Kinas

“Da Vinčio kodas”- daugiausia skandalų ir visuomenės dėmesio sulaukiantis filmas. Pasirodo netgi Prancūzijos prezidentas neliko abejingas šiam kino šedevrui. Neseniai šalies spaudoje pasirodė straipsniai su antraštėmis apie Jacques Chiraco daromą įtaką filmo režisieriams. Anot informacijos šaltinių, garsusis politikas taip susidomėjo pačiu filmu, kad net bandė įtikinti režisierius suteikti pagrindinius vaidmenis jo šeimos draugams. Kaip teigia dienraštis “The Times”, garsusis politikas pagrindiniam jaunos mokslininkės Sophie Neveu vaidmeniui bandė “prastumti” seksualiąją filmo “Vilkų brolija” aktorę Sophie Marceau. Pasirodo 39-rių garsenybė yra artima Chiraco dukters draugė , o taip pat 2002- aisiais aktyviai dalyvavo prezidento rinkiminėje kampanijoje. Tačiau galiausiai konkursą laimėjo šmaikščioji Audrey Tautou, kuri nusifilmavus šiame filme, atsikratė jai klijuojamos Amelijos iš Monmarto etiketės. Vėliau šį skandalą dar labiau paaštrino filmo režisierius Ronas Howardas, kuris atskleidė, prezidento reikalavimą, kad aktoriui Jean Reno,filme vaidinančiam detektyvo Bezu Fache vaidmenį, būtų mokamas kur kas didesnis honoraras nei buvo sutarta.

Nuo pat kinematografo atsiradimo kamera tapo išskirtinai vyrų žaidimo ir darbo įrankiu, įgalinančiu kurti ir propaguoti savą-vyrišką pasaulio viziją. Įdomu, kokia linkme būtų rutuliojusis kino istorija, jei kino kameros rankena būtų atsidūrusi ponios Lumier rankose, o ne jos vyro. Turbūt ne darbininkų išėjimą iš fabriko, kvailą laistymasi sode ar sienos griovimą ji būtų filmavusi. Bet, deja, taip nenutiko. Ir vis dėlto smalsu, kur krypsta “kino akis”, kuomet kamera atsiduria moters rankose? Kuo tas matymas yra svarbus, savitas? Kaip kameros pagalba galima konstruoti savą tikrovės modelį? Šio trumpo pranešimo metu pamėginsiu dalinai atsakyti į šiuos klausimus, aptardama trijų Lietuvos menininkių – režisierių Janinos Lapinskaitės, Inesos Kurklietytės ir videomenininkės Kristinos Inčiūraitės – kūrybos specifiką. Šiuo atveju man yra įdomus matymo ir buvimo matomume konstravimo mechanizmas. Nes matomumas ekrane tampa savotišku buvimo kultūroje modeliu, bei naujos tapatybės kūrimo priemone. Devinto dešimtmečio pradžioje feministinė kritika pradėjo moterų kino ir bendrai moterų meno specifikos, bei skirtumų tarp moterų ir vyrų braižo paieškas.

Moterys lietuvių kine negali pasigirti išskirtiniu dėmesiu. Neseniai pasirodžiusioje Sauliaus Macaičio knygoje apie aktoriaus profesiją “Šviesos sukurti” lietuvių aktorėms skirtas skyrius vadinasi “Vienišos lietuvės” (jis seka lietuvių aktoriams skirtą skyrių “Virto ąžuolai”). Skyriaus įžangoje autorius retoriškai klausia: “Tad kas gi buvo tos lietuvių kino merginos ir moterys?” Ir čia pat atsako: “Ogi šiaip – ryškių vyrų blankūs šešėliai, dažniausiai tik formaliai primenantys, jog “pasaulis, kuris priklauso vyrams” (nerealizuoto V. Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimas, skambantis kaip formulė), - dar ne visa tiesa”. Kritiko žodžius iškalbingai apibendrina skyriaus atsklandai parinkta iliustracija: tarp gėlių ir žvakių karste guli moteris. Ir trumpas komentaras: “Viskuo gera, kai miega (Vaiva Mainelytė “Velnio nuotakoje”)”. Ar iš tiesų lietuviškų filmų herojės geros tik horizontalioje padėtyje? Kas kuria daugumai lietuvių filmų būdingus moters-aukos scenarijus: scenaristai ir režisieriai, kino kritikai, pačios aktorės ar vyro žvilgsnį atstovaujanti kameros akis? Norėdama atsakyti į šiuos klausymus pabandžiau išanalizuoti būdingus moterų įvaizdžius ir socialinius vaidmenis lietuviškuose filmuose nuo “Marytės” iki “Nuomos sutarties”, atsižvelgdama į jiems suteikiamas kultūrines reikšmes ir ideologinį kontekstą. Mane domino ne aktorės meistriškumas ar psichologinė vaidmens motyvacija, o būtent ideologinės moters įvaizdžio konstrukcijos ir identifikacijos modeliai.

"Kino pavasaris" neatsiejamas nuo gerų ir įsimintinų filmų, rimtų ir linksmų diskusijų, šilto oro ir puikios nuotaikos. Renginio organizatoriai stengsis dar labiau tobulinti ir atnaujinti festivalį, reklamuoti jo vardą užsienio spaudoje ir tarptautinėse kino mugėse (mūsų festivalis jau buvo įtrauktas į 57-ojo Kanų festivalio oficialų katalogą), sudaryti žymiai platesnę ir įvairesnę programą, pakviesti į Vilnių žinomus užsienio aktorius ir režisierius bei kaimyninėse šalyse vykstančių kino festivalių atstovus, organizuoti pripažintų specialistų seminarus kino srityje dirbantiems žmonėms. "Kino pavasaris" yra skirtas tam, kam jau iš tiesų atsibodo originalumu netrykštanti Holivudo kino fabriko produkcija, kurios dėka pasaulio kino teatrų repertuarai beveik supanašėjo, o didžiąją daugumą tų filmų norisi pamiršti vos tik pasibaigus seansui. "Kino pavasaris" pasiūlys Lietuvos žiūrovams bent minimalią atsvarą Holivudo komercijai, o kartu parodys šiek tiek kitokius 2003 - 2004-ųjų sezono filmus, kurie priverčia mąstyti ir galvoti, išprovokuoja diskusijas, atkreipia dėmesį į svarbias problemas, analizuoja sudėtingas ir svarbias temas, supažindina su kitų šalių kultūra ir įdomiais papročiais. "Kino pavasaris" egzistuoja, dirba ir tobulėja, kad Lietuvos žiūrovai galėtų pamatyti kuo daugiau kitokio ir ne komercinio kino iš didžiųjų pasaulio valstybių bei labai egzotiškų kraštų.

Tikrais įvykiais paremti filmai „Kino pavasario“ žiūrovams primins labai svarbius, neleistinai pamirštus ir mažai žinomus istorinius faktus. Talentingų režisierių Lajoso Koltai ir Tristano Bauerio dėka kino ekranuose atgimė Vengrijos žydų kančios koncentracijos stovyklose II-ojo pasaulinio karo metu ir Argentinos jaunuolių tragedija beviltiškai pralaimėtame karo mūšyje Malvinų salose. Abu šie filmai jau apkeliavo ir varžėsi daugelio prestižinių tarptautinių kino festivalių konkursinėse programose. 10 mln. eurų kainavusio brangiausio visų laikų Vengrijos filmo „Likimo atstumtas“ (Fateless) scenarijaus pagrindu rašytojas Imre Kerteszo romanas, kuris yra paremtas asmenine patirtimi ir neįtikėtinais išgyvenimais. 1944-ųjų birželį Imre Kerteszui buvo tik 14-a, kai jis buvo be jokios priežasties suimtas, negailestingai ištremtas iš Vengrijos ir įkalintas keliose nacių koncentracijos stovyklose. Didvyriškai iškentęs patį tikriausią pragarą būsimasis rašytojas grįžo į gimtinę tik po 1,5 metų ir su viltimi pradėjo naują gyvenimo etapą. Jis neatsisakė sunkaus ir alinančio fizinio darbo, o taip pat rašė daug straipsnių ir scenarijų teatro pjesėms. 1975-siais pirmą kartą buvo atspausdinta jo debiutinė knyga „Likimo atstumtas“, o 2002-siais visame pasaulyje išpopuliarėjęs rašytojas gavo prestižinę „Nobelio“ premiją už pasiekimus literatūros srityje.