Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi tris asmenybes: kaip save mato jis pats, kokį jį regi kiti ir koks jis yra iš tiesų. Tris įvaizdžius turi ir valstybė. Vienaip ją įsivaizduoja jos gyventojai, visai kitaip – užsieniečiai ir kokia ji yra iš tiesų. Susiformavus tvirtai stereotipiškai nuomonei apie šalį, tikrasis jos veidas gali niekam ir neberūpėti.

Žiniasklaida turi nemenkos įtakos visuomenės nuomonės formavimui. Todėl nė vienai šaliai nėra tas pats, kaip apie ją atsiliepia kitų šalių žiniasklaidos priemonės. Lietuvos įvaizdis užsienio žiniasklaidoje – dažna diskusijų tema, kurios griebiasi ne tik šalies įvaizdžio specialistai, bet ir svečiose šalyse dirbantys lietuviai žurnalistai. Tačiau diskusijų išvados paprastai nebūna džiuginančios.

Geros naujienos nemėgstamos visame pasaulyje

Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės antrus metus iš eilės užsienyje dirbantiems lietuviams žurnalistams surengė profesinį seminarą. „Užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenės ir organizacijos neretai vertinamos kaip savotiškos ambasados, nes telkia aplink save tautiečius ir atstovauja Lietuvai, formuoja jos įvaizdį. O mūsų žurnalistai užsienyje yra viena svarbiausių komunikacijos grandžių“, – įsitikinęs departamento Užsienio lietuvių skyriaus Migracijos politikos ir informacijos poskyrio vedėjas Giedrius Šniukas.

Šiemetiniame seminare buvo susitelkta į dvi temas: profesinį pasirengimą ir kvalifikacijos tobulinimą bei diskusijas apie Lietuvos įvaizdį. „Pastarosios buvo itin įdomios. Seminaro dalyviai drauge su lektoriais svarstė apie Lietuvos simbolius – esamus ir galimus. Žurnalistų nuomone, Lietuva savo įvaizdžiui galėtų geriau išnaudoti šalies gamtą, o didžiausia įvaizdžio problema – nusikalstamumas“, – teigia G.Šniukas.

Nusikaltimai – itin juoda dėmė šalies paveiksle, nes apie lietuvių iškrėstas eibes užsienio žiniasklaida informuoja kur kas dažniau nei apie aukštaūgius Lietuvos krepšininkus ar gražų šalies kraštovaizdį. Užsienyje dirbantys žurnalistai dėl to, be abejo, nedžiūgauja, bet lietuvių polinkio į nusikalstamumą nelaiko išskirtiniu, o „juodosios“ informacijos dominavimą žiniasklaidos priemonėse vadina savaime suprantamu. „Dar studijuojant Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute į galvą buvo įkalta, kad gera naujiena – ne naujiena“, – tvirtina Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir su įvairiais Lietuvos leidiniais bendradarbiaujanti žurnalistė Jurga Galvanauskaitė. Šis principas galioja viso pasaulio žurnalistikoje: nusikaltimais domimasi kur kas labiau nei mezgimo būrelių veikla ar medžio skulptūrėlių drožinėjimu.

Užsieniečiai įsitikinę, kad daugumą nusikaltimų lietuviai įvykdo dėl jiems įgimto alkoholizmo. Prieš kelias savaites CNN televizija, remdamasi Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, konstatavo, kad Baltijos šalys tebėra Europos dugne pagal piktnaudžiavimą alkoholiu. Lietuviai, latviai ir estai Europos Sąjungoje pirmauja pagal girtavimą, kepenų ligas, savižudybes, apsinuodijimus alkoholiu ir psichozes. Tarptautinis TV kanalas taip pat pranešė, kad Baltijos šalyse nėra visapusiškos, gerai finansuojamos programos, kuri padėtų kovoti su gausiu alkoholio vartojimu ir giliai įaugusiomis tradicijomis, skatinančiomis girtauti. Tarp girtavimo priežasčių įvardintas ir skurdas, politinės valios, kovojant su alkoholizmu, stygius, žemos legaliai ir nelegaliai parduodamų alkoholinių gėrimų kainos.

Striptizą brukame patys

J.Galvanauskaitės teigimu, Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenei žiniasklaidos priemonių nestinga. „Čia leidžiami laikraščiai „Londono žinios“, „Infozona“, „Noriu“, „Europos lietuvis“, „Britanijos lietuvių balsas“, Šv. Kazimiero parapijos leidinys „Veni“, – vardija ji. – Internete veikia lietuvių radijas, aktyviai lankomos interneto svetainės anglija.com, anglija.lt, labas.co.uk, lietuvos.net”. Vasarį Didžiojoje Britanijoje gyvenančių čekų ir slovakų iniciatyva pradėtas leisti savaitinis žurnalas „Fusion“, skirtas atvykėliams iš Rytų ir Centrinės Europos. „Fusion“ leidžiamas anglų kalba. Kitomis kalbomis pateikiami trumpi intarpai: informacija apie pirmuosius įsikūrimo Anglijoje žingsnius, banko sąskaitos atidarymą, valstybinį draudimą, būsto susiradimą ir kt.

„Po seminaro mes, Jungtinėje Karalystėje įsikūrę lietuviai žurnalistai, buvome susirinkę į Lietuvos ambasadą Londone pratęsti diskusijų. Aptarėme pagrindinę lietuviškų žiniasklaidos priemonių problemą – neefektyvią vietinės informacijos sklaidą, – pasakoja Jurga. – Vietinė informacija sklinda labai prastai. Pasak „Infozonos“ žurnalisto Remigijaus Kostrovicko, kiek pats iškasi, tiek ir turi. Tautiečiai vangiai reaguoja į paraginimus ką nors parašyti, nors dalyvauja bendruomenės renginiuose ir tikrai turi ką papasakoti“.

Nors statistika teigia, kad lietuvių bendruomenė Didžiojoje Britanijoje yra antroji pagal dydį iš dešimties naujųjų ES šalių (pirmauja Lenkijos piliečiai), J.Galvanauskaitė pastebi, jog apie Lietuvą ir lietuvius žinių ir interviu pasirodo labai mažai. Mūsų krepšinis stiprus, bet britų jis nedomina. Domina futbolas: žiniasklaidoje kartais išties užsimenama apie lietuvišką futbolą. Bet ar daug galima pasakyti apie šalį, kurios futbolo rinktinė pasaulio lentelėje užima 99 vietą?

Lietuvoje yra besididžiuojančių, kad mūsų šalis užsienyje pristatoma kaip pigaus alaus ir gražių merginų kraštas. Bet žurnalistė Jurga nelinkusi tuo didžiuotis. „Galime tik dūsauti, kad tokia propaganda – ne vien Lietuvos problema. Šis nelemtas įvaizdis aprėpia visą Rytų Europą. Manote, Čekijai lengva susitaikyti su „pigaus alaus šalies“ etikete?“ – retoriškai klausia J.Galvanauskaitė. Anot jos, šis įvaizdis gimsta ne užsienyje, o pačioje Lietuvoje. „Jei turistai, vartydami kišeninius gidus apie Lietuvą, kas antrame puslapyje randa striptizo klubų reklamą – kas atsakingas už tokią propagandą? Užsienio lietuviai čia niekuo dėti“, – teigia žurnalistė.

Blondinė, siūlanti alų

Žinučių apie lietuvių įvykdytus nusikaltimus pilna ir Didžiosios Britanijos, ir kitų pasaulio šalių žiniasklaidoje. Danijoje gyvenanti žurnalistė Kristina Čepukaitytė – Nielsen tvirtina, kad tai kone vienintelė informacija apie Lietuvą, pasiekianti danus. „Nuolat skaitau apie apsivogusius lietuvius. Štai ir vakar Fredericijoje buvo sučiupti jaunuoliai, bandę pavogti jachtą, – sako Kristina. – Labai retais atvejais, ištempusi ausis, išgirstu Lietuvos vardą minint ir kitame kontekste: sykį per radiją klausiausi laidos apie latvišką muziką, kur latviai dainininkai buvo nuolat painiojami su lietuviais, o kitą kartą laikraštyje aptikau straipsnį apie lietuvę vertėją, dirbančią policijoje… Bet tai vėl susiję su nusikaltimais, ar ne?“

„Žinių apie įvykius Lietuvoje Olandijos informacijos priemonės beveik nepateikia, – panašią nuomonę dėsto Olandijos lietuvių bendruomenės iždininkas Saulius Buivys. – O tą, kurią pateikia, galima išskirti į dvi rūšis: turistinė (bendra šalies apžvalga, Vilniaus grožis ir pan.) bei, žinoma, kur kas gausesnė kriminalinė“. Susipažinus su Olandijos žiniasklaida susidaro įspūdis, kad lietuviai tiesiog dievina automobilių vagystes. Kodėl spauda nerašo apie jų gerus darbus? „Visuose kraštuose spauda vienoda – jai įdomios sensacijos ir aštrios istorijos. O rimtajai spaudai – „The Economist“, „Times“, „Financial Times“ – Lietuva yra per maža šalis, kad būtų labai įdomi“, – atsidūsta Saulius.

Olandijos lietuvių bendruomenės iždininkas irgi nepritaria nuomonei, kad Lietuvą geriausia pristatinėti lyg trumpu sijonu papuoštą blondinę, siūlančią pigų alų. „Turime ką propaguoti ir be to“, – šypteli jis. Taigi ką Lietuva galėtų išnaudoti savo įvaizdžiui gerinti? „Lietuvius, gyvenančius užsienyje, – pasiūlo S. Buivys. – Daugelis jų yra tvirtai integravęsi į vietinę visuomenę, turi bendradarbių ir bičiulių, tad jiems pasiekiami tie informacijos sklaidos šaltiniai, kurie nepasiekiami oficialiajai Lietuvos valdžiai“.

Views All Time
Views All Time
3285
Views Today
Views Today
1
0 0