Kinas

Nuo pat kinematografo atsiradimo kamera tapo išskirtinai vyrų žaidimo ir darbo įrankiu, įgalinančiu kurti ir propaguoti savą-vyrišką pasaulio viziją. Įdomu, kokia linkme būtų rutuliojusis kino istorija, jei kino kameros rankena būtų atsidūrusi ponios Lumier rankose, o ne jos vyro. Turbūt ne darbininkų išėjimą iš fabriko, kvailą laistymasi sode ar sienos griovimą ji būtų filmavusi. Bet, deja, taip nenutiko. Ir vis dėlto smalsu, kur krypsta “kino akis”, kuomet kamera atsiduria moters rankose? Kuo tas matymas yra svarbus, savitas? Kaip kameros pagalba galima konstruoti savą tikrovės modelį? Šio trumpo pranešimo metu pamėginsiu dalinai atsakyti į šiuos klausimus, aptardama trijų Lietuvos menininkių – režisierių Janinos Lapinskaitės, Inesos Kurklietytės ir videomenininkės Kristinos Inčiūraitės – kūrybos specifiką. Šiuo atveju man yra įdomus matymo ir buvimo matomume konstravimo mechanizmas. Nes matomumas ekrane tampa savotišku buvimo kultūroje modeliu, bei naujos tapatybės kūrimo priemone. Devinto dešimtmečio pradžioje feministinė kritika pradėjo moterų kino ir bendrai moterų meno specifikos, bei skirtumų tarp moterų ir vyrų braižo paieškas.

Moterys lietuvių kine negali pasigirti išskirtiniu dėmesiu. Neseniai pasirodžiusioje Sauliaus Macaičio knygoje apie aktoriaus profesiją “Šviesos sukurti” lietuvių aktorėms skirtas skyrius vadinasi “Vienišos lietuvės” (jis seka lietuvių aktoriams skirtą skyrių “Virto ąžuolai”). Skyriaus įžangoje autorius retoriškai klausia: “Tad kas gi buvo tos lietuvių kino merginos ir moterys?” Ir čia pat atsako: “Ogi šiaip – ryškių vyrų blankūs šešėliai, dažniausiai tik formaliai primenantys, jog “pasaulis, kuris priklauso vyrams” (nerealizuoto V. Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimas, skambantis kaip formulė), - dar ne visa tiesa”. Kritiko žodžius iškalbingai apibendrina skyriaus atsklandai parinkta iliustracija: tarp gėlių ir žvakių karste guli moteris. Ir trumpas komentaras: “Viskuo gera, kai miega (Vaiva Mainelytė “Velnio nuotakoje”)”. Ar iš tiesų lietuviškų filmų herojės geros tik horizontalioje padėtyje? Kas kuria daugumai lietuvių filmų būdingus moters-aukos scenarijus: scenaristai ir režisieriai, kino kritikai, pačios aktorės ar vyro žvilgsnį atstovaujanti kameros akis? Norėdama atsakyti į šiuos klausymus pabandžiau išanalizuoti būdingus moterų įvaizdžius ir socialinius vaidmenis lietuviškuose filmuose nuo “Marytės” iki “Nuomos sutarties”, atsižvelgdama į jiems suteikiamas kultūrines reikšmes ir ideologinį kontekstą. Mane domino ne aktorės meistriškumas ar psichologinė vaidmens motyvacija, o būtent ideologinės moters įvaizdžio konstrukcijos ir identifikacijos modeliai.

"Kino pavasaris" neatsiejamas nuo gerų ir įsimintinų filmų, rimtų ir linksmų diskusijų, šilto oro ir puikios nuotaikos. Renginio organizatoriai stengsis dar labiau tobulinti ir atnaujinti festivalį, reklamuoti jo vardą užsienio spaudoje ir tarptautinėse kino mugėse (mūsų festivalis jau buvo įtrauktas į 57-ojo Kanų festivalio oficialų katalogą), sudaryti žymiai platesnę ir įvairesnę programą, pakviesti į Vilnių žinomus užsienio aktorius ir režisierius bei kaimyninėse šalyse vykstančių kino festivalių atstovus, organizuoti pripažintų specialistų seminarus kino srityje dirbantiems žmonėms. "Kino pavasaris" yra skirtas tam, kam jau iš tiesų atsibodo originalumu netrykštanti Holivudo kino fabriko produkcija, kurios dėka pasaulio kino teatrų repertuarai beveik supanašėjo, o didžiąją daugumą tų filmų norisi pamiršti vos tik pasibaigus seansui. "Kino pavasaris" pasiūlys Lietuvos žiūrovams bent minimalią atsvarą Holivudo komercijai, o kartu parodys šiek tiek kitokius 2003 - 2004-ųjų sezono filmus, kurie priverčia mąstyti ir galvoti, išprovokuoja diskusijas, atkreipia dėmesį į svarbias problemas, analizuoja sudėtingas ir svarbias temas, supažindina su kitų šalių kultūra ir įdomiais papročiais. "Kino pavasaris" egzistuoja, dirba ir tobulėja, kad Lietuvos žiūrovai galėtų pamatyti kuo daugiau kitokio ir ne komercinio kino iš didžiųjų pasaulio valstybių bei labai egzotiškų kraštų.

Tikrais įvykiais paremti filmai „Kino pavasario“ žiūrovams primins labai svarbius, neleistinai pamirštus ir mažai žinomus istorinius faktus. Talentingų režisierių Lajoso Koltai ir Tristano Bauerio dėka kino ekranuose atgimė Vengrijos žydų kančios koncentracijos stovyklose II-ojo pasaulinio karo metu ir Argentinos jaunuolių tragedija beviltiškai pralaimėtame karo mūšyje Malvinų salose. Abu šie filmai jau apkeliavo ir varžėsi daugelio prestižinių tarptautinių kino festivalių konkursinėse programose. 10 mln. eurų kainavusio brangiausio visų laikų Vengrijos filmo „Likimo atstumtas“ (Fateless) scenarijaus pagrindu rašytojas Imre Kerteszo romanas, kuris yra paremtas asmenine patirtimi ir neįtikėtinais išgyvenimais. 1944-ųjų birželį Imre Kerteszui buvo tik 14-a, kai jis buvo be jokios priežasties suimtas, negailestingai ištremtas iš Vengrijos ir įkalintas keliose nacių koncentracijos stovyklose. Didvyriškai iškentęs patį tikriausią pragarą būsimasis rašytojas grįžo į gimtinę tik po 1,5 metų ir su viltimi pradėjo naują gyvenimo etapą. Jis neatsisakė sunkaus ir alinančio fizinio darbo, o taip pat rašė daug straipsnių ir scenarijų teatro pjesėms. 1975-siais pirmą kartą buvo atspausdinta jo debiutinė knyga „Likimo atstumtas“, o 2002-siais visame pasaulyje išpopuliarėjęs rašytojas gavo prestižinę „Nobelio“ premiją už pasiekimus literatūros srityje.

Ką tik praūžusios Vilniaus dienos sostinėje iš gatvių persikelia į kino teatrą. Jau rugsėjo 7-8 dienomis kino centre „Coca-Cola Plaza“ (Vilniuje) bus galima pamatyti net aštuonis klasikinius lietuvių režisierių dokumentinius filmus apie Vilnių. Tai ir „Seno Vilniaus šešėliai“ (A. Vaišvila), ir „Vilniaus madona“ (V. Imbrasas), ir „Miestas, grįžęs iš legendos“ (A. Digimas) bei daugelis kitų. Scenaristas ir režisierius Almantas Grikevičius, sukūręs lietuvių kino klasika tapusius filmus „Jausmai“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Faktas“ bei daugelį kitų juostų, sako su malonumu dirbdavęs tiek su vaidybiniais, tiek su dokumentiniais filmais. „Viskas priklauso nuo temos“, – prisipažįsta A. Grikevičius. Paklaustas, ar jaučia nostalgiją tiems laikams, kai jo filmų buvo su nekantrumu laukiama, lietuvių kino kūrėjas atsako jaučiąs nostalgiją ne aniems laikams, o jaunystei. „Tais laikais aš galėjau dirbti, sugebėdavau apginti savo nuomonę“, – tvirtina šią vasarą 70-ies metų jubiliejų atšventęs A. Grikevičius.

2005 rugsėjo 2 – 22 dienomis Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje įvyks septintasis Tarptautinis mažųjų kino formų festivalis TINKLAI. Festivalis gimė kaip kultūros akcija, kuria siekta pajūryje ir Vilniuje sukurti reguliariai vyksiantį renginį, galintį suburti įvairių polinkių publiką ir padovanoti jai nestandartinę kino šventę. Per šešerius festivalio gyvavimo metus buvo pademonstruota virš 600 filmų, 40 000 žiūrovų turėjo galimybę susipažinti ir pabendrauti su filmų režisieriais, prodiuseriais, kino kritikais iš 20 šalių. 2003 metais festivalis įstojo į Europos atvirų kino seansų asociaciją (European Open Air Screenings Association), 2005-aisiais tapo Europos kino festivalių koordinacijos (European Coordination of Film Festivals) nariu. Festivalio geografija išsiplėtė nuo Klaipėdos ir Ventės Rago iki Vilniaus, Kauno ir Trakų. Šiais metais festivalyje bus demonstruojamos naujausių trumpametražių filmų programos iš Vokietijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Lietuvos, Prancūzijos, Portugalijos, Ukrainos, Japonijos, Lenkijos ir kitų pasaulio šalių. Iš viso bus pademonstruota virš šimto penkiasdešimties trumpametražių kino filmų, vyks susitikimai su festivalio svečiais. Festivalį atidarys specialioji programa „Europe in shorts 8: Experimental films” („Europa trumpai 8: Eksperimentinis kinas“), o uždarys specialioji programa „Europe in Shorts 9: Fantastic Films“ („Europa trumpai 9: Fantastinis kinas“).

Juenas Makgregoras prisipažino, kad svajoja apie tęsinį populiaraus filmo "Mulen – Ružas", kuriame jis vaidino jauną poetą, kuris įsimylėjo žinomo kabareto dainininkę (vaidmenį atliko Nikolė Kidman). Aktoriaus teigimu, jam padarė didžiulį įspūdį darbas Bazo Lurmano filme. "Aš niekada nedariau nieko panašaus, - sako Makgregoras. – Niekada nebuvo nieko panašaus. Galimybė šokti ir dainuoti tokioje nuostabioje kompanijoje... Buvo susidaręs įspūdis, kad mes visi atsidūrėme cirke."