| |

Orumo ir prasmės pabaiga?

Šių metų pradžioje kino teatruose parodytos dvi premjeros – Oskaru nominuotos juostos apie aktyvią eutanaziją – sukėlė karštas diskusijas. Abiejuose filmuose pasirodė ir šventikų figūros, turėjusios reprezentuoti Bažnyčios poziciją. Tai paskatino paanalizuoti filmus iš krikščioniškos perspektyvos. Kai ginčas dėl komoje esančios pacientės Terry Schiavo pasiekė paskutiniąją fazę, kino teatruose vienas paskui kitą pasirodė du ta pačia tema, skirta pagalbai mirti, sukurti filmai: Alejandro Amenabaro „Jūros gelmėse” (ispaniškas originalus pavadinimas „Mar adentro”, Oskaras už geriausią užsienio filmą) ir Clinto Eastwoodo „Mergina, verta milijono” – apdovanotas keturiais Oskarais (geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja, geriausias šalutinio vaidmens atlikėjas). Amenabaras ekranizavo tikrą įvykį: paralyžiuoto Galicijos žvejo Ramono Sampedro, ilgus metus važinėjusio po teismus, pastangas išsikovoti teisę atlikti aktyvią eutanaziją. Veltui: galiausiai 1998 metų sausio 12 dieną, po dvidešimt penkerių paralyžiaus metų, padedamas draugų jis išgėrė kalio cianido ir leido savo mirtį užfiksuoti vaizdo juostoje, norėdamas po mirties pratęsti kovą. Eastwoodas ir jo scenarijaus autorius Paulas Haggis adaptavo motyvus iš trumpų pasakojimų serijos F. X. Toole‘ės „Rope Burns”.

| |

AXX, arba Lietuvos menininkų jėgų išbandymas erotinės kultūros srityje

Lietuviško komercinio kino festivalis-konkursas AXX didžiuosiuose ekranuose viešai prabilo kontraversiškatema „Geismas ir grožis”. 10-ties minučių trukmės filmuose kino ir teatro režisieriai, dailininkai, fotografai bei muzikantai turėjo galimybę pademonstruoti savo požiūrį į geismą, aistrą, meilę. Dvylika skirtingų požiūrių į intymų gyvenimą pateikta masinei auditorijai. Dar nesulaukusi AXX festivalio komisijos (jos pirmininkas – ekscentriškasis bosnių kilmės režisierius Emiras Kusturica) verdikto, leidausi apžvelgti lietuvių kino seksualinių praktikų vaizdus… Lietuvos kinematografijos istorijoje erotikos vaizdiniai beveik nebuvo eksploatuojami. Prieš akis iškyla tik neerotiškų, neintelektualių, vyriškų sovietinių moterų etalonai. Tačiau baikštaus, švelnaus moteriško jausmingumo randame Almanto Grikevičiaus filmuose „Ave, vita”, „Jausmai”, metafizinio nuogumo – Šarūno Barto filmuose, o Arūno Žebriūno filmą „Kelionė į rojų” „sutvarkė” cenzūra – iškirpta erotikos scena sudūlėjo kinematografijos komiteto pirmininko archyvuose… Lietuvių kinui su „iškarpyta” erotika nebuvo aktuali erotikos ir pornografijos konfrontacija dėl skiriamosios linijos, nubrėžiančios, kur yra grožio, jausmo ir meilės išraiška, o kur tik lytinio akto fiksacija. Tikras lūžis kino pasaulyje įvyko pasirodžius B. Bertolucci filmui „Paskutinis tango Paryžiuje” (1972), kuris atvirai nagrinėjo seksualines obsesijas, susijusias su psichinėmis traumomis.

|

„Skalvijos“ kino centre pristatyta Giedrės Beinoriūtės filmų programa

„Skalvijos“ kino centre gegužės 11 – 16 d. bus pristatyta kino režisierės Giedrės Beinoriūtės filmų programa. Nors autorę būtų galima priskirti jaunajai kūrėjų kartai, tačiau filmus ji nuosekliai kuria jau dešimtmetį. G. Beinoriūtės filmografijoje jau šeši filmai. Pirmasis jos filmas „Mano vienišos draugės“ (13 d. 18 val.) sukurtas dar studijų metais. Tai ironiškai graudus dokumentine maniera nufilmuotas pasakojimas apie penkių vienišų draugių kasdienybę. Jau režisūriniame debiute atsiskleidžia G. Beinoriūtės psichologinės įžvalgos, mokėjimas parinkti aktorius, dirbti su jais. Mažai kam matytas vaidybinis filmas „Mama, tėtė, brolis, sesė“ (13 d. 18 val.) iš visų filmų išsiskiria dramatiška nuotaika. Tai intymi vienos šeimos drama, kelianti žmonių susvetimėjimo klausimus. Filme vaidmenis sukūrė garsūs Lietuvos aktoriai Jūratė Onaitytė, Vytautas Petkevičius. Bene labiausiai G. Beinoriūtę išgarsinęs filmas „Troleibusų miestas“ (11 d. 18.30, 14 d. 18.50) rodytas ne viename tarptautiniame kino festivalyje, o 2003 m. apdovanotas festivalio „III International Audiovisual Festival Baku“ (Azerbaidžanas) prizu. Tai dokumentinis filmas, kuris atskleidžia ne tik Vilniaus visuomeninio transporto kontrolierių ir zuikių santykius, bet kalba ir apie mūsų pačių kasdienybę, neišsipildžiusias svajones ir norą gyventi geriau. Vaidybiniame filme „Egzistencija“ (15 d. 18.20) režisierei vėl pavyksta suderinti valiūkiškumą su liūdesiu.

| |

„Lietuva” kviečia: ne griauti, o kurti Europos kultūros sostinę

Žodį „kultūra” pradėta naudoti kaip figos lapelį, siekiant pridengti griovimą. Veiksmai, nukreipti prieš kultūrą, yra dangstomi Europos kultūros sostinės vardu. Praėjusią savaitę išgirdome, kad, norint geriau pasiruošti 2009-iesiems, reikia nugriauti paskutinį sostinės senamiestyje „Lietuvos” kino teatrą. Šią savaitę Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas gali pritarti ne tik vietiniais, bet ir tarptautiniais skandalais apaugusiam „Ermitažo/Guggenheimo” projektui. Tai atvertų kelią nugriauti kultūros vertybe paskelbtus Koncertų ir sporto rūmus, o Vilniaus senamiesčio ir pilių teritorijos apsaugos zonoje sudaiginti agresyvų urbanistinį svetimkūnį, „papuoštą” dangoraižiais. Šį naikinimą taip pat bandoma pateisinti programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″. Įgyvendinus tokius planus, būtų suduotas dar vienas smūgis kultūriniam sostinės veidui ir tarptautinėms 2009-ųjų ambicijoms. Europos kultūros sostinės projektą ir taip kankina rimtos problemos. Iki šiol jis labiausiai garsėja VšĮ steigimo ir administravimo peripetijomis, į kurias įklimpusios Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė nesugebėjo laiku parengti programos. Apie gresiančią katastrofą viešai kalba ir šio įvykio organizatoriai, projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ rengėjai. Be kitų bėdų, jie ypač pabrėžia kultūros renginiams tinkamų erdvių trūkumą: „nekokie reikalai su infrastruktūra”, „gali būti nebaigta Nacionalinė galerija ir Menų spaustuvė”, „gali būti katastrofiška situacija”.

|

Vilniuje – Lenkų kino savaitė

Penktadienį Vilniuje prasidės septintoji Lenkų kino savaitė. Joje – naujausi lenkų filmai bei lenkų kino klasikos programa, praneša LTV „Panorama”. Lenkų kino savaitę pradės Jano Jakobo Kolskio filmas „Jazminum”, apdovanotas Lenkijos kino akademijos apdovanojimais. Į pristatymą susitikti su žiūrovais atvyks ir aktorė Gražyna Kolska, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį.
Pasak organizatorių, lenkų kino savaitė užpildo spragą, pristato rytų Europos filmus, nerodytus kituose kino festivaliuose Lietuvoje. „Šiais metais jau septintą kartą rodysim pačius geriausius lenkiškus filmus. Galime pasakyti, kad yra dvi pagrindinės grupės: naujieji filmai iš Gdynės, laimėję ar gavę prizus, ir filmai, padaryti anksčiau”, – sako Marijušas Gaštolas, Lenkų instituto direktorius. Programoje galima išvysti ir kine debiutuojančio žinomo režisieriaus Andžejaus Žulavskio sūnaus Chavery Žulavskio filmą „Chaosas”, Gdynės kino festivalyje apdovanotą už geriausią debiutą. Iš viso bus parodytos šešios filmų premjeros, trys filmai istorine tematika ir keturi lenkų kino klasiko Vojcecho Ježio Haso filmai. „Ta keturių filmų retrospektyva yra labai laiku, nes dažniausiai šiuolaikinis kinas gręžiasi į klasikinę literatūrą, o čia prieš 20, 30 metų sukurti filmai, kurie puikiai perteikia dvasią, ko ir trūksta šiuolaikinėse ekranizacijose”, – teigia kino kritikė Živilė Pupinytė.

|

„Nuodėmės užkalbėjimas”- visai kitoks A. Puipa

Žiniasklaidai pristatytas naujausias lietuviškas vaidybinis filmas „Nuodėmės užkalbėjimas”, J. Ivanauskaitės romanų „Ragana ir lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti” motyvais. Dviejų kūrėjų skirtingos patirties išraiškos sintezė. Rašytoja Jurga prisipažįsta filmavimo aikštelėje stebėjusi jau gerokai primirštus pagrindinės herojės Vikos išgyvenimus, o A.Puipa prisipažįsta tik atrandantis moterišką temą lietuviškame kine. Į ją, kaip į neliestą žemę, jis įžengia su neslepiamu smalsumu, juntamai palydimas ir palaikomas puikių moterų – filmo prodiuserės Uljanos Kim, antrosios režisierės Janinos Lapinskaitės, „įkvėpėjos” J. Ivanauskaitės bei dviejų unikalių aktorių Rasos Samuolytės ir Nelės Savičenko. Taigi, J. Ivanauskaitė ilgą savo kūrybos laikotarpį lydėjusią gaivališko moteriškumo temą kaip draugišką palikimą atiduoda patyrusiam režisieriui į rankas. A. Puipa, kino kritikų giriamas už sugebėjimą prisitaikyti ir kurti tai, ką nori – dar kartą sąžiningai prikausto dėmesį savo asmeniniais atradimais išplėtotais ekrane. Švelnaus žvilgsnio ir lengvos ironijos persmelktame filme daug emocinės istorijos, kuri nejučia priverčia juostą žiūrėti su gilia asmenine pajauta. Na, o filmo vaizdų estetiškumas ir tapybiškumas dovanoja skonėjimosi malonumą. „Mačiusieji filmą (daugiausia kolegos) vienu balsu kartoja, kad tai – visai kitoks Puipa. Galbūt šiuo filmu prasidės kitas mano, kaip kūrėjo etapas, kuriame dominuos kamerinės istorijos”, – teigia režisierius.

|

„Nuodėmės užkalbėjimas” įtraukia ir verčia išgyventi

Penktadienį Lietuvos kino teatruose imto rodyti „Nuodėmės užkalbėjimo” kūrėjai pasakoja apie susitikimus su Jurga Ivanauskaite, erotinių scenų filmavimą ir įkūnytus herojus. Juosta yra apie dvi moteris: skirtingo amžiaus, socialinės padėties, charakterio. Kartu jos – ir labai panašios, rašoma „Kauno dienoje”. Dienraščiui filmo režisierius A. Puipa atskleidžia, kokiomis sąlygomis buvo filmuojamos erotinės scenos. Išskirtinis juostos bruožas – erotika, iki šiol nebūdinga lietuviškam kinui. Meilės scenos – vienos svarbiausių filme, tačiau ne stipriausia filmo vieta. Kritikai sutaria, kad „Nuodėmės užkalbėjimas” išsiskiria stipriu scenarijumi: netikėtais dialogais ir nebanaliais posakiais. Pagrindinė filmo herojė Vika (aktorė Rasa Samuolytė) apsėsta meilės patraukliam kunigui (aktorius Aleksas Kazanavičius). Nuodėmingas nuotykis kaitina aistrą tol, kol Dievui įžadus davęs meilužis atstumia jauną moterį. Viką užvaldo skausmas ir kerštas. Blaškydamasi nuo intymių santykių su valkatom iki savianalizės seansų psichoterapeutės kabinete, Vika karštligiškai bando surasti būdą sau padėti. Ji net nenutuokia, kad tuo pačiu metu tais pačiais pragaro ratais jau žygiuoja ir jos gydytoja. Daugiau pasakyti apie siužetą reikštų papasakoti viską. Norintiesiems sužinoti juostos atomazgą, geriau pažiūrėti filmą. Ar verta? Po premjerinio seanso žiūrovai plojo, o jo metu retas žvilgčiojo į laikrodį.

KINO Recenzija: „Nuodėmės užkalbėjimas” pasirodo šiek tiek per vėlai ir pernelyg anksti
|

KINO Recenzija: „Nuodėmės užkalbėjimas” pasirodo šiek tiek per vėlai ir pernelyg anksti

Lietuvos kino teatruose pagaliau sulaukėme svarbiausios 2007-ųjų premjeros. Rekordines pajamas surinkusio lietuviško filmo „Dievų miško” režisierius Algimantas Puipa atidavė žiūrovų teismui naujausią kūrinį, kurį norisi pavadinti amžinąjį gyvenimą jau pradėjusios Jurgos Ivanauskaitės gulbės giesme. Net trys šviesios atminties rašytojos romanai „Ragana ir lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti” atgijo niūrioje ir liūdnoje dramoje „Nuodėmės užkalbėjimas”, kuri repertuare pasirodė ne pačiu tinkamiausiu metu. Galbūt prodiuseriams kartu su platintojais vertėjo neskubėti, leisti aprimti nereikalingoms aistroms ir nukelti komercinį filmo rodymą šiek tiek vėlesnei datai, nes jau dabar pikti liežuviai juos kaltina mėginimu pasipelnyti iš plačiai aprašytos mirties. Juk niekas nepaneigs, kad Jurgos Ivanauskaitės netektis neišvengiamai turės didžiulės įtakos „Nuodėmės užkalbėjimo” lankomumui. Būtent rašytojos vardas labiausiai akcentuojamas subtilioje reklaminėje medžiagoje, kurioje režisierius Algimantas Puipa, operatorius Algimantas Mikutėnas ir aktorių komanda tarsi atsidūrė antrame plane. Įvertinus filmą supančią situaciją galima prognozuoti, kad jau per pirmąjį savaitgalį „Nuodėmės užkalbėjimo” kasą papildys apie 120-150 tūkst. Lt, o galutiniam rezultatui įtakos turės žiūrovų skleidžiami atsiliepimai. Po solidžiais plojimais pasibaigusio premjeros seanso dauguma įvertinimų buvo palankūs ir teigiami, nors netrūko ir iš esmės priešingų nuomonių.

„Nuodėmės Užkalbėjimas“
|

„Nuodėmės Užkalbėjimas“

Jauna žurnalistė Vika (Rasa Samuolytė) lankosi pas psichoanalitikę Ritą (Nelė Savičenko), siekdama išsivaduoti nuo ją kankinančios aistros kunigui Pauliui (Aleksas Kazanavičius). Su kunigu ji susipažįsta psichiatrijos ligoninėje, lankydama savo vyra Go (Kostas Smoriginas) ir jau nuo pirmos jų susitikimo dienos Vika aiškiai pajunta saldų nuodėmės skonį, „žinojau, kad tai įvyks… Tai jau buvo įvykę, beliko lieptu pereiti į kitą krantą, kurį aiškiai mačiau..” Ritai gyvenimas taip pat pateikia siurprizą – vyras prisipažįsta paliekantis ją dėl kitos moters, kiek vėliau ją palieka ir dukra. Klausydamasi Vikos išpažinčių, bandydama analizuoti jos poelgius, Rita nejučia pradeda atkartoti Vikos istoriją. Ji pradeda romaną su patalogu Leo (Remigijus Sabulis). Savo poelgiams pateisinti, šiuos santykius įvardija kaip eksperimentą, mat ji turi pajusti tai, ką jaučia žeminamos moterys, ateinančios pas ją pokalbio ir patarimo. Tačiau kuo toliau tuo labiau suvokia – visą gyvenimą save apgaudinėjusi. Noras būti geresniais, nei esame, verčia mus meluoti sau patiems, „nebūtina gi susižeisti, kad galėtum padėt susižeidusiam”, skaudžią tiesą Ritai pasako Vika, ir tai leidžia suprasti, jog moterys tarsi pasikeičia vietomis, tampa visiškai nebeaišku, kas yra ligonis, o kas – jo guodėjas.
„Man nereikia, kad tu mane gydytum. Man reikia žmogaus, kad suprastų, pateisintų arba pasmerktų. Man reikia draugės…” Vyrų personažai šiame filme, padeda atskleisti painią moters psichologiją.

| |

“Lietuva”: teisė griauti ir teisė gintis

Praėjusią savaitę žlugo Vilniaus valdžios bandymas buldozeriais užbaigti “Lietuvos” bylą ir palaidoti nepatogius klausimus, į kuriuos atsakymus gali duoti tik teisėsauga. Žiniasklaidos dėmesys ir judėjimo “už Lietuvą be kabučių” veiksmai neleido tyliai ir greitai patvirtinti detaliojo plano, kuriame numatyta nugriauti “Lietuvą”, sunaikinti viešąją erdvę ir jos vietoje pastatyti gyvenamąjį komercinį kompleksą. Miesto tarybos Plėtros komitetas buvo raštu perspėtas, kad rizikuoja įteisinti galimai nelegalius UAB “Rojaus apartamentai” veiksmus valstybinės žemės sklype, nes kyla rimtų abejonių, ar ši bendrovė teisėtai naudojasi nuomos sutartimi ir vykdo detalųjį planavimą. Keturi judėjimo “už Lietuvą be kabučių” nariai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti detalųjį planą patvirtinusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus. “Lietuvos” griovimo mašina buvo pristabdyta. Tačiau trumpam. Buldozerių urzgimas prie paskutinio kino teatro sostinės senamiestyje vėl stiprėja. Šį kartą drąsos jam įkvėpė savaitgalį pasirodžiusios žinios apie Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimą. Judėjimas “už Lietuvą be kabučių” apie jį neturi jokios oficialios informacijos – ją žadėta pateikti tik savaitės viduryje. Kol kas iš žiniasklaidos pranešimų aišku tik tiek, kad Vyriausybė atsisakė suteikti “Lietuvai” nacionalinį statusą, nes šis reikalavimas, jos manymu, neturi teisinio pagrindo. Išsamesnė šios išvados motyvacija dar nėra pateikta.