N-14. Dauguma jaunuolių ištikimi romantiškos meilės įvaizdžiui
Išskirdami žmogų iš visos gyvosios gamtos, dažnai jį pavadiname socialine būtybe. Taip pabrėžiame tarpasmeninių santykių svarbą tiek žmogaus asmenybės, tiek pačios visuomenės raidai. Bene aukščiausia žmogiškumo išraiška – visaverčiai meilės ir draugystės santykiai, kurių sąmoningai pradedame siekti jau paauglystėje. Pabandykime akimirką įsivaizduoti ištuštėjusias miesto gatves. Išties vaizduotėje atsiveria kraupus iš kino ekranų bei fantastinių romanų pažįstamas išnykusios civilizacijos paveikslas. Be to, beveik visi žmogų apibūdinantys žodžiai įgyja prasmę tik tada, kai suvokiamas aiškus individo santykis su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, motinos nebūtų be vaiko, mokinio – be mokytojo, gydytojo – be paciento. Net tokie vertinamojo pobūdžio epitetai kaip geras, blogas, gražus netenka savo reikšmės, jeigu jais apibūdinamo asmens nelyginame su kitais. Tikroji žmogiškumo esmė atsiskleidžia asmens santykiuose su kitais žmonėmis. Kiekvienas mūsų užimame tam tikrą vietą nematomame socialiniame tinkle, kuriame kasdien susiduriame su daugybe tarpasmeninių sąveikų. Daugelio tiesiog neįsisąmoniname, nors be tų, dažnai mums net nepažįstamų žmonių išgyventi vargu ar galėtume. Pati tobuliausia tarpasmeninių santykių forma – meilė ir draugystė. Daugelis teoretikų tik sąlygiškai atskiria šiuos žmonių santykių tipus, nes kiekvienoje tikroje draugystėje atrasime ir meilės elementų, o ideali meilė neįsivaizduojama be draugystės.