pirmą kartą.

Jai prisilietus vyro veidas vėl prašviesėja, išsilygina, jis kalba su Meri taip, kad matyti, vėl jaučiamas švelnumas… Prisilietimas tarsi sugrąžina jo reakciją ir įtvirtina dabartyje, o psichoterapeutė susieja ją su nauju kontekstu… Magija. Ir be jokių vaistų!

NLP šį fenomeną aiškina taip: kliento psichika ne tik “įrašė” į atmintį pasimatymą, bet ir susiejo jį su švelniais jausmais. Kai pacientas prisimena šio pasimatymo detales, jis grįžta į praeitį ir patiria senus jausmus.

Psichoterapeutė susieja tuos jausmus su prisilietimu. Pats prisilietimas tampa psichikai signalu, sužadinančiu švelnius jausmus. NLP sakoma, kad prisilietimas tapo švelnių jausmų inkaru. “Inkaravimas”, žinoma, nėra neurolingvistų išradimas. Ką jūs darote, kai jums nuobodu? Einate ten ar darote tai, kas yra jūsų susidomėjimo būsenos inkaras: įsijungiate televizorių, skambinate draugui, einate į sporto varžybas… Inkarai – mėgstama muzika, “laimingi” marškinėliai, įprastos raminamosios tabletės, mėgstamas maistas, cigaretės ir alkoholis, gamta, žmonės…

Resursinės būsenos. Kiekvienoje situacijoje žmogui reikia ir tam tikrų resursų. Jei nesergate depresija ar neuroze, jų yra užtektinai – jūs turite šimtus pozityvių inkarų, apie kuriuos nesusimąstote. Su nauju inkaru galite išmokti tikslingai sukelti būsenas. Neurozių ir depresijų atvejais psichoterapeutai padeda žmonėms save suprasti, išreikšti ir išgyventi nemalonias būsenas. Tačiau šis kelias – gana ilgas, o inkaras veikia greičiau.

Tiesiog garsą, vaizdą, judesį ar prisilietimą, retai pasitaikantį kasdieniame gyvenime (sujunkite nykštį ir mažą rankos pirštą – štai jums naujas inkaras) reikia susieti su tam tikra būsena (kol kas to nedarykite).

1. Užsimerkite ir atsipalaiduokite. Pagalvokite apie situaciją, kuriai jums reikia pasiruošti (nemalonus susitikimas, egzaminas…). Mąstykite taip: ne situacija nemaloni, o aš reaguoju nemaloniu jausmu į tam tikrus stimulus. Tarkime, “jaučiu baimę, įeidamas į auditoriją”.

2. Pagalvokite apie būseną, kurios norėtumėte, atsidūrę šioje situacijoje. Pavyzdžiui, “įeidamas į auditoriją, noriu jaustis ramus”.

3. Prisiminkite situaciją, kurioje tikrai jautėtės ramus. Prisimindami grįžkite į šią situaciją su visais pojūčiais. Įsivaizduokite. Pajutę, grįžtančią ramybę, tiksliai tuo momentu, kai pojūčiai tampa intensyvūs, “uždėkite inkarą” (tarkim, sujunkite du pirštus). Laikykite juos suspaustus tol, kol išliks ramybės būsena… Atleiskite pirštus.

4. Dabar kelioms minutėms išblaškykite dėmesį ir vėl sujunkite pirštus – taip pat stipriai ir toj pačioje pirštų vietoje! Patikrinkite, ar grįžo ramybės pojūtis.

5. Jei taip – inkaras įtvirtintas, ir jums belieka pakartoti veiksmą rytoj įeinant į auditoriją. Tik iki tol nejunkite pirštų, kad nesusietumėte “inkaro” su visai jums nereikalinga būsena.

ŽAIDIMAI SU VAIZDAIS

Senis Izaokas visą naktį vartosi lovoje. Žmona Sara klausia: – Kas tau atsitiko? – Aš skolingas kaimynui šimtinę. O atiduoti negaliu. – Na, tai kas? Miegok! – Negaliu… – ir vėl vartosi. Sara atidaro langą ir garsiai šaukia kaimynui: – Monia! Kaimyno langas atsidaro. Užsimiegojęs balsas klausia: – Ko? – Ar mano vyras tau skolingas šimtinę? – Taip, o ką? – O tą, kad jis tau jos neatiduos. Sara pasisuka į vyrą ir murma: – Tegul dabar jis vartosi!

Jūs skaitote šias eilutes. Matote atverstą žurnalo puslapį. O jeigu dabar kas nors paklaustų, kas nufotografuota žurnalo viršelyje? Neskubėkite versti lapo. Prisiminkite. Neišeina? Tai todėl, kad žurnalo viršelis jums nesusijęs su jokiomis svarbiomis emocijomis. Psichoterapeutų klientams yra kitaip. Jiems dažnai viskas “stovi akyse” – tai, kas kažkada traumavo, išgąsdino ar nuliūdino. Ir negali žmogus to vaizdo atsikratyti, nes jis susijęs su nemaloniomis emocijomis. Tik kas sakė, kad šio vaizdo negalima keisti? Jūs tik niekada nebandėte…

Iš pradžių pasimokykime disocijuotis ir asocijuotis. Disociacija – tai žvilgsnis į save iš šono. Tarsi matytumėt nuotrauką. Taip pakeičiate stebėjimo poziciją, o kartu ir savo emocinę būseną. Ar neima kiek svaigti galva, kai įsivaizduojate save sėdintį karuselėje? Taip, jei prisimenate įvykius “savo kailiu”, t. y. asocijuojatės su nemaloniais pojūčiais. O jei pamatysite save iš šalies besisupantį karuselėje? Pojūčiai kinta. Jūs disocijuojatės nuo jų.

Disociacija naudinga, kai norime pakeisti seną, nemalonią reakciją. Tarkime, jus dar vaiką užpuolė gatvėje. Jautėtės sutrikęs ir pažemintas. Ir dabar tai prisimindamas jaučiatės panašiai… Nebent pakeisite požiūrį. Tik ne perkeltine, kaip įprasta, o tiesiogine prasme.

1. Užsimerkite ir atsipalaiduokite. Įsivaizduokite, kaip atrodė užpuolimo scena iš dešimties metrų aukščio.

2. O dabar įsivaizduokite “gelbėtojo” figūrą. Tai galite būti dabartinis “jūs”. Įsitikinkite, kad jaučiatės saugus ir pasitikintis. Nukeliaukite į praeitį ir atlikite savotišką įkaitų gelbėjimo operaciją, kur jūs – desantininkas. Įsivaizduokite, kaip nusileidžiate iš viršaus į įvykio vietą, išgelbėjate ir nuraminate save mažą.

3. Jei tas mažasis “jūs” jau nurimo, “pakelkite” abu į viršų ir leiskite susilieti su jumis – tuo, kuris viską stebėjo.

Susiliejimas su savo resursinės būsenos įvaizdžiu (ramiu, pasitikinčiu, linksmu…) ir yra asociacija. Ji atliekama jums patogiu tempu, atsimerkus, bet kur – namuose, darbe, gatvėje.

Disociacija ir asociacija yra NLP pasididžiavimas, nes šitaip labai efektyviai gydomos fobijos – įkyrios atvirų erdvių, tiltų, uždarų patalpų baimės.

Tarkime, bijote pereiti didelę aikštę.

1. Įsivaizduokite, kaip jūs, dar ramus, artėjate prie aikštės. Ji jau arti!

2. Dabar įsivaizduokite, kaip jūs atrodote iš šalies, kai imate nerimauti, eidamas per aikštę. Sekite save, einantį per aikštę ir nerimaujantį, iš tam tikro atstumo.

3. Dabar jūs jau vėl saugioje vietoje – aikštė baigėsi. “Įlįskite” į savo kailį.

4. O dabar – dėmesio! Įsivaizduokite, kad jus traukia atgal milžiniškas siurblys. Ir jūs tarsi atgal sukamoje kino juostoje dideliu greičiu judate atgal. Greitai atbulas perbėkite aikštę ir grįžkite į pradinį tašką. Ten vėl turi būti ramu.

5. Vaizduotėje vėl keliaukite per aikštę. Jaučiate skirtumą?

Tai ne burtai. Tiesiog jūsų smegenys išmoko kitokiais jausmais reaguoti į tą pačią situaciją. Anksčiau jūs neturėjote pasirinkimo – aikštės vaizdas keldavo vienareikšmišką nerimą. Dabar yra alternatyva – “jaustis ramiai” ir galimybė rinktis. Tai labai įdomus žmogaus pasiekimas, psichoterapijos sėkmės esmė. Būtent to siekė ir Fricas Perlsas (geštalto terapijos kūrėjas), ir Jakobas Moreno (psichodramos pradininkas) ir Miltonas Eriksonas (hipnozės tyrinėtojas).

– Žinote, aš labai mėgau prisivalgyti. Svoris didžiulis. Gydytojas patarė man pasikabinti šaldytuve lieknos gražuolės nuotrauką…
– Ir padėjo?
– Taip. Žinote, mano vyras dabar ėmė labai dažnai varstyti šaldytuvą, o kai teiraujuosi, kodėl, sako, kad nori valgyti. Taip jis sunaikina didesnę dalį maisto atsargų.

ŽAIDIMAI SU LAIKU

“Seržantas Ivanovas pasiūlė elegantišką erdvės ir laiko vienovės sprendimą. Jis liepė kareiviui kasti tranšėją nuo tvoros iki vidudienio”.

Filosofai seniai ginčijasi, kaip atsiranda laiko pojūtis – ar tai subjektyvi mūsų psichikos ar erdvės savybė? NLP manymu, smegenys kuria laiką kaip vaizdinių seką.

Girdėjote posakį “gyvenimas prabėgo jam prieš akis”? NLP siūlo tiesiogiai stebėti savo gyvenimo eigą, tik dėmesį atkreipti ne į turinį, o į formą – kaip mūsų smegenys erdvėje talpina atskirus vaizdelius, kuriuose mes matome praeitį, dabartį ir ateitį.

Tarkime, aš jūsų prašau:
– Prisiminkite savo ankstyvą vaikystę.
Jūs bandote prisiminti, o aš klausiu:
– Kokioje erdvės vietoje yra tas prisiminimas?
Jūs klausiate:
– Kur aš save matau?
– Ne, kur yra tas vaizdinys?
Jūs pagalvosite… ir atsakysite:
– Na, kažkur kairėje.
– Arti ar toli?
– Na,… gal už dešimt metrų nuo manęs.

Po to paprašysiu jus prisiminti save, einantį į pirmą klasę. Paskui – save, baigusį mokyklą. Save šią akimirką. Save po dešimties metų. Save senatvėje.

Pastebėsite, kad vaizdeliai atsiranda “prieš akis”, bet ne vienoje vietoje. Juos sujungę gausite savo “laiko liniją”. Dažniausiai ji eina iš kairės (praeities) į dešinę (ateitį). Tačiau būna išimčių. Čia – visas įdomumas.

Kai jūsų laiko linija kyla į viršų, jūs jaučiatės esąs sėkmės lydimas žmogus. Kai krypsta žemyn, jaučiatės lyg nuolat klimptumėte į nesėkmes. Kai laiko linija sukasi ratu – užstrigote prie kažkokios problemos. Kartais matote savo gyvenimo kelią, einantį į priekį ar kiek į šoną, o dabarties taškas – kūno viduje (jūs gyvenate, pasak NLP, “įjungtu laiku”). Praeities tuomet dažniausiai nejaučiate, nepatinka apie ją galvoti. Jus “pagauna” dabarties situacijos, jūs gyvenate intensyviai ir emocingai. Tačiau nesimokote iš klaidų. Kartais laiko linija yra prieš jus – gerai matote ir praeitį, ir ateitį. Netgi dabarties akimirka yra kažkur priešais. Vadinasi, gyvenate “skersai permatomu laiku”. Jūs lengvai prisimenate, kas buvo, planuojate, kas bus. Tik jaučiatės neįsitraukęs į gyvenimą, lyg būtumėt tik stebėtojas.

Dabar, kai nustatėte savo laiko liniją, galite pamėginti labai atsargiai ją keisti. “Nuleistąją” dalį vaizduotėje galima kilstelti. Sulenktą į lanką – patiesinti. Jei esate per daug “įsijungęs”, išeikite iš laiko linijos ir peržvelkite ją. Jei esate per daug nutolęs ir “skersai matote” savo bejausmį gyvenimą, įeikite į ją.

Įdomumo dėlei susikurkite “blizgančią ateitį”. Darydami tai, pastebėsite, kaip kinta savijauta. Būkite atsargūs ir taktiški. Jei kas bus ne taip, grąžinkite viską atgal.

Turiu prisipažinti – po dešimties metų praktikos, NLP man netapo stebuklingu receptų rinkiniu. Galų gale ją kūrė matematikai, bandę sumodeliuoti talentingų psichoterapeutų darbą, o modelis lieka modeliu. Dirbtinis deimantas vis dėlto yra dirbtinis. Bet NLP išmokė mane kūrybiškumo ir pasitikėjimo savo pasąmone. Nė vienos technikos netaikiau klientams, kol nebuvau įsitikinęs, kad ji padeda ir man pačiam. Supratau, kad pasirinkimo laivė – tik deklaracija, kol mūsų emocinė reakcija į situaciją yra tik viena. Tik sukūręs naują reakciją, galiu rinktis.
Rašydamas šį straipsnį jaučiausi kiek sutrikęs: kiek dar įdomaus liko neaprašyta – V. Disnėjaus technika, refreimingas, gyvenimo istorijos keitimas, greitas alergijų gydymas, modeliavimas… Galiu jums pranešti, kad nešiojamės ant savo pečių nuostabų instrumentą. Tinkamai jį naudodami, tapsime tikrais magais. O kad visko neaprėpiau… Mane guodžia mintis, kad žmogus – didelė paslaptis. Ir magai neatskleidžia visų savo paslapčių…

Views All Time
Views All Time
7798
Views Today
Views Today
1
0 0