Mildos šventė

Senovės lietuvių tikėjime ugnis laikyta šventa, amžina, ji nuolat turėjusi degti šventyklų aukuruose ir namų židiniuose. Šventyklose ugnis buvo reikalinga per religines šventes ir aukojimo ritualui. Šią ugnį turėjo prižiūrėti vaidilos ir vaidilutės. Vaidila – tai žemesnysis žynys, kurio pareiga buvo aukure deginti aukas. Aukos būdavo skirtos dievams ar vienam kuriam nors dievui, norint per jį įgyti malonę ar ištikus nelaimei. Be to, sakoma, jog vaidilos gydė žmones, rūpinosi jų dvasiniu gyvenimu, padėdavo jaunuoliams, kurių laukė karo tarnyba. Dažnai jie būdavo dainiai, kūrę eiles, giesmes ir dainas, groję citera – styginiu instrumentu. Vaidilos dėvėjo ilgą baltą rūtbą, o ant galvos – žolių lapų vainiką. Apie vaidilutes istorinių žinių mažai, daugiau legendų ir pasakų. Legendose vaidilutės prižiūrėjusios šventyklų ugnį, o pelenės – našlaitės kursčiusios namų židinį. Vaidilutė taip pat vaizduota ilgu baltu rūbu, nes lietuvių papročiuose balta spalva yra šventa, o ant galvos būdavės gelių vainikas. Vaidilutė Birutė, sakoma, dėvėjusi gintaro karolius.

Visų pirma, Milda nėra santuokos deivė. Ji globoja meilę tokią, kokia ji yra, visai nesvarbu, vedę žmonės ar ne. Meilė yra laisva, žmonės įsimyli nepriklausomai nuo bet kokių tabu, tradicijų, prietarų, socialinių, kultūrinių ar kitokių skirtumų. Vedybos, sutartys, ceremonijos ir visi kiti ritualai Mildai yra trečiaeilės neįdomios smulkmenos. Milda globoja vienišus žmones, kurie nori susirasti draugą ar gyvenimo partnerį. Žmonėms, kuriems atsibodo vienatvė, tereikia užmiršti prietarus, draudimus bei davatkiškus įpročius, nustoti gėdytis savęs – savo išvaizdos, išsilavinimo, socialinės padėties ir, svarbiausia, savo jausmų bei paprašyti deivės pagalbos – ir Milda tikrai padės. Gegužinė – Mildos diena, įsimylėjėlių ir susidraugavimo šventė. Mildos šventė švenčiama gegužės 13-ąją. Tai diena, skirta meilei ir laisvei, kada savo baimes bei prietarus užmiršta netgi beviltiški slunkiai ir šventeivos. Mildos gegužinė – geriausia diena susipažinimui ir susidraugavimui, ją švenčiančius visus metus lydi ir globoja meilės deivė Milda.

Pavasaris poetų eilėse prasiskleidžia jausmų žiedais. Prabunda gamta, ir tarsi sugrįžta jaunystė… Įvairių tautų kultūrose būta pavasario švenčių, skirtų švelniems jausmams. Jas globodavo grožio, patrauklumo, meilės ir santuokos dievaitės: graikų Afroditė, egiptiečių Izidė, romėnų Venera. Amžini jų globojami ryšiai, tad ir pavasario meilingos šventės tebėra kalendoriuose. Lietuvoje kaskart vis populiaresnė darosi šv. Valentino diena. Atvežta žurnalistų iš Vakarų, triukšmingai žiniasklaidos išplatinta, gerokai reklamos sukomercinta, šventė jau beveik užgožė sovietmečio reliktą – Moters dieną, kovo 8-ąją. Tačiau šv. Valentino dienos tradicija yra kilusi viduramžių universitetuose, akademinio jaunimo tarpe, o dabar ir vaikai širdelėmis puošiasi. Kitados būta papročio rašyti jausmingus laiškelius išrinktajai, dabar mobiliuoju telefonu siunčiami standartiniai logotipai. Kultūros reiškiniuose taip visados atsitinka su skoliniais. Jie subanalinami, praranda savo giluminę esmę. O išties įdomu, ar lietuviai senovėje savojoje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią patrauklumą, meilę, santykius tarp priešingų lyčių, santuoką? Žinoma, mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys. Ir dangiškoji šeima yra idealusis modelis pasaulietinei. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina, kad nebuvo kitaip ir baltiškos kilties tautų kultūroje.

Šeštadienį minint mūsų šalyje dar tik atgyjančią lietuvių meilės deivės Mildos šventę Batakių seniūnijoje, Ožnugario kaime, atkurta lietuvių meilės deivės Mildos šventovė, užkurtas Darnos aukuras. Lietuvių meilės deivės Mildos šventę senąsias baltų tradicijas puoselėjanti Romuvos bendrija čia, Ožnugario romuvoje, prie Trišiūkštės, Šešuvies ir Upynos santakos, minėjo jau antrus metus. „Laiks prisimintė žemaiteems er lietovems sava Meilės deivė MILDA… Gegužis taj pats gražiausis pavasarė laiks, kumet žyd vėsa gamta, laksta kaap išprotiejė vabalelee, skraida gondraa ėr mažė paukštelee… paskraidykeem ėr mes…“ – skelbė užrašas ant meilės deivės skulptūros. Į lietuvių meilės deivės Mildos pagerbimo apeigas tauragiškius ir pagoniškų tradicijų puoselėtojus iš Klaipėdos, Kuršių Nerijos ir Kauno sukvietė Žemaitijos žynys Kęstutis Juška. Susirinkusiesiems jis pasakojo apie lietuvių nepelnytai užmirštą meilės deivės Mildos dieną, Mildos vardo kilmę, šią deivę apipynusias legendas, pakvietė į ekskursiją mitologiniu Gyvybės keliu. Ant Darnos aukuro buvo aukojamas gintaras, duona ir žolynai.

Gegužės mėnuo lietuviams atneša sodų žydėjimą, gamtos ir jausmų kilimą, norą matyti meile spindinčias akis. Prasmingiems lūkesčiams ir tinkamu laiku – gegužės viduryje – mus sutelkia meilės deivės Mildos šventė. Kaip tauta jaučia meilę, bendravimą ir tarpusavio artumą? Šiais laikais dažnai piešiamas niūraus, atšiauraus, nedraugiško lietuvio paveikslas. Kai kas net teigia, kad lietuviai savanaudžiai, džiaugiasi kaimyno nelaime, lietuviu negalima pasikliauti. Kaip yra iš tiesų, kokia mūsų būdo gelmė, kokia dabartis? Tai, kad lietuviai užima pirmąsias vietas pasaulyje mobiliosios telefonijos, interneto plėtroje, socialinių svetainių lankymesi, tiesiai nurodo, kad lietuvio būdui būdingas bendravimas. Tai, kad lietuviai savo laiku sustabdė mongolų-totorių ordas, kryžiuočių-kalavijuočių ordinus, rodo išskirtinį gebėjimą susivienyti ir glaudžiai petys petin kautis už savo žemę ir žmones – tai tarsi didžiulės meilės, kultūros ir jėgos viršūnė. Didžioji dauguma šimtatūkstantinio lietuvių liaudies dainų kraičio yra susieta su meile. Meilės būdo neabejotina išraiška – šokiai. Visais laikais mes tą vertiname ir sugebame.

Įdomu, ar lietuviai savo prigimtinėje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią santykius tarp priešingų lyčių, kūnišką patrauklumą, meilę, santuoką? Mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys – dangiškoji šeima tai idealus pasaulietinės modelis. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina ir baltiškos kilties tautų kultūroje. Populiarioje žiniasklaidoje vis paminima Milda, teigiama būtent ją buvus senovės lietuvių meilės ir piršlybų dievaite. Kitas klausimas, iš kur tos žinios? Ar išliko duomenų apie dievaitę Mildą patikimuose rašytiniuose šaltiniuose, ar bėra kiek tokios dievybės atminties tautosakoje ir folklore?
XIX a. Teodoras Narbutas (1784–1864) savo Lietuvos istorijos veikalo pirmajame tome, skirtame mitologijai ir išleistame 1835 m., išties aprašo dievaitę Mildą, globojusią meilės reikalus. Ir netgi nurodo vieną jos šventyklą buvus šalia Vilniaus, Antakalnyje, kitą – prie Kauno, Aleksote. Verta pacituoti šį tekstą, nes vėliau ne vienas interpretuotojas vis ką nors nuo savęs pridėdavo, pagražindamas meilės dievaitės įvaizdį. Taigi T. Narbutas rašo: „Milda yra meilės ir piršlybų deivė, kitaip Aleksota (Alexota). Kronikose apie ją nėra nieko konkretaus, vien šiokie tokie spėliojimai, tačiau padavimai, pasakojimai ir kai kurios liaudies dainos paaiškina tą mitą… Jai buvo skirtas balandžio mėnuo… O tyrimai tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji deivė, matyt, buvo ypač garbinama. Vienas iš to labai seno miesto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu.

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli Perlojos iš Ašarinio ežero ištekantis upeliukas Mildupis? Iš lūpų į lūpas sklandė legenda, kad kadaise ten vaikštinėjo gražuolė kunigaikštytė Milda. Kiti faktai byloja, kad tai buvo lietuvių meilės dievaitė. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia pulkas baltų kaip sniegas balandžių. Kad ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais. Balys Sruoga 1944 m. parašė pjesę „Pavasario giesmė“, kurioje aprašė jaunimo švenčiamą Mildos šventę. Ant kalnelio būdavo pastatyta maždaug 3 metrų aukščio deivės Mildos stovyla. Imdavo 5 kartis, vieną centrinę ilgesnę, o kitos keturios sukalamos rombu ant centrinės. Merginos pindavo gėlių ir žolynų pynes ir jomis apvydavo kartis. Su giesmėmis deivės stovyla buvo nešama šventinės eisenos į kalnelį ir iškilmingai pastatoma. Užkūrus aukurą, lietuviai aukodavo aukas dievams ir deivei Mildai. Deivės Mildos šventės pagrindinis simbolis – rombas. Jame susieina abu, vyriškas ir moteriškas, simbolių pradai. Rombą galima apauginti visokiausiais kitais ženklais, brūkšniais, linijomis – čia nėra jokių apribojimų, visa esmė glūdi pačių kuriančių viduje, jų išmonėje. Užkuriamas aukuras, einami apeiginiai ratai, mušami būgnai, skamba kanklės, aukojama deivei Mildai ir kitiems dievams.

Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną. Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla. Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti ?.. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg tai kunigaikštytė, lyg tai dievaitė Milda.

Milda – baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivė, pagal T. Narbutą. Jai paskirtas balandžio mėnuo, Vilniaus Antakalnyje esą stovėjo jos šventykla. Kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo.[1]. Šiuo metu Milda yra populiarus lietuviškas vardas. Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais. Mildos vardas, pasak Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda. XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai. Spėjama, kad Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas. Kaune Mildos šventykla buvusi Svirbigaloje. Kita Mildos šventykla buvo alke, Nemuno ir Neries santakoje. Narbutas mano, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Narbutas Mildą prilygina graikų Afroditei, romėnų Venerai.