Vilniaus vamzdis: imkit mane ir skaitykit
Vilniuje vasario 14 d. tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų pastatyta Vlado Urbanavičiaus skulptūra “Krantinės arka” iš karto tapo karštų diskusijų objektu: televizijos (nuo LTV “Panoramos” iki LNK “Kakadu”) rengė reportažus, laikraščiai spausdino straipsnius ir skaitytojų laiškus, o “Vakaro žinios” net paskelbė konkursą “Vamzdiec”. V. Urbanavičiaus skulptūra – daugiausia diskusijų sukėlęs “Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” (VEKS) projektas ir Nepriklausomybės laikų šiuolaikinio meno kūrinys. Kas sukėlė tokią audringą visuomenės reakciją? Skulptūrai parinkta vieta, medžiaga, mastelis, biudžetas, politinės peripetijos ar VEKS projektus lydintis nepasitikėjimo šleifas? Paskaičius straipsnius ir komentarus tampa akivaizdu: viskas. Tad galime drąsiai imti “tą vamzdį” ir skaityti – kokiu tik norisi kampu. Beje, skulptūros pastatymo data savaip simboliška: tai ne tik visų mylimo šventojo Valentino diena, bet ir pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo data – lygiai prieš tūkstantį metų, pasak Kvedlinburgo analų, mūsų gentainiai pasiuntė dangopi šventąjį Brunoną su 18 “saviškių”. Tokiu tad smurto aktu prieš tuomet svetimą tikėjimą įėjome į Istoriją. Lietuva – drąsi šalis! Todėl surūdijusi “Krantinės arka” yra pats tikriausiais paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui – dabarties archeologų atkasta brutalaus triumfo arka, nuo pat idėjos gimimo tapusi kovos su kitatikiais simboliu. Iš pradžių kovojo politikai su menininkais – kas turi lakesnę miesto viziją ir jos įgyvendinimo teisę.