Senovės lietuvių tikėjime ugnis laikyta šventa, amžina, ji nuolat turėjusi degti šventyklų aukuruose ir namų židiniuose. Šventyklose ugnis buvo reikalinga per religines šventes ir aukojimo ritualui. Šią ugnį turėjo prižiūrėti vaidilos ir vaidilutės. Vaidila - tai žemesnysis žynys, kurio pareiga buvo aukure deginti aukas. Aukos būdavo skirtos dievams ar vienam kuriam nors dievui, norint per jį įgyti malonę ar ištikus nelaimei. Be to, sakoma, jog vaidilos gydė žmones, rūpinosi jų dvasiniu gyvenimu, padėdavo jaunuoliams, kurių laukė karo tarnyba. Dažnai jie būdavo dainiai, kūrę...
Visų pirma, Milda nėra santuokos deivė. Ji globoja meilę tokią, kokia ji yra, visai nesvarbu, vedę žmonės ar ne. Meilė yra laisva, žmonės įsimyli nepriklausomai nuo bet kokių tabu, tradicijų, prietarų, socialinių, kultūrinių ar kitokių skirtumų. Vedybos, sutartys, ceremonijos ir visi kiti ritualai Mildai yra trečiaeilės neįdomios smulkmenos. Milda globoja vienišus žmones, kurie nori susirasti draugą ar gyvenimo partnerį. Žmonėms, kuriems atsibodo vienatvė, tereikia užmiršti prietarus, draudimus bei davatkiškus įpročius, nustoti gėdytis savęs – savo išvaizdos, išsilavinimo, socialinės padėties ir, svarbiausia, savo jausmų...
Pavasaris poetų eilėse prasiskleidžia jausmų žiedais. Prabunda gamta, ir tarsi sugrįžta jaunystė… Įvairių tautų kultūrose būta pavasario švenčių, skirtų švelniems jausmams. Jas globodavo grožio, patrauklumo, meilės ir santuokos dievaitės: graikų Afroditė, egiptiečių Izidė, romėnų Venera. Amžini jų globojami ryšiai, tad ir pavasario meilingos šventės tebėra kalendoriuose. Lietuvoje kaskart vis populiaresnė darosi šv. Valentino diena. Atvežta žurnalistų iš Vakarų, triukšmingai žiniasklaidos išplatinta, gerokai reklamos sukomercinta, šventė jau beveik užgožė sovietmečio reliktą - Moters dieną, kovo 8-ąją. Tačiau šv. Valentino dienos tradicija yra kilusi viduramžių...
Šeštadienį minint mūsų šalyje dar tik atgyjančią lietuvių meilės deivės Mildos šventę Batakių seniūnijoje, Ožnugario kaime, atkurta lietuvių meilės deivės Mildos šventovė, užkurtas Darnos aukuras. Lietuvių meilės deivės Mildos šventę senąsias baltų tradicijas puoselėjanti Romuvos bendrija čia, Ožnugario romuvoje, prie Trišiūkštės, Šešuvies ir Upynos santakos, minėjo jau antrus metus. „Laiks prisimintė žemaiteems er lietovems sava Meilės deivė MILDA... Gegužis taj pats gražiausis pavasarė laiks, kumet žyd vėsa gamta, laksta kaap išprotiejė vabalelee, skraida gondraa ėr mažė paukštelee... paskraidykeem ėr mes...“ –...
Gegužės mėnuo lietuviams atneša sodų žydėjimą, gamtos ir jausmų kilimą, norą matyti meile spindinčias akis. Prasmingiems lūkesčiams ir tinkamu laiku – gegužės viduryje – mus sutelkia meilės deivės Mildos šventė. Kaip tauta jaučia meilę, bendravimą ir tarpusavio artumą? Šiais laikais dažnai piešiamas niūraus, atšiauraus, nedraugiško lietuvio paveikslas. Kai kas net teigia, kad lietuviai savanaudžiai, džiaugiasi kaimyno nelaime, lietuviu negalima pasikliauti. Kaip yra iš tiesų, kokia mūsų būdo gelmė, kokia dabartis? Tai, kad lietuviai užima pirmąsias vietas pasaulyje mobiliosios telefonijos, interneto plėtroje, socialinių svetainių...
Įdomu, ar lietuviai savo prigimtinėje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią santykius tarp priešingų lyčių, kūnišką patrauklumą, meilę, santuoką? Mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys – dangiškoji šeima tai idealus pasaulietinės modelis. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina ir baltiškos kilties tautų kultūroje. Populiarioje žiniasklaidoje vis paminima Milda, teigiama būtent ją buvus senovės lietuvių meilės ir piršlybų dievaite. Kitas klausimas, iš kur tos žinios? Ar išliko duomenų apie dievaitę Mildą patikimuose rašytiniuose šaltiniuose, ar bėra kiek tokios dievybės atminties tautosakoje ir folklore?
XIX a....
Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną. Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant...
Milda – baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivė, pagal T. Narbutą. Jai paskirtas balandžio mėnuo, Vilniaus Antakalnyje esą stovėjo jos šventykla. Kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo.[1]. Šiuo metu Milda yra populiarus lietuviškas vardas. Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais. Mildos vardas, pasak Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio...
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli Perlojos iš Ašarinio ežero ištekantis upeliukas Mildupis? Iš lūpų į lūpas sklandė legenda, kad kadaise ten vaikštinėjo gražuolė kunigaikštytė Milda. Kiti faktai byloja, kad tai buvo lietuvių meilės dievaitė. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia pulkas baltų kaip sniegas balandžių. Kad ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį...
