Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui prie Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus miesto savivaldybei

Pastaruoju metu iškilo grėsmė, kad Vilniaus savivaldybei per menkai atstovaujant viešajam interesui, privačiam investuotojui bus suteikta teisė galutinai sunaikinti vieną iš svarbiausių sostinės viešųjų kultūros erdvių, kurią subrandino buvęs „Lietuvos“ kino teatras. Taip būtų paneigta joje sukurta europinė kino kultūros tradicija, nuskurdintas sostinės kultūros gyvenimas ir atimta visuomenei svarbi perspektyva ateityje plėtoti šios kultūros erdvės potencialą.

„Lietuvos“ kino teatro likimas liudija visoje Lietuvoje įsigalėjusią tendenciją naikinti nekomercines viešosios kultūros erdves ir kelia esminių klausimų dėl mūsų miestų kultūros politikos. Kokiais prioritetais remiantis ji formuojama – komerciniais investuotojų poreikiais ar platesniu viešuoju interesu? Kodėl nėra garantuojamas demokratinis piliečių dalyvavimas sprendžiant svarbiausius jos klausimus? Kodėl valstybė neužtikrina galimybės išlaikyti svarbiausias nekomercinės kultūros erdves? Manome, kad daugeliu požiūrių išskirtinio „Lietuvos“ kino teatro sugrąžinimas visuomenei taptų vienu iš simbolinių ženklų, kad valstybė turi valios ir yra pajėgi šią tendenciją reguliuoti.

Sprendimai dėl „Lietuvos” privatizavimo buvo priimti remiantis vien komercine logika ir ignoruojant ne kartą viešai išsakytus argumentus. Neatsižvelgta į tai, kad „Lietuvos” kino teatras kaip viešoji kultūros erdvė gyvavo jau beveik pusę amžiaus ir per tą laiką subrendo kaip savitą tradiciją turintis kultūrinės traukos centras, su kuriuo sietinas kelių sostinės inteligentijos kartų kultūros akiračio formavimasis; kad Nepriklausomybės metais „Lietuva” tapo aktyviu tarptautinės kultūros erdvės dalyviu, o jos organizuoti tarptautiniai festivaliai bei kiti renginiai sudarė galimybę susipažinti su pasauliniu kino meno kontekstu ir naujausiais procesais; kad sostinės kultūros žemėlapyje ji buvo alternatyva į vartojimą orientuotoms komercinėms kultūros erdvėms, nes kultūros vyksmas joje išlaikė autonomiją ir finansiškai neįvertinamą kokybę, kuri svetima holivudinę produkciją propaguojantiems multipleksams; kad po 1997 metais atliktos rekonstrukcijos ji buvo tapusi šiuolaikiškiausia šalies kino erdve su naujausia pasaulio kino standartus atitinkančia vaizdo ir garso technika bei vienu iš didžiausių Europoje kino ekranų.

Komerciniu sprendimu privatizuoti „Lietuvos“ kino teatrą buvo pasikėsinta sunaikinti unikalų miesto kultūrinio savitumo elementą ir nuskurdinti miestiečių gyvenimą, paneigiant viešąjį interesą turėti europine tradicija išsiskiriančią kino kultūros erdvę.

Dabartinės buvusio „Lietuvos“ kino teatro savininkės UAB „Rojaus apartamentai“ svarstymui pateiktas detalusis planas, kurį numatoma įgyvendinti nugriovus „Lietuvos“ pastatą, šį naikinimo procesą pabaigtų negrįžtamai. Bendrovės siūlymas gyvenamosios ir komercinės paskirties komplekse įrengti mažą nekomercinio kino centrą formaliai išsaugotų sklype numatytą funkcinį kino paskirties tęstinumą, bet nėra adekvatus, galvojant apie tai, kas būtų prarasta. Atsižvelgiant į viešųjų kultūros erdvių trūkumą sostinėje, yra prasmingiau ne naikinti, bet plėtoti jau susiformavusią gyvybingą tradiciją, ateityje kuriant universalų nekomercinės kultūros centrą.

Sunaikinus „Lietuvos” kino teatrą ir su juo susijusią kultūrinę erdvę, sunkiai įsivaizduojamas Vilniaus ketinimas 2009 metais tapti Europos kultūros sostine, nes nekomercinės paskirties kultūros erdvių puoselėjimas yra savaime suprantama Europos sostinių kultūros politikos dalis.

Kadangi sprendžiant „Lietuvos” likimą, esmingai susijusį su bendrąja miesto kultūros politika, iki šiol nebuvo užtikrintas demokratiškas piliečių dalyvavimas, mums nepriimtini Vilniaus miesto savivaldybės teiginiai, neva ji nebegalinti daryti įtakos privačia nuosavybe tapusios „Lietuvos” likimui.

Sostinės valdžia ignoravo nuo pat privatizavimo pradžios vykusias protesto akcijas, žymių kultūros žmonių pasisakymus žiniasklaidoje, „Kino pavasario” festivalio metu surinktus 7000 parašų už „Lietuvos” išsaugojimą. Miestiečių nuomonė dėl „Lietuvos“ kino teatro likimo ir nekomercinio kino ateities sostinėje nėra deramai įvertinta.

Šiuo metu Vilniaus savivaldybės minimos nekomercinio kino perspektyvos nėra konkrečios ir reikštų esminį Vilniaus kultūrinio žemėlapio perbraižymą. Tokie sprendimai negali būti daromi ignoruojant miestiečių valią.

Siekdami, kad būtų išsaugota ir plėtojama „Lietuvos“ kino teatro sukurta viešosios kultūros erdvės tradicija, kad sostinės kultūros politika atitiktų būsimos Europos kultūros sostinės ambicijas ir būtų formuojama labiau paisant viešojo intereso bei demokratijos principų, reikalaujame, kad Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas prie Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybė

1) svarstytų galimybę suteikti buvusiam „Lietuvos“ kino teatrui nacionalinės svarbos statusą;

2) svarstytų galimybę išpirkti šiuo metu privačiai bendrovei UAB „Rojaus apartamentai“ priklausantį pastatą;

3) užtikrintų demokratinį visuomenės dalyvavimą priimant esminius sostinės kultūros politikos sprendimus, tariantis su visuomene dėl nekomercinio kino ir viešųjų kultūros erdvių ateities vizijos ir pateikiant šią viziją viešam svarstymui;

4) užtikrintų, jog bus įvertinta sostinės gyventojų nuomonė dėl esmingai su sostinės kultūros politika susijusio „Lietuvos“ kino teatro likimo;

5) užtikrintų, kad bus sustabdyta UAB „Rojaus apartamentai“ vykdoma detaliojo plano rengimo procedūra iki to laiko, kol bus atsižvelgta į aukščiau minėtus reikalavimus.

Šio kreipimosi pateikimo pagrindas: Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas – kiti svarbūs visuomenei, savivaldybėms ar valstybei klausimai. Prašome šį kreipimąsi pripažinti peticija ir ją išnagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka, o į mūsų reikalavimus atsižvelgti nedelsiant.

Informuojame, kad šio kreipimosi ir elektroniniu būdu jį pasirašiusių Lietuvos piliečių ir gyventojų sąrašo kopija bus pateikta LR Prezidentui.

Pareiškėjai:

Gediminas Urbonas, Rasa Kalinauskaitė, Šarūnas Bagdonas, Tomas S. Butkus, Ona Volungevičiūtė, dr.Romas Vaštokas, Kasparas Pocius, dr. Gintautas Mažeikis, dr. Rūta Pileckaitė, dr. Nerijus Milerius, Vytautas Damaševičius, Rolandas Rastauskas, Nomeda Urbonienė, Sandra Straukaitė, Julija Kšivickaitė, Audrys Karalius, dr. Arūnas Gelūnas, dr. Audronė Žukauskaitė, dr. Tomas Grunskis, Vaidas Jauniškis, Gediminas Baranauskas, Tomas Tomilinas, dr. Saulius Norvaišas, Valentas Aškinis, Renata Petrauskaitė, Rytis Juodeika, Mirjam Wirz, Augustinas Beinoravičius, Virginija Januškevičiūtė, Aldevinas Pūkys, Evaldas Jansas, dr. Agnė Narušytė, dr. Loreta Mačianskaitė, Akvilė Grigoravičiūtė, Tomas Bakučionis, Auksė Kanceravičiūtė, Ignas Urbonas, Nora Mžavanadzė, Valdas Jasaitis, Danutė Kalinauskaitė, dr. Eligijus Raila, Vytautas Ališauskas.

Pridedama:

1) 7000 Lietuvos gyventojų parašų, kurie surinkti 2005 metais vykusio festivalio „Kino pavasaris” metu (CD laikmenoje). Pasirašiusieji pritarė teiginiui, kad „Lietuvos” kino teatras turi likti viešąja kultūros erdve;

2) šiam kreipimuisi pritarusių Lietuvos piliečių ir gyventojų sąrašas.

Jei pritari šiam kreipimuisi: www.culture.lt/peticija

daugiau apie „Lietuvos” bylą: www.arka.lt/ktlietuva

daugiau apie protestą dėl „Lietuvos” www.vilma.cc/LIETUVA

Views All Time
Views All Time
2608
Views Today
Views Today
1
0 0