Lietuvos kino teatruose pagaliau sulaukėme svarbiausios 2007-ųjų premjeros. Rekordines pajamas surinkusio lietuviško filmo „Dievų miško” režisierius Algimantas Puipa atidavė žiūrovų teismui naujausią kūrinį, kurį norisi pavadinti amžinąjį gyvenimą jau pradėjusios Jurgos Ivanauskaitės gulbės giesme. Net trys šviesios atminties rašytojos romanai „Ragana ir lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti” atgijo niūrioje ir liūdnoje dramoje „Nuodėmės užkalbėjimas”, kuri repertuare pasirodė ne pačiu tinkamiausiu metu. Galbūt prodiuseriams kartu su platintojais vertėjo neskubėti, leisti aprimti nereikalingoms aistroms ir nukelti komercinį filmo rodymą šiek tiek vėlesnei datai, nes jau dabar pikti liežuviai juos kaltina mėginimu pasipelnyti iš plačiai aprašytos mirties.

Juk niekas nepaneigs, kad Jurgos Ivanauskaitės netektis neišvengiamai turės didžiulės įtakos „Nuodėmės užkalbėjimo” lankomumui. Būtent rašytojos vardas labiausiai akcentuojamas subtilioje reklaminėje medžiagoje, kurioje režisierius Algimantas Puipa, operatorius Algimantas Mikutėnas ir aktorių komanda tarsi atsidūrė antrame plane. Įvertinus filmą supančią situaciją galima prognozuoti, kad jau per pirmąjį savaitgalį „Nuodėmės užkalbėjimo” kasą papildys apie 120-150 tūkst. Lt, o galutiniam rezultatui įtakos turės žiūrovų skleidžiami atsiliepimai. Po solidžiais plojimais pasibaigusio premjeros seanso dauguma įvertinimų buvo palankūs ir teigiami, nors netrūko ir iš esmės priešingų nuomonių. Bet jos neturėtų sutrukdyti Lietuvos kino teatrams parduoti mažiausiai 40 tūkst. bilietų per visą rodymo laikotarpį, nes „Nuodėmės užkalbėjimas” tiktai nėra vieno smogiamojo savaitgalio filmas ir turėtų suktis šalies ekranuose ištisus metus.

Naujomis technologijomis sukurtas filmas tikrai nėra tobulas, kaip jį per premjeros vakarą mėgino pakrikštyti ir akimirksniu pasitaisė Algimantas Puipa. Pasirinkta siužeto pasakojimo struktūra (personažų prisiminimai ir sapnai persipina su realiais įvykiais) visiškai neblizga originalumu ir jau buvo sėkmingai panaudota daugelyje holivudinių kūrinių, todėl režisierius galėjo pamąstyti apie išradingesnį Jurgos Ivanauskaitės adaptacijos metodą. Muzikinis garso takelis beveik nesiderina su rodomais vaizdais, neparyškina kūrinio nuotaikos ir atrodo nelabai reikalingas, juolab Algimantas Puipa beveik nepalieka laiko pasireikšti kompozitoriui Juozui Širvinskui ir dažnai apie jį visai pamiršta.

Uždraustos meilės romanas, supančiojęs tarp tikėjimo dogmų pasiklydusį kunigą ir savojo „aš” ieškančią merginą, jau niekuo nestebina ir visiškai nešokiruoja, nes panašias istorijas nuodugniai išnagrinėjo ankstesni nepriklausomo kino filmai (pavyzdžiui, „Didžioji kunigo Amaro nuodėmė”). Prieš kokius trejus ketverius metus tokį kūrinį dar galėtume pavadinti kontroversišku ir skandalingu, bet dabar kontroversijos užtaisas jau yra išgaravęs. Būtent šiuo atžvilgiu „Nuodėmės užkalbėjimas” gerokai pavėlavo, ir šis faktas stipriai apsunkins lietuviško filmo kelią užsienio šalių kino rinkų labirintuose, kuriuose Jurgos Ivanauskaitės vardas yra mažai kam žinomas ir tikrai nepadės sėkmingai parduoti kūrinio.

Tačiau reikia pripažinti, kad „Nuodėmės užkalbėjimas” yra kur kas geresnis ir įdomesnis filmas už nepavykusį ir nuobodų „Dievų mišką”, kurio stebėjimas kino salėje galėjo prilygti kankinimo procedūrai koncentracijos stovykloje. Šį kartą Algimantas Puipa sugebėjo užmegzti intrigą, išsklaidyti nuobodulį ir išlaikyti intrigą beveik iki paties finalo, kuris man pasirodė šiek tiek neišbaigtas, pernelyg depresinis ir emociškai silpnokas. Dėmesį išblaško nereikalingi ir gerokai užtęsę nukrypimai į tamsų benamių ir alkoholikų pasaulį apleistame name, nes tie epizodai atrodo mažiausiai pavykę, o be jų filmas būtų dar geresnis.

Stipriausia dramos vieta – gilūs, prasmingi, ironiški ir įsimintini dialogai, bet kai kurių iš knygos puslapių paimtų frazių scenaristas Algimantas Puipa vis dėlto privalėjo atsisakyti ir jų nenaudoti, nes filmo kontekste jos nuskamba banalokai ir sukelia nereikalingą juoką pačiuose netinkamiausiuose momentuose.

Akivaizdu, kad režisierius kur kas daugiau laiko skyrė darbui su aktoriais, kurie atsidėkojo jam puikiais vaidmenimis. Rasa Samuolytė ir Aleksas Kazanavičius nusipelno pagyrimo už drąsą vaidinant aistringas erotines scenas, nes tiek daug sekso dar nebuvo lietuviškame kine. Geriausiai savo pareigą atliko Remigijus Sabulis, kuris meistriškai išnaudoja kiekvieną ekraninio laiko minutę ir palieka stipriausią įspūdį.

Apie jo personažą negailestingą širdžių ėdiką Leo būtų galima sukurti atskirą filmą, kuris turėtų garantuotą sėkmę.

Teatro scenoje dažniausiai pasirodančios Rasos Samuolytės debiutas pagrindiniame vaidmenyje taip pat yra sėkmingas, bet jos personažė įdomiausiai atrodo scenose su vieniša psichoanalitike, kurią tobulai įkūnija Nelė Savičenko. Aleksas Kazanavičius labai stengiasi nesugadinti bendro vaizdo, bet jo suvaidintas kunigas ne visuomet ekrane atrodo įtikinamas ir prieš savo valią tampa banaliausių frazių įkaitu. Savo ruožtu Kostas Smoriginas yra per mažai išnaudojamas ir nepelnytai pamirštamas, todėl Go personažas greičiausiai išgaruoja iš atminties.

Views All Time
Views All Time
7200
Views Today
Views Today
1
0 0