Meilė

Vienas geriausių, bet kartu ir blogiausių atostogų aspektų yra tai, kad, jei laiku nesusiplanuosite savo laisvalaikio, kitaip tariant vadovausitės „ai, bus kaip bus, vėliau pasigalvosiu, ką veikti” taisykle, turėsite per daug laisvo laiko, kurį praleisite darydami įvairias nesąmones namuose. Štai taip nutiko ir man, sulaukus rudens atostogų ir nusprendus, kad pailsėti nuo rutinos galima tiesiog nieko neveikiant. Fucking genius. Iš dalies tai puiku, nieko neveiki, atsipalaiduoji, bet tokio pusdienio gana, mat per daug laisvalaikio veda prie apmąstymų, kuriems šiaip jau neturite laiko. Štai mano galvoje, valgio darymo metu, sukosi įprastos paaugliškos arogantiškos mintys : „Noriu guminukų.” , „Tas filmas tikrai labai geras, bet ,savaime suprantama, pagrindinę rolę aš asmeniškai būčiau atlikusi geriau.” ir mano mėgstamiausia „Nanananananana BATMAN!” Ir staiga tas malonias mintis sugadino štai kas :”Įdomu, ar meilė iš tiesų egzistuoja?” Viskas, ką sau galėjau į tai atsakyti, tai tik priekaištai už sugadintą vakarą. Kadangi jau iškėliau sau tokį gudrų klausimą, sudrebinusį mano ant rožinių šiaudelių stovintį pasaulėlį, tad suvokiau, kad reiks į jį ir atsakyti. Tad trumpai įsivaizduokit ir jūs, kad visa tai, kuo anksčiau tikėjote, yra absoliutus melas. Besąlygiška draugystė, sielos draugai ir net gyvenimo meilė yra netikra. Tai tik didelis muilo burbulas, mus visus užbūręs. Galbūt tai tik Holivudo filmų pramanas, bestselerių fantazijos ar muzikos studijų išmislas, sukurtas masinei psichozei ir svajonei? Gal „meilė” tai tik metafora prieraišumui, artimiems interesams ir aistrai? Gal meilė išnyko kartu su galimybe nutraukti santykius telefonu, o skyrybas teisiškai įteisinti per keletą valandų? Gal daugiau yra santykių iš išskaičiavimo, nei visuomenė galvoja? Ir galbūt niekad nesusirasi to/-s gražuolio/-ės, kuris/-ė dėl tavęs padarytų viską?

Žmogui vystantis, meilės išgyvenimas ir jos raiška keičiasi. Vienaip ją išgyvena kūdikis, kitaip – vaikas, dar kitaip – jaunuolis ir suaugęs asmuo. Jos pradžią žymi jausminio ryšio užmezgimas; tolimesnę eigą – jo plėtojimas, individualizavimas bei įvairių sentimentų – žmonėms, aplinkai, tautai, dievybei – užsimezgimas. Nors tie sentimentai išsirutuliojęs gali būti stebėtinai skirtingi, vis dėlto juos riša pirminės meilės šaknys, įgytos šeimoje. Mes paklausti ar mylime, iš karto atsakome, kad taip. Mes mylėti galime bet ką, draugą /-ę, knygą, bet manau mus dominanti meilė yra ta kurią jaučiame vaikinui, merginai. Meilę patiria kiekvienas žmogus, tačiau kiekvienas ją išgyvena skirtingai. Ji gali atsirasti kaip simpatija, susižavėjimas ar draugystė, augti kartu su artimo žmogaus supratimu, drovumu, pavydu, švelnumu, galų gale virsti nuostabiu jausmu, ne įmanoma paslaptimi, savotišku stebuklu, įsikūnijančiu ištikimybę, dievinimą, pasiaukojimą ir aistrą. Ji gali išnykti ir vėl sudrįžti. Kartais ji išnyksta tik drauge su žmogumi, o kartais pergyvena žmogų ir amžiams tampa pavyzdžiu kitiems.

Perfrazuojant galima būtų retoriškai paklausti - o kas padaro meilę amžina? Vienas dalykų, apsaugančių meilę nuo laiko poveikio, gali būti meilės išsižadėjimas. Skamba paradoksaliai, bet tame slypi daug tiesos. Visų pirma, pats, savo noru, žmogus niekada neišsižadės meilės, tačiau kartais taip pasielgti priverčia aplinkybės. Vien todėl, kad tai nėra laisvas žmogaus pasirinkimas, jis atsisako mylimo žmogaus ne todėl, kad nustojo jį mylėti. Atsižadėta meilė vis tiek lieka meilė, ir dažnai šis jausmas būna puoselėjamas net gi dar labiau. Tokia susiklosčiusi situacija lemia, kad meilė yra idealizuojama ir ji tampa amžina, nes nei laikas, nei kiti veiksniai negali daryti įtakos tam jausmui, kurio per prievarta buvo būtina išsižadėti. Tokia situacija aprašoma Antano Škėmos romane „Balta drobulė”. Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dar pačioje jaunystėje buvo pažadėjęs vesti savo pirmąją ir vienintelę meilę Jonę. Dėja, jo paveldėta liga progresavo ir Garšva, būdamas bejėgis prieš ligą ir daktaro patartas, nusprendė, kad Jonės niekada neves. Jam teko atsižadėti meilės dėl to, kas nuo jo nepriklausė, bet mylimosios prisiminimas visados liko Garšvos širdyje kaip pirmoji ir vienintelė meilė. Šios meilės negalėjo niekas pakeisti, nesvarbu kiek laiko praėjo. Tokia meilė aprašyta ir Roizijaus epitafijose. Jie byloja apie amžiną, laiko neįveikiamą Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę. Juos išskiria mirtis, tačiau tyra ir nuoširdi meilė žmonai visados ruseno Žygimanto širdyje. Tad meilės praradimas per prievarta dažniausiai ją tik sustiprina, paversdamas nepamirštama ir amžina.