Pamirškit dainavimą – viskas pasakyta jau pavadinime: “EuroVIZIJA”. Taigi pakalbėkime apie vizijas – nes vaizdas televizoriuje daug svarbiau už balso diapazoną.

“Euroviziją” šiemet laimėjo barzdoti suomių metalistai iš “Juros periodo parko” (atsiprašau, “Lordi”) ir tai – jėga!

Pagaliau šis žodis tikrai reiškia tai, ką reiškia. Panašu, kad naujasis europietis galutinai pavargo nuo sentimentalaus seilėjimosi ir atsigręžė į barbarišką savo praeitį. Ir nors naujojo “Eurovizijos” standarto kūrėjai iš Balkanų vis dar palaiko trubadūriškąją viduramžių tradiciją, virkaudami dėl nepasiekiamų mylimųjų, laukinės šiaurės ir rytų Europos gentys iškasė karo kirvius ir išžygiavo į Atėnus.

Barbarai sugriovė Romą, sugriaus ir “Euroviziją”! Ir, patikėkite, tai bus įspūdingiausiais griuvimas nuo Babilono laikų.

Todėl apie balsinguosius Balkanų atlikėjus nekalbėsiu. Taip pat ir apie airius. Jie dainavo iš širdies ir apie širdį. Širdingi žiūrovai tai suprato.

Bet kodėl naujajai reginių visuomenei pusfinalyje nepatiko lenkai?! Juk tai beveik Romeo ir Džiuljetos istorija su atitinkamais kostiumais ir romantiškais dūsavimais. Gal suklaidino grupės pavadinimas “Jie trys”? O gal sąmyšį sukėlė žalias vokalisto perukas?

Ne, klaida ne ta, kad perukas žalias, o kad jis – tik vienas. Normalu, pernelyg normalu. Jei nėra vidurius iškratančios dainos, turi bent prakirsti rojalį ir ištraukti iš ten baleriną, kaip padarė rusai. Arba atsivesti stilizuotus kazokus, šokinėjančius per ilgą virvę – kaip ukrainiečiai.

Ne jie vieni suprato, kad naujasis brutalumas sutraiškė saldžiabalsį ABBA stiliaus internacionalumą. Pagaliau ir lietuviai “pagavo kampą”. Na, nepavyksta mums sukurti už širdies griebiančios dainos, tai bent pavyko garsiai nusispjauti.

Juk “Eurovizijos” žiūrovus tikrai ne dainavimo menas “veža”. Į klimaksinį amžių įžengęs konkursas žvalgosi ne jaunų mokinukių, o svaigių perversijų – nukrypimų nuo normos ir eurostandarto. Nenustebčiau, jei apakinti “kaukolinių” sunkiojo metalo kalvių iš Suomijos sėkmės, kitąmet išvysime pilną keistenybių katalogą.

Kad blondinių barbių laikai jau praeityje, galima buvo suprasti jau 2004 m. medžioklės deivei Ruslanai iš Ukrainos pavergus geibstantį Europos žvilgsnį.

2005 m. estafetę perėmusi Elena iš Elados, nors ir nesiautėjo apsitaisius kailiais, bet pati panašėjo į laukinį žvėrį – tokios plėšrūnės vyrų fantazijose drąsko širdis be gailesčio ir ryja nekramtydamos.

Gal ji ir ne tokio dieviško grožio, kad dėl jos būtų kilęs Trojos karas, bet iš ekrano spinduliuojančios jos pragariškos energijos tikrai užtektų penkioms Trojoms padegti (tai tik kuklūs šiaurietiški komplimentai).

Ne, silpnumas nebemadingas. Dabar “Eurovizijoje” – stiprių vyrų ir moterų metas. Visos, kurios nusisegė sijonus ir liko vienais apatiniais, pralaimėjo. Tiksliau – nelaimėjo, o tai beveik tas pats (nors siera alsuojanti šešta “LT United” vieta po tiek nesėkmių mums švyti skaisčiau už olimpinį auksą).

Aukšiausiai pakilusi moteris – švedė Carola – mūvėjo kelnėmis. Ir ji – visai ne mažametė lėlytė, pabėgusi iš vietinio “Tele Bim Bam” (kaip atrodė į finalą nepatekusi Monako atlikėja).

Ak, Kate Ryan, Kate Ryan… Na kurgi dingo tavo libertiniškos aistros? Ir kam reikėjo tos ilgos suknios su ilga iškirpte pro kurią nuolat šmėsčiojo ilgos kojos?

Savo šalies balsavimo rezultatus pristatanti Belgijos pranešėja pasirodė su kortele “Mes mylime Kate Ryan”. Mes irgi! Mylime, klausome, šokame. Bet “Eurovizija” juk ne apie tai.

Garsūs vardai čia pralaimi keistiems vaizdams. Kaip ir šiuolaikiniame mene, čia vis mažiau lemia grožis, ir vis daugiau – netikėtumas ir subversija. Todėl jei nepagaminai dar vieno garantuoto hito, tavo vardas veikia prieš tave – ir ant jokių ankstesnių padažų neišplauksi (vargšės ispanės iš grupės “Las Ketchup” taip ir prasmego raudonuose foteliuose…).

Beje, ar neatrodo, kad labiau už ankstesnę šlovę Kate Ryan pakenkė aplink besitrinantys juodi šokėjai, kaišantys jai prie burnos ilgus švytinčius mikrofonų stulpus?

Atgrasi froidiška beskonybė. Nors tikriausiai belgų atlikėjai pusfinalyje koją pakišo neįsimintina daina – bet kam rūpi dainos? Televizorius – vaizdų katilas, iš kurio besiliejantis europudingas it verdanti lava sudegina visas plunksneles ir lieka tik suakmenėję monstrai.

Nes vaizdai turi būti stiprūs. Narkotizuojantys. Galios demonstravimas – neabejotinas pliusas. Juk dabartinis žiūrovas – ne gėlėmis apsikaišęs pacifistas, o pertekliaus išpaikintas skeptikas, be gailesčio smaugiantis senus stereotipus ir čia pat kuriantis naujus. Jis mėgsta iššūkius, bet nekenčia pašaipūnų – todėl pionieriška “LT United” retorika suveikė, o kandi islandų ironija – ne.

“Eurovizijos” piratai – “sėkmės džentelmenai” juodais drabužiais – tvarkingai iškratė senojo žemyno gyventojų kišenes, susižerdami kad ir ne aukščiausius, bet laimingą poilsį garantuojančius balus.

Tiesą sakant, buvau skeptiškai nusiteikusi šio dirbtinio kolektyvo atžvilgiu, ir per pusfinalį gėdijausi žiūrėti į televizorių (vis dažniau pasitaikantis vaizduotės sutrikimas). Nemaniau, kad galima ką nors pasiekti tiesiog aprėkus žiūrovus. Bet ne čia šuo pakastas.

“LT United” ne šiaip įkalė frazę “Vote for the winners!” europiečiams į galvas (primityvus reklaminis triukas), jie “sukalė” pačią balsavimo sistemą. Įsmeigė kritikos pleištą tarp televizoriaus ir mobilaus telefono, tarp sentimentalaus noro patikti ir žvėriško noro laimėti. Išleido į televizijos ekraną kiekviename tūnantį vidinį idiotą (į kino ekraną gerokai anksčiau jį paleido danų režisierius Larsas forn Trieras).

Gal būtent tai ir padėjo LT šešetukui – kad galią įtvirtinantis kostiumuoto vyro įvaizdis buvo apverstas aukštyn kojomis?

Nors iš tiesų mūsų vyrukai žaidė gudrų dvigbubą žaidimą: savo galią išreiškė ryžtingais gestais ir karšta agitacija, tačiau kartu parodė, kad “vyrai juodais drabužiais” gali būti paprasčiausiais kvailiais. Ir tai jiems netrukdo laimėti rinkimus!

“LT United” pasityčiojo ne tik iš “Eurovizijos” standartų, bet ir iš savęs, kaip atlikėjų, rimtais veidais pristatančių skanduotę. Ir tas autoironijos blyksnis padėjo jiems išvengti spąstų, į kuriuos pateko žavingoji islandų dainininkė.

Taip, kostiumuoti vyrai gali būti idiotais – bet ne kabareto kekšę vaizduojanti moteris. Jai nesuteikta galia šaipytis, nes ji pristato save kaip vartojimo objektą. Neprašoma atsiduoda mygtukus spaudančio žiūrovo malonei. Bet daiktai nekalba.

Besisiūlanti moteris neturi valios viešpatauti. Auka negali juoktis iš savo padėties – nes pašaipai reikalinga distancija, kurios jai niekas nesuteikė. Ir nesuteiks – nes laisvė neduodama, ji pasiimama.

Atmušti pavergiantį ir sudaiktinantį žvilgsnį galima tik teigiant save kaip savarankišką subjektą. O plunksnų karūna – tikrai ne geriausias laisvės atributas. Negali būti vegetare ir valgyti mėsą. Todėl dviguba islandų dainininkės subversija liko masių nesuprasta.

Laikai pasikeitė – karnavališkos vyrų orgijos kelia euforiją, o moteriškam maskaradui dabar reikia legitimacijos.

Svarbu ne tik kaip dainininkės atrodo, bet ir kas jos yra. Ir nors senasis dainuojančios moters įvazdžio modelis “gera gerklė + ilgos kojos” vis dar veikia žiūrovą, tačiau jau negarantuoja pergalės.

Nei iki maudymosi kostiumėlio išsirengusi moldavė, nei į J. Lo stiliaus užpakalio nedengiančius suplėšytų džinsų šortus įsispraudusi Makedonijos vokalistė, nei raudonais apatiniais su vyrukais bestrikinėjanti kroatė nepelnė laurų vainiko.

Moters kojos dabar veikia ne kaip masalas, žadantis vojeristinius malonumus, o kaip tvirtas atramos taškas. Nors niekas neuždraus fantazuoti, kur atsidurs jas palietęs laimingasis, pragmatiška šių dienų logika ragina pamąstyti ir kur atsidurs eikliakojė jų šeimininkė, septinmyliais žingsniais matuojanti Europą. “Eurovizijos” dainų konkurse dalyvauja lakūnės, karininkės, parašiutininkės, lenktynininkės…

Laimės perspektyva prie kažkieno kojų jau nežavi nei šiuolaikinės moters, nei vyro.

…Paskelbusi “Eurovizijos” nugalėtoją, žavingoji koncerto vedėja priėjo ir pabučiavo suomių pabaisą. Tačiau stebuklas neįvyko ir jis nepavirto pasakų princu. Tai teikia vilties.

Views All Time
Views All Time
2333
Views Today
Views Today
1
0 0