Kvailiai su puikiu išsilavinimu
Ketvirtadienio Eurovizijos pusfinalis yra puikus pavyzdys apmastymams. Prieš LT United vykstant į Atėnus, mūsų išsilavinę muzikos “šviesuoliai”, vienas už kitą garsiau dejavo “apsijuoksime”, “banalybė” ir pan. Dabar tikrai bus įdomu išgirsti jų “autoritetingus” paaiškinimus – kodėl vis dėlto pusfinalis įveiktas.
Šis paprastas, bet kartu labai akivaizdus pavyzdys, verčia pažvelgti į gilesnes šio “išsilavinusių kvailių” reiškinio apraiškas mūsų valstybėje. Kažkodėl iki šiol Lietuvoje, mes negalime priprasti prie minties, kad išsilavinimas nei proto, nei išminties neprideda. Mūsuose yra natūralu, kad jei yra geras diplomas, reiškia šio asmens autoritetu galima pasitikėti. Daugelio Lietuvos žmonių sąmonėje negali sutilpti tai, kad kūrybos neišmoksi, o išminties nenusipirksi. Taip pat daugelis nesuvokia, kad visuomenės gerovei yra žymiai reikšmingesnis kūrybingas išminčius, turintis tris klases valstybinio išsilavinimo, nei arogantiškas kvailys besipuikuojantis profesoriaus titulu. Vienas mano pažystamas dailininkas, iš prigimties nuostabiai (mano subjektyviu vertinimu) piešia paveikslus fantastinių knygų tema. Pirmą kartą atėjęs pas jį namo, negalėjau atsižiūrėti į visame kambaryje iškabinėtus paveikslus. Jie nepaaiškinamai traukė akį savo įmantriais siužetais. Aš buvau nuoširdžiai sužavėtas, bet pokalbio metu dailininkas papasakojo, kad į Lietuvos dailės akademiją jis nesugebėjo įstoti, kadangi jo kūryba pasirodo neatitiko aukštų, šios kūrybingų šviesuolių kalvės standartų. Jau tada pamaniau, kad dėl šios išsilavinimo standartus “kūrėjuose” lavinančios įstaigos, mes ir turime prieš kažką kapituliuojantį Gediminą katedros aikštėje (pastaba: Gedimino ir jo arklio paminklas). Tik panašioje įstaigoje išsilavinimą gavę ir valstybės pripažintą autoritetą turintys, diplomuoti menininkai, galėjo sukurti ir pastatyti tokią gėdą Lietuvos širdyje. Be abejo, mes neišsilavinę prasčiokai nesuprasime, to didingo, išlavinto minties polėkio, kurį autoriai įdėjo į šitą statulą. Mes tik galime pasamprotauti, kad Didis karvedys ir užkariautojas Gediminas, davęs pradžią vienai iš didžiųjų karališkų dinastijų Europoje, niekada nebendrautų su niekuo laikydamas savo kardą už ašmenų. Tikras karys laiko kardą už ašmenų ir efesu į viršų tik vieninteliu atveju ,- kai pasiduoda. Bet tai ne svarbu, svarbu, kad šią statulą kūrė išsilavinę kūrėjai, o ne kažkokie ten runkeliai. Įdomus pastebėjimas, jį man papasakojo vienas pažystamas tarnaujantis antrame vidaus tarnybos pulke Vilniuje. Šio pulko kariai, po iškilmingo paminklo Gediminui atidengimo, aptarinėdami šį stebalą, buvo tiek pasipiktinę, kad į dalinį teko atvykti kūrėjų kolektyvo (o gal šiaip kokių išsilavinusių menininkų) atstovams, kad paaiškintų gilią ir prasmingą šio kūrino esmę. Šiaip taip pavyko nuraminti pasipiktinusius, neišsilavinusius ir neišprususius karius. Aš leisiu sau pasiūlyti išsilavinusių menininkų įdarbinimo programą: reikėtų prie to Gedimino paminklo pastatyti būdelę, kurioje jie aiškintų nesuprantantiems runkeliams ir Lietuvos svečiams, giliai meninę šios statulos idėją ir būtinai apmokėti visą šį projektą iš valstybės biudžeto (na ne be reikalo gi jie tiek plušo gaudami meninį išsilavinimą).
Dar leisiu sau pafantazuoti šio paminklo tema: niekingi runkeliai, turbūt pasiūlytu visai kitokią Gedimino Didžiojo, o kartu ir Lietuvos valstybės genijaus ir reikšmingumo įamžinimo koncepciją, pavyzdžiui – Gediminas Didysis, visu ūgiu stovi ant didingo postamento, o aplink jį ratu, po kojomis stovi jo šlovingieji palikuonys, pradedant Jogailaičiais ir baigiant Rusijos carais Romanovais, kurie taip pat turi ryšį su Gediminaičių dinastija. Tokia paminklo koncepcija būtų visais atžvilgiais prasminga, ji tikrai sukeltų prieštaringus jausmus, bet aiškiai nepaliktų abejingų ir nestimuliuotu paniekos. Gaila, kad tai tik fantazija, nes tokią ne konformistinę koncepciją, galėtų pasiūlyti tik neišmanėliai runkeliai. Jiems svetimos modernių kūrybos standartų ir sudėtingų kūrybinio mokslo, bei teorijos aukštumos, ką jie supranta juodnugariai.
Tik nepagalvokite, kad aš propaguoju idėją nesimokyti, jokiu būdu, aš tik noriu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus neįmanoma išmokyti trijų dalykų, tai tikėjimo, išminties ir kūrybos. Todėl jei norime gerovės savo visuomenei, turime pradėti skirti, pirma – kas yra išsilavinę kvailiai ir antra, ieškoti išmintingų kūrėjų, nes tarp šių dviejų žmonių kategorijų tikrai nėra lygybės ženklo. Pirmi būdami vedliais, išmintingai moka daryti tik vieną darbą, tai paaiškinti kodėl jų veiklą lydi pastovios nesėkmės, o atrasti antrieji, turi potencijos grąžinti mūsų valstybei pasitikėjimą savo ateitimi.
We are the winners
