„Filosofijos pagrindai“ I. Filosofijos specifika. Metafizika

Metafizika atsirado kaip reakcija į stebėtojo pozicijos vienpusiškumą. Stebėtojo priešingybė yra dalyvis. Todėl metafizikoje dominuojančiu aspektu tapo dalyvio pozicija. Tačiau tai nebuvo grįžimas prie mitologizmo: metafizikas visa pakopa aukščiau už dalyvį-mitologą. Metafizikai būdinga ne tik dalyvio, bet ir stebėtojo pozicija. Reikalas tas, kad pati metafizika egzistuoja stebėtojo dėka. Todėl ji tęsia abi kryptis, jas sintezuoja.

Tikslinga pabrėžti, kad stebėtojo poziciją atitinka tik konceptualaus tipo diskretinė sąmonė. Konceptualios visos šios mokslo formos: chemija, fizika (siaurąja prasme), biologija, astronomija ir kt. Nemokslinės diferencijuotos sąmonės formos (filosofija, menas, religija ir kt.) taip pat, jeigu ir ne konceptualios, tai būtinai diskretinės. Nyderlandų filosofas B. Spinoza (1632-1677) būtent taip suprato filosofiją ir savo filosofinę doktriną dėstė geometriškai: formulavo apibrėžimus ir aksiomas, kuriomis remdamasis įrodinėjo teoremas. Iš tikrųjų metafizikos, kaip ir jos filosofinės formos, prigimtis kitokia. Reikalas tas, kad stebėtojo pradėtas diferencijavimo procesas nėra jo visiškai kontroliuojamas, bet turi ir savo raidos logiką.

Jeigu metafizika būtų diskretinė ir konceptuali, ji būtų ne metafizika, o fizika. Tiksliau, viena iš jos formų, greta chemijos, biologijos ir kt. Tuomet teisus būtų B. Spinoza su savo mokslinės filosofijos idealu. Tačiau būkime nuoseklūs: jeigu galima mokslinė filosofija, tai kodėl negali būti mokslinio meno, mokslinės religijos ar kitų metafizikos formų. Esmė dar ir ta, kad stebėtojo buvimas nepaneigia dalyvio būtinumo. Be to, sunku laikyti normalia tokią visuomenę, kurioje dalyvis ir stebėtojas egzistuotų visai nepriklausomai vienas nuo kito. Akivaizdu, kad jie turi ir vienas kitą papildyti, ir bendradarbiauti.

Metafizika kaip tik ir yra tas diferencijuotas sąmonės lygis, kuris nusakomas kaip dalyvio ir stebėtojo pozicijų sintezė. Stebėtojo pozicija garantuoja metafizikos egzistavimą bei tikrovės objektyvų svarstymą ir vaizdavimą. Pavyzdžiui, religijoje stebėtojo pozicija transcenduoja Dievą, t.y. traktuoja jį kaip esybę, esančią anapus erdvės ir laiko ribų. Dėl tokios pozicijos mene, meno kūrinys yra ne tik dailininko saviraiškos forma, bet ir tikrovės vaizdavimas. Filosofijoje stebėtojo pozicija suteikia galimybę konceptualiai svarstyti problemas.

Filosofija yra konceptualusis žinojimas tiek, kiek čia reiškiamas stebėtojo požiūris. Filosofijos koncepcijos pažinimas, panašiai kaip ir mokslo teorijos, gali būti teisingas arba klaidingas. Pagaliau, filosofinės žinios, būdamos visuotinos, skirtingai nuo konkretaus mokslinio žinojimo, apibendrina mokslo pasiekimus, padėdamos suformuoti mokslinį pasaulio vaizdą. Religijos srityje stebėtojo pozicija demitologizuoja žmogiškąją sąmonę, transcenduoja Dieviškumą ir padeda pereiti nuo pagoniško politeizmo prie monoteizmo. Mene stebėtojo regos taškas suteikia meno kūriniui santykinę nepriklausomybę nuo dailininko estetinių pažiūrų. Kitaip tariant, meno kūrinyje rasime daugiau idėjų ir jausmų, lyginant su tuo, ką šiuo kūriniu norėjo perteikti dailininkas.

Dalyvio požiūris diferencijuotoje sąmonėje visai nereiškia sugrįžimo prie mitologizmo. Juk kalbama apie dalyvio ir stebėtojo pozicijų sintezę metafizikos ribose. O sintezė sąlygoja sintezuojamų elementų sąveiką. Be to, kalbant apie dalyvio požiūrį filosofijoje, nemanoma, kad filosofai yra materialiai veikiantys asmenys, o filosofija – kelių ir tiltų statybos vadovas. Filosofijoje dalyvio pozicija reiškiama aiškinimais ir supratimais: filosofija suteikia pasauliui prasmę susiedama šį pasaulį su žmogiškuoju racionalumu. Filosofijai, kaip metafizikai, būdingas lemiamas vaidmuo derinant žmogaus ir pasaulio parametrus. Čia remiamasi antropiniu principu, pagal kurį žmogus traktuojamas taip, tartum jis būtų pasaulio centras. Vadinasi ne žmogus prisitaikė prie pasaulio, o pasaulis pritaikytas žmogui. Čia aš atitrūkstu nuo naiviai realistiško klausimo, ar tikrai taip yra. Svarbiau kita: metafizika, visų pirma filosofija ir religija, pateikia mums antropocentrišką pasaulio vaizdą. Šį vaidmenį filosofija atlieka ne kaip žinojimas, o kaip vertybinis pasaulio suvokimas, kurio subjektas yra žmogus-dalyvis, kaip pasaulio centras.

Analogiški religijos ir meno savitumai. Stebėtojas, transcenduojantis Dievą, gali tik tikėti Jį, bet jokiu būdu negali Jo mylėti (judaizmas). Norint Jį mylėti reikia tapti dalyviu (krikščionybė), juk meilė – tai vertybinis suvokimas. Meilė sujungia žmogų su Dievu. Dailininkui – dalyviui meninio vaizdavimo objektas yra saviraiškos ir šio objekto vertinimo pretekstas. Dalyvis-metafizikas, kaip jau buvo minėta, netapatinamas su dalyviu mitologu, kadangi metafizikas sintezuoja stebėtojo ir dalyvio pažiūras, o mitologui stebėtojo pozicija nepažįstama. Pati sintezė atliekama dėl refleksijos, sąmonės intencijos (kryptingumo) keitimo procedūros: refleksija nukreipia suvokimą ir mintį ne į išorę, į daiktus (daiktiška mintis), o į vidų, į kitus suvokimus ir mintis (mintis apie mintį, suvokimo suvokimas).

Būtų klaidinga manyti, kad reflektuoti gali tik metafizikas. Refleksija naudojasi taip pat dalyvis-mitologas ir stebėtojas-fizikas. Analogiškai sintezuoti sugeba ne tik metafizikas, bet ir dalyvis su stebėtoju. Skirtumas tarp jų tas, kad refleksija ir sintezė kategorialios metafizikui, t.y. turi jam principo reikšmę. Dalyvio refleksija tik jutiminė, ne loginė, o praktinė procedūra. Pavyzdžiui, medžiotojas gali pastebėti, kad pasirinkta vieta šaudyti netinka. Šiuo atveju daiktinis suvokimas papildomas refleksija – daiktinio suvokimo įvertinimu (iš šios vietos šaudyti nepatogu). Reflektuoja ir savo teoriją koreguojantis stebėtojas: jo mintis nukreipta ne į objektą, o į savo teorinę (daiktinę) mintį. Ši refleksija, nors ir yra intelektualaus pobūdžio, vis tiek turi tarnybinį aspektą, nes sąlygoja daiktinę mintį. Tik metafiziko refleksija kategorinė, apibendrinanti ir sintezuojanti daiktinę mintį.

Metafizinės refleksijos kategoriškumas lemia savimonę. Ne bet kokiai refleksijai būdingas toks rezultatas. Dalyvio refleksija tik praktiška ir jo neįsisąmoninama, nes svarbiausia yra veiksmas, o ne jo svarstymas. Stebėtojo refleksija taip pat yra pagalbinio pobūdžio, kadangi vartojama kaip priemonė vystyti teoriją, ir suteikia galimybę kritikuoti kitų stebėtojų teorines konstrukcijas.

Savimonei būdinga identifikavimo funkcija – visuomenė traktuojama kaip vieninga visuma. Iš esmės savimonė yra ne kas kita, kaip visuomenės kultūros aukštesnysis sluoksnis, kuris apibendrina visą kultūrą. O kultūros pagrindą sudaro dalyvio mitologija. Reikalas tas, kad mitai yra už bet kokios kritikos ribų, iš principo nekritikuojami. Kaip jau kalbėta, kritika – tai kritikuojamo objekto sugretinimas su tam tikru standartu arba norma. Kiekvienas standartas ar norma racionaliai pagrįsti, o mitas iš principo iracionalus, todėl jų gretinimas tiesiog neįmanomas. Tai būtų tas pat, kaip lyginti kilometrą su kilogramu. Taigi mitologija yra tvirtas kultūros pagrindas. Savimonė susieja mitologiją su stebėjimo sistema, daro visus sąmonės lygius vieninga visuma.

Metafizika daugialypė. Galima kalbėti ne tik apie filosofinę metafiziką, bet ir apie dorovės, religijos, estetikos ir kitokią metafiziką. Dar daugiau, metafiziniai aspektai būdingi bet kokiai sąmonės formai. Netgi kasdieninė sąmonė gana metafiziška: žmonės kalba apie tiesą, teisingumą, padorumą ir kita, nepastebėdami, kad šitie vaizdiniai ne empirinio pobūdžio, o yra metafizinės vertybės. Metafiziką galima skirti į racionaliąją ir iracionaliąją. Šis skirstymas daugiau dėl principo, kartu jis sąlyginis ta prasme, kad konkrečios metafizikos formos racionalios (iracionalios) ne apskritai, o šiek tiek, greičiau joms būdingi racionalūs (iracionalūs) elementai. Taigi kalbėdamas apie vienos ar kitos metafizikos formos racionalumą, aš manau, kad ji racionali, tik neišvengiami ir  iracionalūs aspektai.

Filosofija yra tipiškas ir galutinis racionaliosios metafizikos atvejis. Ji operuoja racionaliomis vertybėmis, vadinamomis idėjomis. Idėjos racionalios ta prasme, kad jas galima nagrinėti, kritikuoti ir atlikti su jomis kitus loginius veiksmus. Religija – tai tipiškas galutinės iracionalios metafizikos formos pavyzdys. Čia kritika galima tik pagal minėtą kilometro lyginimą su kilogramu. Visos kitos metafizikos formos priskiriamos tarpiniams atvejams. Pavyzdžiui, etika be abejo racionali, bet niekas nežino, kas   tai – gėris ir blogis. Racionali ir estetika, bet man neteko rasti rimtų grožio apibrėžimų. Tarp kitko, net racionalus stebėtojo mokslas ne iki galo racionalus: nei vienas biologas nežino, kas yra gyvybė („biologija” išvertus iš senovės graikų kalbos reiškia „mokslas apie gyvybę”. Metafizika pranoksta patyrimo ir daiktinės veiklos ribas, kadangi tyrinėja su jutimais nesusijusius reiškinius. Todėl ji negali būti verifikuota (t.y. negali būti nustatytas jos teisingumas). Kitaip tariant, joks patyrimas negali patvirtinti ar paneigti (falsifikuoti) metafizinės doktrinos: ji tiesiog yra už tiesos ir suklydimo ribų. Mene tiesos kategorija apskritai neaktuali: čia kalbama apie tikroviškumą, o ne apie tiesą. Karlas Poperis (g. 1902 m.) parinko gerą terminą, apibūdinantį metafiziką  – verisimilitude, t.y. įsitikinimas. Metafizika formuoja ne žinojimą, o įsitikinimą. Jeigu tas įsitikinimas racionalus, pvz., filosofijos atveju, tai galima kalbėti apie metafizinį žinojimą (t.y. racionalus įsitikinimas). Įsitikinimo esmė yra tikėjimas, kreipiamas, projektuojamas į išorę. Pavyzdžiui, mes nežinome, ar egzistuoja pasaulis, mes tikime tuo egzistavimu ne racionaliau, negu primityvūs laukiniai. Įsitikinimu šis tikėjimas tampa dėl mūsų praktinės ir teorinės veiklos.

Baigiant tikslinga pažymėti, kad svarbiausias filosofijos požymis tai, kad ji yra svarbiausioji, pagrindinė racionaliosios metafizikos forma. Kadangi metafizika yra filosofija, tai ji nepriklauso nuo patyrimo, bet jį sąlygoja (I. Kanto apriorinių formų prasme). Be to, filosofiją formuoja ir lemia parafizika. Fizikos sąveika su filosofija sąlygoja pastarosios racionalų pobūdį, kai parafizikos sekuliariniai mitai transformuojami į racionalias idėjas. Taigi filosofija sintezuoja stebėtojo fiziką ir dalyvio parafiziką bei formuoja tai, kas vadinama kultūros savimone.

• 1. Ką reiškia tai, kad metafizika sintetina dalyvio ir stebėtojo pozicijas?
• 2. Kuo pasireiškia dalyvio požiūris filosofijoje?
• 3. Koks yra antropinio principo turinys?
• 4. Kas sudaro refleksijos specifiką lyginant su daiktine mintimi?
• 5. Kuo skiriasi metafiziko refleksija nuo dalyvio ir stebėtojo refleksijos?
• 6. Kas yra savimonė?
• 7. Kas sudaro metafizikos skirstymo į racionalią ir neracionalią prasmę?
• 8. Kodėl metafizika negali būti verifikuota ir falsifikuota?
• 9. Kuo skiriasi įsitikinimas nuo žinojimo?