Vox Populi

Pamirškit dainavimą – viskas pasakyta jau pavadinime: “EuroVIZIJA”. Taigi pakalbėkime apie vizijas – nes vaizdas televizoriuje daug svarbiau už balso diapazoną. “Euroviziją” šiemet laimėjo barzdoti suomių metalistai iš “Juros periodo parko” (atsiprašau, “Lordi”) ir tai – jėga! Pagaliau šis žodis tikrai reiškia tai, ką reiškia. Panašu, kad naujasis europietis galutinai pavargo nuo sentimentalaus seilėjimosi ir atsigręžė į barbarišką savo praeitį. Ir nors naujojo “Eurovizijos” standarto kūrėjai iš Balkanų vis dar palaiko trubadūriškąją viduramžių tradiciją, virkaudami dėl nepasiekiamų mylimųjų, laukinės šiaurės ir rytų Europos gentys iškasė karo kirvius ir išžygiavo į Atėnus. Barbarai sugriovė Romą, sugriaus ir “Euroviziją”! Ir, patikėkite, tai bus įspūdingiausiais griuvimas nuo Babilono laikų. Todėl apie balsinguosius Balkanų atlikėjus nekalbėsiu. Taip pat ir apie airius. Jie dainavo iš širdies ir apie širdį. Širdingi žiūrovai tai suprato. Bet kodėl naujajai reginių visuomenei pusfinalyje nepatiko lenkai?! Juk tai beveik Romeo ir Džiuljetos istorija su atitinkamais kostiumais ir romantiškais dūsavimais. Gal suklaidino grupės pavadinimas “Jie trys”? O gal sąmyšį sukėlė žalias vokalisto perukas? Ne, klaida ne ta, kad perukas žalias, o kad jis – tik vienas. Normalu, pernelyg normalu. Jei nėra vidurius iškratančios dainos, turi bent prakirsti rojalį ir ištraukti iš ten baleriną, kaip padarė rusai. Arba atsivesti stilizuotus kazokus, šokinėjančius per ilgą virvę – kaip ukrainiečiai.

Ketvirtadienio Eurovizijos pusfinalis yra puikus pavyzdys apmastymams. Prieš LT United vykstant į Atėnus, mūsų išsilavinę muzikos “šviesuoliai”, vienas už kitą garsiau dejavo “apsijuoksime”, “banalybė” ir pan. Dabar tikrai bus įdomu išgirsti jų “autoritetingus” paaiškinimus – kodėl vis dėlto pusfinalis įveiktas. Šis paprastas, bet kartu labai akivaizdus pavyzdys, verčia pažvelgti į gilesnes šio “išsilavinusių kvailių” reiškinio apraiškas mūsų valstybėje. Kažkodėl iki šiol Lietuvoje, mes negalime priprasti prie minties, kad išsilavinimas nei proto, nei išminties neprideda. Mūsuose yra natūralu, kad jei yra geras diplomas, reiškia šio asmens autoritetu galima pasitikėti. Daugelio Lietuvos žmonių sąmonėje negali sutilpti tai, kad kūrybos neišmoksi, o išminties nenusipirksi. Taip pat daugelis nesuvokia, kad visuomenės gerovei yra žymiai reikšmingesnis kūrybingas išminčius, turintis tris klases valstybinio išsilavinimo, nei arogantiškas kvailys besipuikuojantis profesoriaus titulu. Vienas mano pažystamas dailininkas, iš prigimties nuostabiai (mano subjektyviu vertinimu) piešia paveikslus fantastinių knygų tema. Pirmą kartą atėjęs pas jį namo, negalėjau atsižiūrėti į visame kambaryje iškabinėtus paveikslus.

Vilniaus m. meras A. Zuokas ir toliau žaidžia su Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjunga kaip „katė su pele“. Šį kartą, kad sąjunga nebegintų Algirdo 12, Vilnius gyventojų, kurie davė sąjungai kampelį ir kartu su UAB „Lijasta“ apmoka komunalines ir kt. išlaidas, Vilniaus m. meras pasiūlė patalpas adresu Juozapavičiaus 10A, Vilnius. Šios patalpos yra drėgnas rūsys, reikalaujantis kapitalinio remonto ir nuolatinės priežiūros. Į klausimą kas sumokės komunalinius ir kt. mokesčius, padarys remontą nei šių patalpų savininkas, Šnipiškių seniūnas J. Šerėnas, nei „vyrai“ iš Vilniaus m. savivaldybės negalėjo atsakyti. O pas patį Vilniaus m. merą nepateksi, greičiau jau pas Jo Ekscelenciją V. Adamkų pateksi. Toks svarbus ir labai užimtas yra visų mūsų labai „gerbiamas“ meras. Sumanė mūsų sąjungą įkišti į drėgną pusrūsį, kur nuo kokios džiovos ar ko nors kito nusibaigtumėme. Taip nori išspręsti mūsų sąjungos problemą.

Atsižvelgiant į galimus naudingus bendradarbiavimo santykius tai yra įmanoma, tačiau Lenkijoje gyvenančių lietuvių ignoravimas ir nenoras jiems padėti rodo priešingai, ko nepasakysi apie lenkus, gyvenančius Lietuvoje, kur mažiausias jų skundas sprendžiamas vos ne valstybiniu lygiu. Taip kaip ir žydų visame pasaulyje „išrinktąją tautą“, kuri spjovusi į visas konvencijas, susitarimus jau ne tik kiršina nesantaiką tarp šalių iš to darydama milžiniškus pinigus, tačiau ir pati ėmėsi akivaizdžiai rimtos Palestinos okupacijos. Juk tikslas pateisina priemones. A. M. Brazauskas nors ir neįgaliotas ir neįpareigotas atsiprašė visų judėjų už, neva, lietuvių jiems padarytą žalą, neišsiaiškinęs kas tai darė. Gal jo giminaičiai ar artimieji? Iš kur toks nuolankumas? Ar tai netampa viena iš lietuvių vadovų „gero tono tradicijų“ – dėl bet ko žemintis prieš emigrantus ir kitataučius(dėl asmeninių ar kitokių interesų)? Tačiau esmė glūdi Lenkijos (AK) įteisinime ir įtvirtinime per visuomenines ir kitas organizacijas. Artėjant seimo rinkimams atsirado puiki proga tai išnaudoti, nes pats A. M. Brazauskas rimtai tuo užsiėmė, turbūt norėdamas pasirinkti balsų iš lenkų, kadangi mes, rinkėjai (kad ir kokios tautybės bebūtume), reikalingi tik sudaryti demokratijos vaizdą. Nusipelniusius gyventi geriau, nepriekaištingus bei „suprichvatizavusius“ mūsų turtą į seimą parenka kiti.

Valdininkai – ne žmonės. Jie pirmiausiai pareigūnai. Taisyklė “leista, kas neuždrausta” jiems netaikoma. Vietoje jos galioja “valdininkui neuždrausta tik tai, kas tiesiogiai leista”. Tai ne mano išmįslas, tai Vakarų demokratijos principas. Vadovėlinis, tarp kitko. Yra ponai tokia sąvoka “interesų konfliktas”. Prisiminkime: JAV verslininkas, eidamas į kokį nors politinį ar valdininkišką postą, savo turtą valdyti perleidžia specialiai įmonei, kad nebūtų intereso konfliktų. Taip ir valdininkai, susiję su žemės reikalais, turėtų perleisti savo žemės reikalus specialiai agentūrai. Šitą košę užvirė ne valdininkai, o politikai, tiek savo naudai tampę įstatymus, kad jie dabar primena ne geležinkelio bėgius, kuriais nenukrypdamas į šonus turėtų judėti valdininkijos traukinys, o sulankstytos armatūros priverstą lauką, per kurį nenusilaužęs kojos sugeba prasigauti tik tas pats valdininkas – jis ten gyvena, tai jo džiunglės. Teisės sistema Lietuvoje apskritai siaubinga. Neužtenka, kad perėmėme prancūzišką kontinentinės teisės modelį, pakeliui dar pagražintą vokiečių ir rusų, tai jį dar sudarkė ir bolševikai.

Amerikoje, siekiant bakalauro, magistro, o juo labiau – kitų laipsnių, daliai pačių gabiausių studentų, o tokių yra maždaug 10–15 proc., skiriamas tikrai labai didelis dėmesys. Netgi privačiuose universitetuose, kurie yra itin brangūs, kaip, tarkim, Kolumbijos, kur mokslas kainuoja per 30 000 dolerių, geriausi bakalaurai gauna stipendijas. Magistrantūroje, doktorantūroje dar geriau – jiems apmokamas visas mokslas ir dar apie 25 000 dolerių per metus skiriama pragyvenimui. Nes Amerikoje labai gerai suprantama, kad išlaikyti labai aukštą mokslo lygį galima tik rimtai remiant itin gabius žmones. Juk kas iš tiesų valdo pasaulį? Dažnai tie, kurie yra baigę prestižinius universitetus ir buvę geriausi tų universitetų studentai. Nes intelektas yra ne tik tos šalies, bet ir viso pasaulio ateitis. Tą, be abejonės, reikėtų daryti ir Lietuvoje. Užuot išleidusi pačius gabiausius studentus išvažiuoti kitur, ir valdžia, ir verslas turėtų suteikti jiems ypatingas sąlygas, kad tik jie liktų čia. Nes būtent jie ateityje tikrai daug pasieks ir daug duos Lietuvai.

Tam kad apie gyventojų protestus niekas nesužinotų, Lietuvoje pakanka regioninės žiniasklaidos atstovus nuvežti į Barseloną. Tuomet jie rodys ir rašys tai ką jūs norite, o respublikinė media problema nesidomės dėl problemos provincialumo. Taip jus visus galima sutraiškyti piaru (Public Relation) ir niekas apie tai nežinos. Kol neturėjau problemų, tol atrodė mūsų šalis demokratiška, bet štai vieną gražią dieną atėjo tarptautinio kapitalo grupė “Nemuno banga group” ir sugalvojo šalia mano namų statyti chemijos gigantą. Pasakysit, kad yra įstatymai tam ir atsakingos institucijos. Taip ir aš galvojau. Poveikio aplinkai vertinime ir techninėje dokumentacijoje nurodoma, kad gamykla yra plastmasinių žaliavų, kas reiškia, jog nuo gyvenamosios zonos turi būti 500-1000m. Taip atrodo turėtų išsispręsti visos problemos ir neaiškumų neturėtų būti. Tačiau gamyklos stūmėjai nori sutaupyti pinigų dėl arčiau esančios patogios infrastruktūros ir gamyklą pavadino ne plastmasinių žaliavų, o plastiko ir priskyrė ją kategorijai “kitos medžiagos”, kam galioja atstumas 300 m. Tai yra aiškiai per mažai.

Korupcija, kontrabanda, žemės grobimas, privatizacija, hiperinfliacija, investicinių bendrovių ir bankų žlugimas, rublinių indėlių ir dolerio nuvertėjimas, komunalinių paslaugų, sveikatos apsaugos, švietimo kaštų augimas daugumą Lietuvos žmonių nuvarė prie skurdo ribos, kiti gi pasakiškai pralobo, nepaisant Konstitucijoje deklaruojamos visų žmonių lygių teisių ir prigimtinių laisvių. Prieš Seimo rinkimus Vytenis Andriukaitis melavo, kai su socdemais žadėjo įvesti progresyvinius mokesčius. Vietoje to daugelio apvogtų ir nuskurdintų žmonių vaikus valdžia nuvarė į šiukšlynus ir kalėjimus. Tokią Europoje labiausiai diferencijuotą pragyvenimo lygio sistemą per 14 metų sukūrė, o pašalindami R.Paksą, taip jie mano kad apgynė ir pridengė Valstybės saugumo departamentas, neteisėtai sekęs ir kontroliavęs neliečiamą žmonių privatų gyvenimą; Seimo dauguma, leisdama įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai; piktnaudžiaujantis diskrecija dvigubų standartų Konstitucinis Teismas; valstybės išlaikomi “intelektualai”, kai kurie bažnyčios hierarchai, prezidentą šmeižusi žiniasklaida ir “politologai”. Vieningai pasityčiojus iš daugumos žmonių ir iš demokratijos, priėmus įstatymą prieš vieną žmogų, šakalų gauja, kaip ir jai dera tuoj pat atnaujino tarpusavio pjautynes, revanšistas V.Adamkus vėl kandidatavo bet kokia kaina. Daugelis mano, kad pagrindinis sąmokslo vykdytojas yra Artūras Paulauskas, KGB karininko sūnus, dėl ligos nenuėjęs tėvo pėdomis, grobęs valstybės žemę.

Artūras Paulauskas 1975 metais bandė įstoti į KGB, tačiau nebuvo priimtas tik dėl medicininės komisijos išvadų. 1975.XI.24 siuntime į medicininę-ekspertinę komisiją rašoma: prašoma apžiūrėti pil. Paulauską Artūrą ir patikrinti sveikatą, patikrinimo tikslas – nustatyti, ar A.Paulauskas tinka darbui KGB organuose. Komisijos išvadas prašoma pateikti drg. Grybauskui į KGB Lietuvos SSR kadrų skyrių. 1975.XII.26 karinė gydymo komisija konstatavo, kad jis operatyvinei tarnybai netinkamas. Buvęs vienas iš KGB Lietuvos padalinio vadovų Vladas Gulbinas teigia, kad sveikatos reikalavimai žmonėms, norintiems tapti operatyviniais KGB darbuotojais, būdavo labai griežti. “Jeigu kandidatai nepraeidavo medicinos komisijos, niekas negalėdavo jiems padėti, net ir faktas, kad kandidato tėvas – KGB pulkininkas”, – sakė V.Gulbinas, paklaustas, ar A.Paulausko tėvas Stasys Paulauskas, tuometinis KGB pulkininkas, negalėjo padėt sūnui įstoti į šią organizaciją. A.Paulauskas nuo rinkėjų yra nuslėpęs ir kai kuriuos kitus savo biografijos faktus: Seimo Pirmininko A.Paulausko biografijoje, kurią galima rasti oficialiuose Seimo puslapiuose internete, nuslėpta, kad A.Paulauskas dirbo LKP CK.

Viena iš Darbo partijos sėkmės priežasčių – tyla oponentų pozicijose. Nė viena partija prieš šiuos rinkimus nesigriebė agresyvių veiksmų prieš populistus, nė viena rinkimų kampanija nebuvo nukreipta prieš utopizmą. Tiesiog viskas tekėjo savo vaga… Giliau pažvelgus, viskas klojosi lyg pasakoje: Kartą svečiuojantis vieno bičiulio namuose išgirdau kažką krebždant rūsyje. Paklausiau, gal namuose yra pelių. Jis tikino, jog to negali būti. Net krebždesio negirdėjo. Kitą kartą vėl išgirdau brazdėjimą – šįkart stipresnį. Bičiulis toliau neigė, jog name yra griaužikų. Prabėgus kiek laiko vėl užsukau į svečius. Grindyse žiojėjo skylės, pelių daugėjo. Bičiulis pripažino, jog namie atsirado mažas peliukas, tačiau jis nesukelia jokių nepatogumų. Gal pabandyk išnaikinti peles, sakiau jam. Tuokart jis numojo ranka. Užsukęs pas jį dar po mėnesio, radau apgriaužtus baldus ir aptuštintas maisto atsargas. Bičiulis atsiprašė, jog negali manęs pakviesti pietų. Krebždesys kurtinančiai aidėjo visame name. Pasiteiravau, gal jis vis dėlto imsis priemonių pelėms naikinti. Draugas tik atsakė, jog pelė vos viena, gyventi ji netrukdo… Dabar gal net smagiau. Galiausiai aplankiau bičiulį birželio vidury – namas kone virto griuvėsiais. Gal dabar metas kažką daryti? Deja, atsako man jis, kažką daryti jau per vėlu…