„Lietuvos” kino teatras

Žodį „kultūra” pradėta naudoti kaip figos lapelį, siekiant pridengti griovimą. Veiksmai, nukreipti prieš kultūrą, yra dangstomi Europos kultūros sostinės vardu. Praėjusią savaitę išgirdome, kad, norint geriau pasiruošti 2009-iesiems, reikia nugriauti paskutinį sostinės senamiestyje „Lietuvos” kino teatrą. Šią savaitę Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas gali pritarti ne tik vietiniais, bet ir tarptautiniais skandalais apaugusiam „Ermitažo/Guggenheimo” projektui. Tai atvertų kelią nugriauti kultūros vertybe paskelbtus Koncertų ir sporto rūmus, o Vilniaus senamiesčio ir pilių teritorijos apsaugos zonoje sudaiginti agresyvų urbanistinį svetimkūnį, „papuoštą” dangoraižiais. Šį naikinimą taip pat bandoma pateisinti programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″. Įgyvendinus tokius planus, būtų suduotas dar vienas smūgis kultūriniam sostinės veidui ir tarptautinėms 2009-ųjų ambicijoms. Europos kultūros sostinės projektą ir taip kankina rimtos problemos. Iki šiol jis labiausiai garsėja VšĮ steigimo ir administravimo peripetijomis, į kurias įklimpusios Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė nesugebėjo laiku parengti programos. Apie gresiančią katastrofą viešai kalba ir šio įvykio organizatoriai, projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ rengėjai. Be kitų bėdų, jie ypač pabrėžia kultūros renginiams tinkamų erdvių trūkumą: „nekokie reikalai su infrastruktūra”, „gali būti nebaigta Nacionalinė galerija ir Menų spaustuvė”, „gali būti katastrofiška situacija”.

Praėjusią savaitę žlugo Vilniaus valdžios bandymas buldozeriais užbaigti “Lietuvos” bylą ir palaidoti nepatogius klausimus, į kuriuos atsakymus gali duoti tik teisėsauga. Žiniasklaidos dėmesys ir judėjimo “už Lietuvą be kabučių” veiksmai neleido tyliai ir greitai patvirtinti detaliojo plano, kuriame numatyta nugriauti “Lietuvą”, sunaikinti viešąją erdvę ir jos vietoje pastatyti gyvenamąjį komercinį kompleksą. Miesto tarybos Plėtros komitetas buvo raštu perspėtas, kad rizikuoja įteisinti galimai nelegalius UAB “Rojaus apartamentai” veiksmus valstybinės žemės sklype, nes kyla rimtų abejonių, ar ši bendrovė teisėtai naudojasi nuomos sutartimi ir vykdo detalųjį planavimą. Keturi judėjimo “už Lietuvą be kabučių” nariai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti detalųjį planą patvirtinusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus. “Lietuvos” griovimo mašina buvo pristabdyta. Tačiau trumpam. Buldozerių urzgimas prie paskutinio kino teatro sostinės senamiestyje vėl stiprėja. Šį kartą drąsos jam įkvėpė savaitgalį pasirodžiusios žinios apie Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimą. Judėjimas “už Lietuvą be kabučių” apie jį neturi jokios oficialios informacijos – ją žadėta pateikti tik savaitės viduryje. Kol kas iš žiniasklaidos pranešimų aišku tik tiek, kad Vyriausybė atsisakė suteikti “Lietuvai” nacionalinį statusą, nes šis reikalavimas, jos manymu, neturi teisinio pagrindo. Išsamesnė šios išvados motyvacija dar nėra pateikta.

Vilniaus prekybos” grupės įmonė “Regiono investicija” užsienio investuotojams pardavė veiklą nutraukusį “Lietuvos” kino teatrą Vilniuje, kurio vietoje iškils daugiabutis. Kino teatro pastatą įsigijo bendrovė “Rojaus apartamentai”, kurios 90 proc. akcijų priklauso Didžiosios Britanijos investuotojų bendrovei “Cinema Scotland”, o dar 10 proc. – nekilnojamojo turto plėtros įmonei “M2 Invest”. “Įsigijome pastatą ir jau parengtų architektūrinių sprendimų nekeičiame”, – Eltai sakė “M2 Invest” vadovas Dalius Kaveckas. Pasak jo, gavus visus reikalingus leidimus statyboms “Lietuvos” kino teatras bus nugriautas, o vietoje jo iškils 10,7 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas, kuriame didžioji dalis ploto (apie 4,5 tūkst. kvadratinių metrų) būtų skirta butams, o pirmajame aukšte būtų įrengtos komercinės patalpos. Į šias statybas planuojama investuoti apie 7 mln. eurų (24 mln. litų). “Leidimą statyboms tikimės gauti per įprastą laikotarpį – 8-12 mėnesių”, – teigė D.Kaveckas. “Lietuvos” kino teatras buvo privatizuotas 2002 metais. Už 92,6 proc. kino teatro akcijų “Vilniaus prekybos” grupės bendrovė sumokėjo 3 mln. litų ir įsipareigojo trejus metus – iki šių metų rugsėjo 25 dienos – nekeisti jo paskirties.

Vakar Vilniaus rotušėje sostinės meras Artūras Zuokas su miesto visuomeninių organizacijų, bendruomenių ir kultūros įstaigų atstovais diskutavo apie Vilniaus miesto viešųjų erdvių bei nekomercinio kino situaciją ir perspektyvas. Miesto bendruomenei buvo pristatytos jau sukurtos ir planuojamos kultūrinės erdvės: „Skalvijos“ kino teatras, Aktyvusis kultūros trikampis, kurį sudaro Vilniaus mokytojų namai, Šv. Kotrynos bažnyčia ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Menų spaustuvė, Užupio meno inkubatorius. Susitikimo dalyviai supažindinti ir su strateginiais miesto kultūros objektais: daugiafunkciniu kultūros centru, planuojamu Koncertų ir sporto rūmų teritorijoje, Tautos namais ir Klasikinės muzikos sale, kuri atsiras vietoje dabartinių Profsąjungų rūmų bei Kongresų – konferencijų centru, kuriam numatyta teritorija prie Seimo. Sostinės meras kaip unikalų reiškinį sveikino „Pro-testo“ laboratorijos projektą, neformalų pilietinį judėjimą „Už Lietuvą“, surinkusį per 7 tūkst. parašų už buvusio „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą. Susitikimo dalyviams meras priminė, kad Vilniaus miestas remia „Skalvijos“ kino teatrą, dotuoja „Menų spaustuvės“, kurioje numatomos erdvės nekomerciniam kinui, projektą, ir į planus nėra įtraukęs buvusio „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimo.

Pastaruoju metu iškilo grėsmė, kad Vilniaus savivaldybei per menkai atstovaujant viešajam interesui, privačiam investuotojui bus suteikta teisė galutinai sunaikinti vieną iš svarbiausių sostinės viešųjų kultūros erdvių, kurią subrandino buvęs „Lietuvos“ kino teatras. Taip būtų paneigta joje sukurta europinė kino kultūros tradicija, nuskurdintas sostinės kultūros gyvenimas ir atimta visuomenei svarbi perspektyva ateityje plėtoti šios kultūros erdvės potencialą. „Lietuvos“ kino teatro likimas liudija visoje Lietuvoje įsigalėjusią tendenciją naikinti nekomercines viešosios kultūros erdves ir kelia esminių klausimų dėl mūsų miestų kultūros politikos. Kokiais prioritetais remiantis ji formuojama – komerciniais investuotojų poreikiais ar platesniu viešuoju interesu? Kodėl nėra garantuojamas demokratinis piliečių dalyvavimas sprendžiant svarbiausius jos klausimus? Kodėl valstybė neužtikrina galimybės išlaikyti svarbiausias nekomercinės kultūros erdves? Manome, kad daugeliu požiūrių išskirtinio „Lietuvos“ kino teatro sugrąžinimas visuomenei taptų vienu iš simbolinių ženklų, kad valstybė turi valios ir yra pajėgi šią tendenciją reguliuoti. Sprendimai dėl „Lietuvos” privatizavimo buvo priimti remiantis vien komercine logika ir ignoruojant ne kartą viešai išsakytus argumentus. Neatsižvelgta į tai, kad „Lietuvos” kino teatras kaip viešoji kultūros erdvė gyvavo jau beveik pusę amžiaus ir per tą laiką subrendo kaip savitą tradiciją turintis kultūrinės traukos centras.

Dažniausiai pilietiškumas siejamas su pagarba Konstitucijai, savarankiškais viešaisiais samprotavimais ir sprendimais, įstatymų laikymusi, paklusimu valdančiajam aparatui, dominuojančiai ideologijai ir to aparato manipuliacijoms. Kaip matome, pilietiškumo samprata gali būti išskleista ambivalentiškai, priklausomai nuo to, ar kalbame apie autonomišką politinės viešumos dalyvį, ar apie manipuliacijų rezultatą, klaidingo sąmoningumo puoselėtoją. Politinė viešuma yra tie socialiniai, kultūriniai, sveikatos, socialinės rūpybos ir pan. dalykai, kuriuos turėtų laisvai spręsti kiekvienas sąmoningas žmogus. Be politinės viešumos, egzistuoja ir meninė viešuma, kuri politinius dalykus išviešina estetinėmis, nepriklausomomis formomis. Pagaliau egzistuoja dar ir milžiniškas privatusis sektorius, kuris aprėpia asmeninį gyvenimą ir privačios nuosavybės instituciją. Disidentų, atsakingų, orių asmenų sprendimus lemia jų moralinė pozicija ir politiniai įsitikinimai. Atvirkščiai, propagandos ir viešųjų ryšių akcijų suformuoti subjektai bei demotyvuoti asmenys naikina viešojo sektoriaus skaidrumą ir atsakingumą. Manipuliacijų ir baimės sukurti viešosios sferos dalyviai mielai palaiko demoralizuotus politinius režimus. Daugeliui jų korupcijos santykiai, nuolatinis šališkumas, feodalinė ištikimybė yra svarbiausios politinio gyvenimo nuostatos.

Situacija su „Lietuvos“ kino teatru gana gerai žinoma: prieš ketverius metus parduotas „Vilniaus prekybai“, prieš metus perparduotas „Rojaus apartamentams“ kino teatras tebestovi. Pernai festivalio „Kino pavasaris“ metu prasidėję ir dar gerokai po jo trukę protestai nieko paguodžiančio protestuotojams ir kino mėgėjams neatnešė: kino teatrą buvo nuspręsta išbraukti iš kultūrinio Vilniaus žemėlapio, ir vietoj jo pastatyti gyvenamųjų namų kompleksą. Tiesa, nuskambėjo ir silpnoki paguodos sakiniai apie tai, kad tarsi ir bus pastatyta 200-300 vietų salė. Bet kiek tų pažadų mes jau girdėjome? Priminsiu: kai „Lietuvos“ kino teatras buvo privatizuojamas, Vilniaus savivaldybė žadėjo už tuos pinigus atnaujinti kino teatrą „Skalvija“, bet naujovių apsilankiusieji jame nepamatė; vėliau ir „Skalvija“ buvo numatyta privatizuoti, o už tuos pinigus pastatyti kino teatrą Menų spaustuvėje ir ten perkelti „Skalvijos“ administraciją ir tęsti jos veiklą. Dabar jau šnekama apie kitką (apie ką – vėliau). O su „Lietuva“ tarsi biznelis ir baigtas. Bet: liepos 4 dieną bus pradėtas sklypo Pylimo 17 detalaus plano svarstymas, o iki tol su jo perspektyva dar galima susipažinti Vilniaus senamiesčio seniūnijoje. Bet: sklypo paskirtis tebėra kultūrinė, t.y. kultūrinės veiklos tame objekte negalima visiškai išbraukti (bent jau iki sutartyje įrašytų 2093 metų), ir vien gyvenamuosius namus ar komercines patalpas statyti tarsi ir nevalia.

Prieš dvi savaites “Lietuvos žiniose” (birželio 12 d.) buvo publikuotas straipsnis apie vilniečių susibūrimą dėl “Lietuvos” kino teatro išsaugojimo. Ši akcija dar kartą parodė, jog visuomenė neabejinga tam, kas vyksta Vilniuje, jo svarbiausioje dalyje – senamiestyje. Dar nepaprastai svarbu, kad tarp neabejingųjų yra daug jaunimo. Iš tiesų niekas kitas neišsaugos senojo Vilniaus kaip tik patys vilniečiai. Mūsų visų aktyvi, sąmoninga ir nuolatinė veikla turi sulaukti rezultatų. Pagarba tiems, kurie nenuilstamai stebi valdžių politiką ir laiku organizuoja sambūrius. Kita vertus, keistai (jei ne juokingai) atrodo faktas: renkame miesto valdžią, balsuojame, išklausome auksinių pažadų, o po kurio laiko kovojame su ja. Esame priversti įrodinėti, kad ji skurdina mūsų aplinką, naikina dvasines vertybes. Taip yra ir dėl “Lietuvos” kino teatro pastato. Argi maža Vilniuje puikių vietų Rojaus apartamentams? Kitame Neries krante nuo sovietmečio stūkso nebaigto pastato šmėkla. Sutvarkytų, pasistatytų ir būtų netoli “Europos”. Ne, būtinai reikia šios vietos. Prieš porą metų pati girdėjau, kaip Vilniaus meras kalbėjo, jog bus sutvarkyti Vingrių šaltiniai, žadėjo įrengti poilsio parkelį prie čiurlenančių vandenų…

Besiformuojančios lietuviškos kultūrinės miesto funkcijos centre paskutiniuoju metu bene dažniausiai buvo minimas „Lietuvos” kino teatras. Šis kultūros centras, minėdamas 40-ies metų jubiliejų, spėjo tapti ir tipiniu kultūrinės funkcijos nykimo, ir analogų Lietuvoje neturinčio kovos už visuomenines erdves pavyzdžiu. Būtų įdomu panagrinėti šio precedento „populiarumo” priežastis. Juolabiau, į šią problemą žvelgiant ne vien sociopolitiniu aspektu, vedančiu į neišvengiamą politinių sprendimų ir visuomenės lūkesčių konfrontaciją. Urbanistiniame Vilniaus kultūrinės funkcijos žemėlapyje „Lietuvos” kino teatras vaidina išties nemenką vaidmenį. Būdamas beveik pačiame miesto branduolyje, o tiksliau Senamiesčio ir Naujamiesčio urbantektoninio lūžio2 centrinėje dalyje, jis gali būti suvokiamas ne tik sovietmečiu egzistavusio ir šiandieną jau suprivatizuotu kino industrijos tinklo svarbiausiu mazgu, bet ir dar egzistuojančiu Taurakalnio žemutinės terasos kultūrinių centrų komplekso dalimi (žr. schemą). Šis unikalus kompleksas jungia buvusį “Pergalės” kino teatrą, Reformatų bažnyčią, “Lietuvos” kino teatrą, buvusį “Geležinį kablį”. Visi šie objektai suformuoti taškinio užstatymo principu ir išsiskiria savo architektūra, bei tuo, kad egzistuoja neatsiejamai nuo juos supančių viešųjų erdvių, kurias jungia žemutinės Taurakalnio terasos žaliosios erdvės, paįvairintos Frenko Zapos ir kitų kultūros veikėjų mažosios architektūros monumentais.

„Ar jūs jaučiate, kokia esate galinga jėga?! Savo sąmoningumu, drąsa, ryžtu, neabejingumu įrodėte, kad Lietuva turi ateitį, turi JUS!” (citata iš spalio 13–osios studentų mitingo organizatorių padėkos). Lietuva sujudo. Labai staigiai ir netikėtai. Bruzdėjimas virto judėjimu. Šalia „Lietuvos” (nebe) kino teatro įkurta „Pro–testo” laboratorija, spalio 13–ąją studentai pamarširavo prie Vyriausybės langų, užvakar ant Vilniaus dailės akademijos pievelės benamiai studentai statėsi palapines. Dar įmonių darbuotojų streikai. Taip, suvokimas, kad esi prievartaujamas, jau yra tavo laimėjimas. Vis dėlto drąsūs turėti savo nuomonę šįkart pabandė ją ir apginti. Kino kritikas Skirmantas Valiulis taikliai pasakė, kad „šiandien baimės Lietuvoje daugiau nei prieš 15 metų. Iš kur ji kyla? Galbūt iš to, kad imame galvoti, tikėti, jog dabar tai jau viskas „bus gerai”, pasaulis lyg ir tvarkosi viena linkme. Tačiau gyvename tokiu laiku, kai egzistuoja primestas, priverstinis mąstymas”. Jo atsisakyti – gera protesto pradžia. O toliau? Pirmiausia sunaikinti „man tas pats”, tada nebijoti pareikšti, kad „man ne tas pats”. Galiausiai visa tai sujungti į gerai apgalvotą „mes už”.