|

Vilniaus vamzdis: imkit mane ir skaitykit

Vilniuje vasario 14 d. tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų pastatyta Vlado Urbanavičiaus skulptūra “Krantinės arka” iš karto tapo karštų diskusijų objektu: televizijos (nuo LTV “Panoramos” iki LNK “Kakadu”) rengė reportažus, laikraščiai spausdino straipsnius ir skaitytojų laiškus, o “Vakaro žinios” net paskelbė konkursą “Vamzdiec”. V. Urbanavičiaus skulptūra – daugiausia diskusijų sukėlęs “Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” (VEKS) projektas ir Nepriklausomybės laikų šiuolaikinio meno kūrinys. Kas sukėlė tokią audringą visuomenės reakciją? Skulptūrai parinkta vieta, medžiaga, mastelis, biudžetas, politinės peripetijos ar VEKS projektus lydintis nepasitikėjimo šleifas? Paskaičius straipsnius ir komentarus tampa akivaizdu: viskas. Tad galime drąsiai imti “tą vamzdį” ir skaityti – kokiu tik norisi kampu. Beje, skulptūros pastatymo data savaip simboliška: tai ne tik visų mylimo šventojo Valentino diena, bet ir pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo data – lygiai prieš tūkstantį metų, pasak Kvedlinburgo analų, mūsų gentainiai pasiuntė dangopi šventąjį Brunoną su 18 “saviškių”. Tokiu tad smurto aktu prieš tuomet svetimą tikėjimą įėjome į Istoriją. Lietuva – drąsi šalis! Todėl surūdijusi “Krantinės arka” yra pats tikriausiais paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui – dabarties archeologų atkasta brutalaus triumfo arka, nuo pat idėjos gimimo tapusi kovos su kitatikiais simboliu. Iš pradžių kovojo politikai su menininkais – kas turi lakesnę miesto viziją ir jos įgyvendinimo teisę.

|

Dainuojantys Europos vyrai ir moterys

Pamirškit dainavimą – viskas pasakyta jau pavadinime: “EuroVIZIJA”. Taigi pakalbėkime apie vizijas – nes vaizdas televizoriuje daug svarbiau už balso diapazoną. “Euroviziją” šiemet laimėjo barzdoti suomių metalistai iš “Juros periodo parko” (atsiprašau, “Lordi”) ir tai – jėga! Pagaliau šis žodis tikrai reiškia tai, ką reiškia. Panašu, kad naujasis europietis galutinai pavargo nuo sentimentalaus seilėjimosi ir atsigręžė į barbarišką savo praeitį. Ir nors naujojo “Eurovizijos” standarto kūrėjai iš Balkanų vis dar palaiko trubadūriškąją viduramžių tradiciją, virkaudami dėl nepasiekiamų mylimųjų, laukinės šiaurės ir rytų Europos gentys iškasė karo kirvius ir išžygiavo į Atėnus. Barbarai sugriovė Romą, sugriaus ir “Euroviziją”! Ir, patikėkite, tai bus įspūdingiausiais griuvimas nuo Babilono laikų. Todėl apie balsinguosius Balkanų atlikėjus nekalbėsiu. Taip pat ir apie airius. Jie dainavo iš širdies ir apie širdį. Širdingi žiūrovai tai suprato. Bet kodėl naujajai reginių visuomenei pusfinalyje nepatiko lenkai?! Juk tai beveik Romeo ir Džiuljetos istorija su atitinkamais kostiumais ir romantiškais dūsavimais. Gal suklaidino grupės pavadinimas “Jie trys”? O gal sąmyšį sukėlė žalias vokalisto perukas? Ne, klaida ne ta, kad perukas žalias, o kad jis – tik vienas. Normalu, pernelyg normalu. Jei nėra vidurius iškratančios dainos, turi bent prakirsti rojalį ir ištraukti iš ten baleriną, kaip padarė rusai. Arba atsivesti stilizuotus kazokus, šokinėjančius per ilgą virvę – kaip ukrainiečiai.

Pralaimėjimo strategijos: moterys lietuvių kine
|

Pralaimėjimo strategijos: moterys lietuvių kine

Moterys lietuvių kine negali pasigirti išskirtiniu dėmesiu. Neseniai pasirodžiusioje Sauliaus Macaičio knygoje apie aktoriaus profesiją “Šviesos sukurti” lietuvių aktorėms skirtas skyrius vadinasi “Vienišos lietuvės” (jis seka lietuvių aktoriams skirtą skyrių “Virto ąžuolai”). Skyriaus įžangoje autorius retoriškai klausia: “Tad kas gi buvo tos lietuvių kino merginos ir moterys?” Ir čia pat atsako: “Ogi šiaip – ryškių vyrų blankūs šešėliai, dažniausiai tik formaliai primenantys, jog “pasaulis, kuris priklauso vyrams” (nerealizuoto V. Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimas, skambantis kaip formulė), – dar ne visa tiesa”. Kritiko žodžius iškalbingai apibendrina skyriaus atsklandai parinkta iliustracija: tarp gėlių ir žvakių karste guli moteris. Ir trumpas komentaras: “Viskuo gera, kai miega (Vaiva Mainelytė “Velnio nuotakoje”)”. Ar iš tiesų lietuviškų filmų herojės geros tik horizontalioje padėtyje? Kas kuria daugumai lietuvių filmų būdingus moters-aukos scenarijus: scenaristai ir režisieriai, kino kritikai, pačios aktorės ar vyro žvilgsnį atstovaujanti kameros akis? Norėdama atsakyti į šiuos klausymus pabandžiau išanalizuoti būdingus moterų įvaizdžius ir socialinius vaidmenis lietuviškuose filmuose nuo “Marytės” iki “Nuomos sutarties”, atsižvelgdama į jiems suteikiamas kultūrines reikšmes ir ideologinį kontekstą. Mane domino ne aktorės meistriškumas ar psichologinė vaidmens motyvacija, o būtent ideologinės moters įvaizdžio konstrukcijos ir identifikacijos modeliai.