Daugelis biologų mano, jog gerai protiškai išsirutuliojusių primatų (t. y. ir beždžionių, ir žmonių) patelės negali tinkamai išauginti savo palikuonių vienos. štai ir tenka joms „pririšti” prie savęs partnerį. O pati geriausia tokio susaistymo priemonė (tai patikrinta evoliucijos metu) pasirodė esąs seksas. Moterys iš esmės visada gali intymiai bendrauti, o vyrai – ne. Jiems mat dar reikia susijaudinti, atitinkamai nusiteikti. Kodėl gi taip atsitinka? Ogi todėl, kad moterų lytiniai hormonai bręsta cikliškai, o vyrų – toniškai (t.y. tada, kai egzistuoja dirgiklis). Kuo tas dirgiklis stipresnis, tuo daugiau hormonų pasigamina. O kad „erzinantis” signalas būtų priimtas, jūs, vyrai, privalote pajusti jį visais jutimo organais. Pats svarbiausias informacinis kanalas – vizualinis. Todėl vyrai labiausiai susijaudina žiūrėdami erotines scenas. (Suprantama, intymus šnibždesys, švelnūs prisilietimai ir kvapai taip pat įaistrina.) Moterims šis galingas informacinis srautas nėra toks svarbus. Įsivaizduokite, vyrai, kas būtų, jeigu „amžinai pasirengusios” moterys susijaudintų, vos jus pamačiusios? Jau po mėnesio jūs būtumėte visai išsekę! Ne, gamta protinga: tikslingai „atjungė” moteris nuo svarbiausio seksualinio dirgiklio – intymioje aplinkoje jos net nori užmerkti akis. O štai klausa ir lytėjimo pojūčiai tada dar labiau sustiprėja. Skirtingai negu „akimis ryjantys” vyrai, moterys yra labiau klausančios ir jaučiančios. Kiekvienas išgyvena meilės jausmą skirtingai, bet visi įsimylėjėliai turi kai ką bendra: degančias akis, raudonį skruostuose, pasirengusią iššokti iš krūtinės širdį… šių išorinių veiksnių reiškimosi priežastis – organizme vykstantys biocheminiai procesai. O jie visiems žmonėms vienodi. Meilės jausmas – gamtos mums padovanotas natūralus narkotikas. Kai tik pastebime žmoguje ką nors žavinga, mūsų galvos smegenys pradeda išskirti biologiškai aktyvią medžiagą – finiletanolaminą. Kaip tik jis yra romantiško įsimylėjimo kaltininkas ir priverčia mus maloniai žvelgti į simpatingą nepažįstamą kitos lyties žmogų. Be to, įsimylėjėlių organizmas gamina dofaminą – cheminį adrenalino ir noradrenalino pakaitalą. Adrenalinas vadinamas „sirgalių” hormonu, kadangi yra „išmetamas” į kraują vykstant stresams, nepriklausomai nuo to, ar jus ištiko nelaimė, ar kuo nors labai džiaugiatės. Padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, sudrėksta delnai – organizmas pasirengia veikti: bėgti, gelbėtis, kelti skandalą. Dofaminas kelia tuos pačius simptomus. Todėl ir sakoma, kad meilė – tai stresas. Ir kuo romantiškesnis įsimylėjėlis, tuos stresas stipresnis. Taigi, kai sakoma apie pažįstamą žmogų, staiga ėmusį krėsti kvailystes “Na ką, hormonai siautėja”, iš tiesų, anot populiaraus priežodžio, pataikome kaip pirštu į akį.
