Orumo ir prasmės pabaiga?
Šių metų pradžioje kino teatruose parodytos dvi premjeros – Oskaru nominuotos juostos apie aktyvią eutanaziją – sukėlė karštas diskusijas. Abiejuose filmuose pasirodė ir šventikų figūros, turėjusios reprezentuoti Bažnyčios poziciją. Tai paskatino paanalizuoti filmus iš krikščioniškos perspektyvos. Kai ginčas dėl komoje esančios pacientės Terry Schiavo pasiekė paskutiniąją fazę, kino teatruose vienas paskui kitą pasirodė du ta pačia tema, skirta pagalbai mirti, sukurti filmai: Alejandro Amenabaro „Jūros gelmėse” (ispaniškas originalus pavadinimas „Mar adentro”, Oskaras už geriausią užsienio filmą) ir Clinto Eastwoodo „Mergina, verta milijono” – apdovanotas keturiais Oskarais (geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja, geriausias šalutinio vaidmens atlikėjas). Amenabaras ekranizavo tikrą įvykį: paralyžiuoto Galicijos žvejo Ramono Sampedro, ilgus metus važinėjusio po teismus, pastangas išsikovoti teisę atlikti aktyvią eutanaziją. Veltui: galiausiai 1998 metų sausio 12 dieną, po dvidešimt penkerių paralyžiaus metų, padedamas draugų jis išgėrė kalio cianido ir leido savo mirtį užfiksuoti vaizdo juostoje, norėdamas po mirties pratęsti kovą. Eastwoodas ir jo scenarijaus autorius Paulas Haggis adaptavo motyvus iš trumpų pasakojimų serijos F. X. Toole‘ės „Rope Burns”.