| | | | | |

Britų trumpaplaukė (Britich shorthair)

Mokslininkai ligi šiol tebesiginčija, kas į Britaniją atgabeno pirmąsias namines kates – senovės Romos legionieriai ar Finikijos pirkliai. Kaip ten bebūtų, netoli Selčesterio ir Berkšyro miestų, apdegusio namo griuvėsiuose, rasti naminės katės palaikai. Gaisras nusiaubė visą turtingų namų kvartalą ir palaidojo ne tik šeimininkų mantą, bet ir mylimus gyvūnėlius. Tais laikais (maždaug IV mūsų eros amžiuje) katė buvo retas, egzotiškas ir brangus gyvūnas, kurį įsigyti galėjo tik pasiturintys miestiečiai. Tai meilios, švelnios, supratingos, judresnės nei persų veislės katės. Jos labai paplitusios ir mėgstamos ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Žmonėms jos patinka, nes yra taikios, kantrios, linksmos, stabilios psichikos, be nereikalingų emocijų katės. Dažniausiai bet kurioje situacijoje išlieka ramios, todėl šeimininkams nesukelia daug papildomų rūpesčių. Gerai jaučiasi gyvendamos kaime ir mieste, kaime mėgsta pamedžioti. Mielai bendrauja su kitomis katėmis ir šunimis. Šios veislės katės plačia krūtine, raumeninga nugara ir pečiais, trumpomis masyviomis galūnėmis, storomis ir apvaliomis letenėlėmis, stora, palyginti trumpa, lengvai išlenkta uodega. Galva apvali, masyvi, snukis platus, smakras tvirtas ir storas, nosis trumpa, tiesi, be įlinkimo kaip „persų“. Trumpos, kiek suapvalintos, viena nuo kitos nutolusios ausys. Didelės apskritos, plačiai atmerktos akys. Jų spalva priklauso nuo kailio spalvos. Kaklas trumpas ir storas. Kailis švelnus, su pavilne.

| | | | | |

Devonreksai

Šios nepaprastos katės primena ateivius iš kosmoso ir pasakiškas būtybes. Jų kaklas iš pažiūros gležnas, galva plati, trikampė, ausys didžiulės, akys be galo išraiškingos. Devonrekso kailis žaviai garbanotas, be to, šios katės – asmenybės. Dauguma žmonių, kada nors laikiusių devonreksą, nebenori jokios kitos veislės. Devonreksas – protinga švelnaus, meilaus būdo katė. Šios katės dievina žmogaus draugiją ir liūdi paliktos vienos. Jos jaučiasi nepaprastai laimingos, jei aplink kiaurą dieną zuja žmonės, o vienišas devonreksas voljere labai sielvartauja. Šios katės nuo vienatvės net suserga. Devonreksai dideli smalsuoliai ir nenori likti nuošalyje, kai kas nors vyksta. Jūsų pirkiniai bus kruopščiai patikrinti, o svečiai kaipmat virs geriausiais draugais. Šios protingos ir nepaprastai prieraišios katės gali išmokti visokių triukų, pavyzdžiui, atnešti mažus žaisliukus, nesipiktina jos, ir vedamos už pavadėlio. Net senstelėję devonreksai vikrūs ir žaismingi. Jie mėgsta šokinėti, karstytis, ir jei neįtaisysite katei tvirto stulpo nagams galąsti ir kelių aukštų lipynės, ji ims niokoti jūsų baldus. Paprastai devonreksai gražiai sutaria su kitomis katėmis, dauguma nesipyksta ir su šunimis. Šios katės – tikros vaikų draugės. Draskytis joms tiesiog nepatinka. Beveik nesišeria, todėl, daugelio žonių nuomone, tiesiog idealus kambarinis gyvulėlis. Devonrekso kailiukas šiek tiek šiurkštesnis už kornrekso, nes devonreksai turi dengiamuosius plaukus.

| | | | | |

Katės avies kailiuku

Kornreksas – įspūdinga kačių veislė. Jų kailiukas minkštas, garbanotas, beveik nesišeria. Šios veislės katės charakteriu lyginamos su nepriklausomomis ir nepaperkamomis Siamo katėmis. Dar apie kornreksus sakoma, kad jie yra meilūs ir angeliško būdo. Dažnai šis sąrašas papildomas: jos turi ir šuns savybių. Kadangi kornreksai paklūsta dresavimui ir perima šeimininkų gyvenimo būdą, jie gali tapti tikru šeimos nariu. Kornreksai – angliška veislė. Pirmasis kornreksas gimė 1950 metais Kornvalyje. Paaiškėjo, kad kačiukas atsirado dėl savaimingos mutacijos. Jo motinos kailis buvo įprastas, o tėvo – nežinomas. Šiuo gyvūnėliu susidomėję įvairūs veislininkai nusprendė išvesti naują veislę – kates garbanotu kailiu. Kornreksas – grakšti ilgakojė katė pailga galva. Ši veislė išvesta kryžminant namines, britų trumpaplaukes, Siamo ir Rytų trumpaplaukes kates. Ilgainiui susiformavo du kornreksų tipai – europietiškasis (angliškasis) ir amerikietiškasis. Skiriasi jų kūno sudėjimas ir galvos forma. Amerikietiškasis kornreksas mažesnis ir liesesnis už europietiškąjį. Be to, jo kojos ilgesnės, o nosis romėniška. Europietiškasis kornreksas paprastai stambesnis, ne toks perkaręs, o jo nosis tiesi. Šios draugiškos, meilios katės dievina dėmesį ir mėgsta žmonių draugiją. Visą dieną paliktos vienos jos labai kamuojasi, todėl jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite dvi kates. Kornreksai darniai sugyvena su kitomis katėmis ir šunimis.

| | | | | |

CRX Cornish rex / Kornvalio reksas

1946 metais netoli vienos Berlyno ligoninės buvo aptikta pirmoji katė banguotu kailiu, kaip įprastinės Europos trumpaplaukės katės mutantė. Bet tada, kapituliavus Vokietijai, vokiečių kačių mėlytojams šios veislės selekcija nerūpėjo. Prioritetas banguotų kačių veisimui buvo skirtas Kornvaliui (Anglija). Būtent tuo metu Anglijoje, Kornvalio grafystėje, vienoje fermoje gimė kačiukas banguotu kailiu. Toje fermoje žmonės vertėsi triušių veisimu. Būtent to kačiuko kailis ir buvo panašus į reksų veislės triušių kailį. Fermos šeimininkė parodė savo naująjį kačiuką genetikams ir taip sužadino jų didelį susidomėjimą šia nauja veisle. Jie tyrinėjo mutantą ir galiausiai jį pavadino Cornish Rex (pagal vietovę, kurioje jis ir atsirado). Praėjus keliems metams, 1960 m., taip pat Anglijoje, bet šįsyk – Devonšyro grafystėje, buvo aptikta banguota katė. Jos vardas buvo Kirli. Kirli ir jos palikuonys buvo sukryžminti su reksu iš Konvalio, bet gimė katės su normaliu lygiu kailiu. Sukryžminus vokiečių arba amerikiečių reksus, kurie tuo metu pasirodė Ohajo ir Oregono valstijose (Amerika), nedavė laukiamo rezultato. Išaiškėjo, jog kalbama jau apie kitas mutacijas, su visiškai kitokiu genu. Paskutinioji reksų variacija buvo pripažinta kaip devon-reksai. Nepaisant to, 1959 m. JAV, Oregono valstijoje, pas šeimininką Stringchemą atsirado katė, vardu Kinki Marcela. Ji pragyveno 13 metų, bet apie jos palikuonis nieko nežinoma.

| | | | | |

Japonų chinas

Vieni šunų augintojai laiko, kad ši veislė dar VIII a. Pateko iš Kinijos į Japoniją ir greitai čia išpopuliarėjo. Japonijoje esama daug šio veislės atmainų. Kiti mano, kad ši veislė išvesta Japonijoje per daugelį metų. Į Europą (į Angliją) pirmą šuniuką 1860 metais atvežė Anglijos admirolas Peris ir jį laikė kaip brangenybę. Vėliau, Europai užmezgus prekybinius santykiussu Japonija, buvo atvežama vis daugiau šios veislės šunelių. Šimtmečiais naudojant grynaveislį veisimą, ši veislė nepakito ir šuneliai išliko tokie pat protingi, supratingi, tinkami auginti net mažiausiuose butuose. Tai nedidelis, supratingas ir švelnus šunelis plačia ir plokščia galva, apaugęs ilgais ir minkštais plaukais, kurie suteikia jam grožio ir gracijos. Aukštis ties ketera beveik lygus ilgiui ir siekia apie 30 cm. Kuo smulkesnis šunelis, tuo labiau vertinamas. Paprastai kalytės smulkesnės už patinus. Galva palyginti stambi, kaukolė plati, suapvalinta iš priekinės pusės. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis platus, juodas ar tamsiai rudas, derantis prie kailio spalvos. Šnervės plačios. Žandikauliai platūs ir trumpi, išsišovę į priekį. Dantys balti, stiprus. Kaplinis sukandimas – perkandimas. Šunelio ketera aukšta ir gerai išvystyta. Nugara tiesi ir trumpa. Juosmuo platus ir truputį iškilęs, krūtinė plati ir gili. Šonkauliai pakankamai iškilę. Pilvas įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir plonos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos ir nagai kaip ir priekinių kojų.

| | | | | |

Amerikiečių Koker spanielio priežiūra ir auklėjimas

Amerikiečių koker spanielis viena iš labiausiai paplitusių ir populiariausių šunų veislių daugelyje šalių. Mėgėjai įsigiję amerikiečių koker spanielio veislės šuniuką dažnai nežino nuo ko pradėti : kaip prižiūrėti, kaip auklėti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas paprasta. Mažas nuostabiai dekoratyvus šuniukas tai ne rotveileris ir ne aviganis – specialaus dresavimo nė nereikia : antsnukio įsigijimas nebūtinas, stipri grandinė taip pat nereikalinga. Atrodo vaikščiok su malonumu ir džiaukis savo „stebuklu“. Bet viskas ne taip. Tam, kad išauginti amerikiečių koker spanielį tokį, kokį jūs jį sau įsivaizduojate, ir koks jis apibudinamas veislės standarte, būtina skirti laiko ir daug pastangų. ŠUKAVIMAS – Pirmiausiai apie kailį. Atrodo, kad pusantro mėnesio šuniuko nereikia nė šukuoti, bet šepetys ir šukos turi kasdiena būti jūsų rankose. Labai svarbu jau mažame amžiuje išmokyti šuniuką ramiai elgtis kai jį šukuojame. Pasiguldykite šuniuką ant kelių tada, kai jis bus prisižaidęs, pavargęs ir pradės snausti. Paglostykite pilvuką, nugarytę, aprimus šuniukui imkite šukas. Pradžioje, tai gali būti paprastos plastmasinės šukos su trumpais dantukais, vėliaus masažinės šukos, galiausiai specialus, labai švelnus, nestringantis kailyje metaliniais lenktais šereliais šepetys. Dar prireiks kelių šukų: „Grėbliai“- metalinės šukos turinčios skirtingo tankumo dantukus iš abiejų pusių, pūko pešimui- trimingavimo šukelės.

| | | | | |

Keribliuterjeras

Jų tėvynės – Airija. Keri grafystėje, pietvakarinėje salos dalyje, kerbliuterjeras arba, kaip dar vadinamas, airių mėlynasis terjeras, auginamas daugelį šimtmečių. Padėdavo ganyti bandas, saugoti namus ir vaikus. Keris – drausmingas ir drąsus, ištvermingas, stiprus, labai judrus, puikus sargas. Loja tik tada, kai gresia pavojus. Geras pagalbininkas medžiojant triušius, lapes ir kitus smulkius žverelius, noriai atneša grobį iš vandens – jis puikus plaukikas, labai mėgstantis vandenį. Keribliuterjeras būdinga melsva kailio spalva, tamsios akys, raumeningas kūnas, keista snukio išraiška. Jie gli gyventi ir mieste, ir kaime. Nepasimeta jokioje situacijoje, nieko nebijo – nei žveries, nei žmogaus, ir kartu lipšnūs, švelnus ir ištikimi tiems, kuriuos myli ir kuriais pasitiki. Jie ištvermingi, drąsūs stiprūs ir labai judrūs. Keribliuterjerai lengvai dresiruojami. Jie nepaprastai sumnūs ir įvairiomis aplinkybėmis supranta, ko iš jų reikalaujama, be to, ir patys reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi teisingai, dėmesingai ir su meile. Geromis sąlygomis gyvena ilgai ir iki senatvės lieka žaismingi bei judrūs. Aštuonerių metų keribliuterjerus sunku atskirti nuo dvejų metų. Šie šunys pirmą kartą dalyvavo parodoje Anglijoje 192 metais. Nuo to laiko dėl savo eksterjero, ypatybių ir charakterio pasidarė populiarūs visame pasaulyje. Keribliuterjero kūnas – kvadrato formos. Galva ilga, proporcinga liemeniui, nedidelis perėjimas nuo kaktos į snukį.

| | | | | |

Berno zenenhundas

Kaip buvę aviganiai ir galvyjų varovai, Berno zenenhundai ir sendien yra uolūs, megstantys dirbti šeimos šunys, nors nepasižymi per kraštus trykštančiu nenuoramų temperamentu kaip mažieji giminaičiai – Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Jis yra daug jaukesnis, panašus į lokį – dėl stambesnės kuno sandaros ir ilgesnio kailio. Tačiau jis jautresnis karščiui negu jo giminaičiai. Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra normali arba žema. Jis mieliau renkasi būti lauke, o ne šiltoje troboje, tačiau labiausiai šis šuo vertina žmonių draugyją! Nereikėtu apsirikti manant, kad Berno zenenhundai, kaip buvę darbinai šunys, geriausiai jaučiasi, kai atlieka užduotis ir yra nuolat užsiėmę. Jų veiklos pobūdis priklauso nuo kūno sandaros: yra lengvų, vikrių Berno zenenhundų, kuriuos galima išmokyti vikrumo arba atlikti gelbėjimo darbus, ir sunkių, didelių šunų, kurie yra nerangūs, bet puikiai gali atlikti sarginio arba kiemo šuns užduotys. Pagal savo būdo savybes šis šuo yra draugiškas su žmonėmis ir jo dirglumo slenkstis yra labai aukštas, jį reikia anksti pradeti pratinti prie bendruomenės – antraip užaugęs jis gali būti baukštus ir stresinėje situacijoje kąsti. Kadangi pastaraisiais metais ju populiarumas sparčiai didėjo, tai is nelegalių veisyklų vis daugiau pasirodydavo blogai išaukletų ir nepakankamai bendruomeniškų šunų, kurie gadino šios veislės gerą vardą. Agresyvūs Berno zenenhundų patinai gali sukelti problemų. Šveicarijos zenenhundų draugijos patvirtino šių šunų veisimo intstrukc

| | | | | |

Labradoro Retriveris

Labradoro Retriveris – tai tvirtai sudėtas, vidutinio dydžio, energingas šuo. Kūnas atletiškas, juosmuo trumpas ir tvirtas. Krūtinė apvaliais šonkauliais, plati ir gili. Tai labai aktyvus šuo, nepaisant jo stambumo, lengvai ir laisvai juda. Dėl tokio sudėjimo ir sveikatos labradoras gali ilgai medžioti laukuose, pelkėse, atneša paukščius bet kokiomis sąlygomis. Pagal charakterį ir temperamentą labradoras gali būti šuo – kompanionas, šuo – terapeutas. Fiziniai duomenys ir protiniai sugebėjimai bei azartinis charakteris rodo, kad retriveris buvo išveistas medžioklei, o pastovus temperamentas tinka jį naudoti ir įvairiose darbo srityse. Labiausiai Labradoro Retriveris skiriasi nuo kitų veislių savo trumpu, prigludusiu, su gera povilne kailiu, saugančiu jį nuo blogo oro, taip pat trumpa, stora, gerai apaugusia tankiu kailiu „ūdros” uodega. Jo kailis gali būti gelsvas, šokoladinis arba juodas. Labradoro žvilgsnis draugiškas – išreiškiantis charakterį ir gerą būdą, jis paklusnus ir sumanus šuo, nelinkęs į agresiją ir bailumą. Iš pažiūros – ramūs ir santūrūs, prireikus būna aktyvūs, energingi ir labai ištvermingi, beprotiškai mėgsta vandenį. Jie lengvai prisitaiko prie bet kokių gyvenimo sąlygų, ištikimi kompanionai. Labradoro Retriverio charakteris išskirtinis, kaip ir jo „ūdros“ uodega. Idealus charakteris – geras, bendraujantis, paklusnus, noriai dirba ir stengiasi būti naudingas, neagresyvus su žmonėmis ir gyvūnais.