Author: Gintautas Mažeikis

Viešieji ryšiai yra organizuota įtikinėjimo veikla, užtikrinanti palankias sąlygas organizacijos ar asmens raidai. Ši veikla yra ypač svarbi, kai visuomenė stebi ir kontroliuoja su organizacijos raida susijusius procesus. Tačiau visuomenė nėra vienalytė, ji yra daugelio mąstymo formų, elgesio tipų, kultūrų ir tikėjimų sąveikų rezultatas. Dar daugiau, dėl globalizacijos poveikio ši mąstymo ir elgesio, vertybių ir pasaulėjautos formų įvairovė turi tendenciją sparčiai plėstis ir kisti. Visuomenė vertina viešą informaciją ir siekia kontroliuoti procesus, atsižvelgdama į savo mitinius, religinius, estetinius, moralinius, mokslinius ir kitokius įsitikinimus. Viešųjų ryšių ir mąstymo formų konflikto pavyzdys yra karikatūrų skandalas ir riaušės islamo šalyse. Karikatūros, išspausdintos Danijos žiniasklaidoje, buvo nesėkminga viešoji akcija, įvykdyta neatsižvelgiant į islamo žmonių tikėjimo ir religinio mąstymo ypatumus. Šiandien, kai klesti diskursų gausa ir nediferencijuotas simbolinis daugelio piliečių mąstymas, būtina atsižvelgti į mąstymo formų įvairovę, t. y. ir į ritualinius reikalavimus, ir į stereotipinius vartotojiškus lūkesčius, ir į mokslinius argumentus vienu metu, net jei tai šiandieninės demokratijos požiūriu atrodo nepriimtina.

Šiandien labai madinga ir patrauklu būti viešųjų ryšių specialistu, iš esmės – propagandistu, arba bent jau turėti piarinių (public relations) gebėjimų. Sovietinis propagandisto baubas seniai ištirpo politinių intrigų sūkuryje, o reklaminė ir propagandinė veikla tapo pelninga ir šlovinama. Tačiau tokios šlovės nesusilaukia menininkai, kurie taip pat remiasi vaizduote, tik nemeluoja, kad tai yra tikrovė. Kuo skiriasi propagandinė arba viešųjų ryšių, piarinė veikla nuo įprastinės meninės kūrybos – esė, satyrų rašymo, paveikslų tapymo ar vaidybos teatre? Visų šių meno sričių paslaugomis viešųjų ryšių specialistai nuolatos naudojasi, o ir patys yra linkę rašyti apie nebūtus atsitikimus ar lyg gyvenimo režisieriai inscenizuoti įvykius. Kita vertus, propagandinės taisyklės, vienodai galiojančios ir viešiesiems ryšiams, ir reklamai, reikalauja kartojimosi, masiškumo, įtikinamumo, intensyvumo. Šios detalės yra siejamos su monotonija ir įtikėjimo vadyba, su tiksliu apskaičiavimu, bet ne su spontaniškumu, ne su laisva vaizduote. Jei viešųjų ryšių specialistai ką nors vaizduoja kaip nusikaltėlį arba herojų – pageidautina, kad tai nuosekliai kartotųsi, kol žmonės pradės šį teiginį laikyti faktu. Kartojimas yra susijęs su organizacine veikla, su teisingu informacinių ir finansinių resursų paskirstymu ir mažai ką bendra turi su menine kūryba.