„Viskas, ką galima išrasti, jau buvo išrasta“, – taip kalbėta XIX amžiaus pabaigoje. Netiesa, pasirodo. Viešpats, kurdamas pasaulį, per šešias dienas sukūrė daug gerų dalykų (taip pat ir žmones). Septintąją pavargęs ilsėjosi. Žmogus, dirbdamas ir laisvadieniais, sukūrė dar daugiau įdomybių (taip pat ir konstituciją).

Pasaulis keičiasi kasdien. Lietuva keičiasi.

Prieš metus niekas nebūtų tikėjęs, jog prezidento rinkimai taps tokiu įprastu ir pernelyg nuobodžiai dažnu reiškiniu, kaip, tarkime, kasmetinis obelų žydėjimas kaimo sodybose. Mes nenumanėme, kad atsiras Antroji Lietuva, kurioje žmonės taip pat skuba į darbą, žiūri televizorių ar neina balsuoti. Juk netikėjome, jog pasaulyje yra politikų, kuriuos gali teisti ne konstitucinis ar aukščiausiasis, bet Aukščiausiojo teismas. Ir kas pamanytų, jog jau kitąmet gyvenimas pagerės, o žmonės gaus dvigubai didesnes pensijas? Taigi, gyvenimas keičiasi, o savaime suprantami dalykai tampa itin diskutuotini bei migloti. Ir kas pasakys, kad kitas pavasaris neprasidės rugsėjį?

Europos Parlamento rinkimai arba „Atsikovokime viską, kas buvo prarasta…“

Visą Europą stebino visuotinis rinkėjų pasyvumas. Šie, lyg susitarę, baudė valdančiasias šalių partijas, nebalsuodami už jų atstovus. Naujokė Darbo partija susišlavė 5 mandatus iš 13, o valdantieji socialdemokratai – vos 2. Už darbiečius balsavo 364 tūkstančiai rinkėjų (30%), LSDP surinko perpus mažiau. Tai septyniais procentais kuklesnis rezultatas nei socdemai surinko per laimėtus savivaldybių tarybų rinkimus 2002-ųjų gruodį.

Valdančiųjų populiarumas smuko, o naujai atsiradusi populistinė partija atsikando nemažą dalį rinkimų pyrago. Vadinasi, kažkieno dalis šįkart mažesnė. Tačiau labiausiai nukentėjo ne valdančioji LSDP. Atrodo, daugiausiai rinkėjų neteko Liberalų ir centro sąjunga.

Į savivaldybių tarybų rinkimus atskirai ėję liberalai bei centristai tuokart kartu surinko apie 20 procentų rinkėjų balsų. Šiemet jų rezultatas – vos 11. Taigi aritmetika, kur 1+1=vienų ir kitų rinkėjų balsų suma, nepasiteisino. 1+1=LLS, nežymiai pakrypusi centran – tikroji formulė, nes vienos iš susijungusių partijų rinkėjai naujai sąjungai atsuko nugarą.

Atėmę po kelis procentus balsų iš „libdemų“, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos bei mirštančių „soclibų“ pamatysime, kurie 300 tūkstančių lietuvių nusivylė daugiau ar mažiau tradicines sroves atstovaujančiomis partijomis. Vargu, ar juos pavyks kam „perauklėti“ iki artėjančių Seimo rinkimų. Nebent mesijas iš Archangelsko liautųsi keliavęs po Antrąją Lietuvą ir švaistęsis utopiniais pažadais bei kvietęs kartu keliauti į geresnį rytojų. Juk visada atsiras norinčių keliauti ir ne taip jau svarbu kur…

Viena iš Darbo partijos sėkmės priežasčių – tyla oponentų pozicijose. Nė viena partija prieš šiuos rinkimus nesigriebė agresyvių veiksmų prieš populistus, nė viena rinkimų kampanija nebuvo nukreipta prieš utopizmą. Tiesiog viskas tekėjo savo vaga… Giliau pažvelgus, viskas klojosi lyg pasakoje:

Kartą svečiuojantis vieno bičiulio namuose išgirdau kažką krebždant rūsyje. Paklausiau, gal namuose yra pelių. Jis tikino, jog to negali būti. Net krebždesio negirdėjo. Kitą kartą vėl išgirdau brazdėjimą – šįkart stipresnį. Bičiulis toliau neigė, jog name yra griaužikų. Prabėgus kiek laiko vėl užsukau į svečius. Grindyse žiojėjo skylės, pelių daugėjo. Bičiulis pripažino, jog namie atsirado mažas peliukas, tačiau jis nesukelia jokių nepatogumų. Gal pabandyk išnaikinti peles, sakiau jam. Tuokart jis numojo ranka. Užsukęs pas jį dar po mėnesio, radau apgriaužtus baldus ir aptuštintas maisto atsargas. Bičiulis atsiprašė, jog negali manęs pakviesti pietų. Krebždesys kurtinančiai aidėjo visame name. Pasiteiravau, gal jis vis dėlto imsis priemonių pelėms naikinti. Draugas tik atsakė, jog pelė vos viena, gyventi ji netrukdo… Dabar gal net smagiau. Galiausiai aplankiau bičiulį birželio vidury – namas kone virto griuvėsiais. Gal dabar metas kažką daryti? Deja, atsako man jis, kažką daryti jau per vėlu…

Taigi žmonėms nesvarbu, jog išeivis rusas milijonierius, konservatorius pagal pažiūras, be kita ko, nuostabus vyras bei puikus žmogus, vadovauja kairiajai partijai. Ir jeigu oponentai toliau liks nebylūs, pelės virs žiurkėmis, o po valstybės pamatais jų tik daugės.

Prezidento rinkimai arba „Visi balsavo už… Valdą“

2002-ųjų žiemą dėl prezidento posto pirmajame ture grūmėsi 17 kandidatų. Penki iš jų nesugebėjo perkopti nė vieno procento barjero. Tuomet rinkėjai skundėsi, jog „pasiūla“ gerokai viršiją „paklausą“. Antrame ture rinkti paprasčiausiai nebeliko ko – žmonės balsavo prieš.

Šiemet istorija kartojasi, nors pirmame ture dalyvavo vos penki kandidatai. Antrame ture balsų prieš elementariai nepakako. Arba iš dviejų blogybių teko rinktis mažesnę – taigi galėjo laimėti bet kas, atsidūręs šalia Valdo Adamkaus. Išskyrus, kaip žinia, Kazimierą Prunskienę.

Belieka reziumuoti: nepaisant aršiausių iki šiol agitacinių kovų, STT poėmių partijų būstinėse ar rinkimų naktį sugedusių kompiuterių, prezidentu išrinktas būtent Adamkus. Senelis, kaip teigė Rusijos žiniasklaida, grįžo į postą. Lenkijos spauda rašė, jog tai paskutinis provakarietiškas Lietuvos prezidentas. Prieš antrąjį turą kalbėta, jog tauta rinksis tarp Rytų ir Vakarų. Atrodo, pasirinko Vakarus ir senosios politikos tęstinumą. Vis dėlto gerai, nes Lietuva, šitaip šlaistydamasi tarp Rytų ir Vakarų, prarado ne tik nekaltybę, tačiau po prezidentūros skandalo tarptautinėje arenoje neteko bet kokio subtilaus moteriško žavesio.

Na o K.Prunskienė, surinkusi per 46 procentus balsų, liks vadovauti antrajai Lietuvai. Jos sukrautas politinis kapitalas, lengvas flirtas su R.Pakso rinkėjais bei nebūti pažadai grąžinti šį į politiką gerokai padidino profesorės balsų kraitį. Tai puikus pamatas artėjantiems Seimo rinkimams bei jos kuriamai koalicijai. Be to, neverta nusivilti dėl patirto pralaimėjimo – Lietuvos istorija ne kartą įrodė, jog profesoriams kovoti dėl prezidento posto čia nesiseka…

Žvilgsnis į rytojų… Tėvynės sąjunga arba Kaip išvengti košmaro?

„Situacija, kai šalies prezidentė Kazimiera Prunskienė, o premjeras Viktoras Uspaskichas lygi košmarui“ – šitaip Tėvynės sąjungos lyderis įvardino savo didžiausią baimę. A.Kubilius pagaliau taps aukščiausiu partijos vadu Lietuvoje. Profesorius, atrodo, iš Briuselio siųs pavojaus signalus apie Lietuvai kylančias grėsmes.

Tačiau, turint mintyje tradicines partijas, būtent konservatorių pozicijos artėjant Seimo rinkimams yra vienos iš tvirčiausių. Na, jie nesudarys daugumos. Jie, žinoma, nelaimės rinkimų. Bet jų rinkėjai – patys patikimiausi pasaulyje. Beje, šiemet senieji atsivedė ir naujų. Niekas nemanė, jog per Europos Parlamento rinkimus už Tėvynės sąjunga balsuos 12,5% rinkėjų (išvada – žmonių, pamiršusių Williams istorijas ir kitas konservatorių valdmečio ypatybes, daugėja). Vargu ar kas tikėjosi, jog per tuos pačius rinkimus konservatoriai surinks daugiausiai balsų Vilniuje.

Nežinia, ar dėl to kaltos įstabi(os) asmenybė(s) kandidatų sąraše, galbūt atsinaujinęs partijos įvaizdis, parama Petrui ar partijoje atsiradusios konservatoriškos šou žvaigždės, bet „būti labiau lietuviui“ kartais apsimoka. Tik gal geriau be konservatorių…

Socialdemokratai arba Kodėl vėl mes?

Socialdemokratų stovykloje pilna klaustukų. Antra vieta rinkimuose – nepralaimėta, o 14% nebūtų blogai, jei kažkas negautų dvigubai daugiau. Tiesa, tuo, jog Juršėnas – prezidentas, patikėjo tik 11% rinkėjų. Rinkiminė kampanija nepasisekė. Klausimas: kokia bus kita? Vienintelis kelias – agresyviai pulti populistus. Nesvarbu, jog auga šalies ekonomika, stabiliai dirba vyriausybė ar gerėja pragyvenimo lygis. Kodėl gyventi geriau po dvidešimties metų, jei yra žadančių geresnį gyvenimą jau rytoj? Net šiandien, jeigu reikės.

Kampanijos strategų laukia sunkus darbas, nes įtikinti, jog rytoj nieko stebuklingo neįvyks, nėra lengva. Ypač kai trečdalis šalies tiki stebuklais…

Klausimas: kodėl vėl mes? Teks atsakyti, kodėl už valdančiuosius reikėtų balsuoti antrą kartą. Kaip žinia, to Lietuvoje nepadarė nė viena partija.

Klausimas: kodėl mes vieni? Per praėjusius Seimo rinkimus po A.Brazausko sparnu sudaryta kairioji koalicija nušlavė varžovus. Prieš Europos parlamento rinkimus nesusitarta dėl koalicijos su tautinėmis mažumomis. Kaina didelė – minus 6 procentai.

Klausimas: Antroji Lietuva – su ar prieš? Didžiausia „socdemų“ netektis būtent šie balsai. Už LSDP balsavę rinkėjai pirmumo balsus teikė žinomiausiems „Pakso medžioklės“ dalyviams – A.Sakalui (kilstelėtas iš 5 į 2 sąrašo vietą) ir J.Sabatauskui (iš 21 į 7). Taigi už socialdemokratus balsuoja apkaltos šalininkai. Antroji Lietuva alternatyvą jau surado ir susigrąžinti jos balsus bus kone neįmanoma.

Klausimas: o kas toliau? Neišvengiamai artėja A.Brazausko pasitraukimas iš pirmininko posto. Reikės atsakyti, kas toliau vadovaus partijai. Turėtų įvykti gyvybiškai reikalinga kartų kaita. Viena karta pasitrauks. Tik nežinia, kaip sklandžiai. Ir nežinia, kuri…

Naujoji sąjunga arba Nejaugi viskas?

Šviesiausioje Europos valstybėje šviesiausios partijos perspektyvos tamsios. Socialliberalų populiarumas ir toliau užtikrintai mažėja. Atrodo, šiemet visa Lietuva kūrė laužus, degė šviesas, bet balsuoti už Naująją Sąjungą atėjo mažiau nei 5%. Beje, tai nesutrukdė V.Blinkevičiūtei surinkti triskart daugiau balsų. Kodėl? Nežinia…

Atrodo, po 14-os svajonių savaičių prezidento kėdėje A.Paulausko karjera pasiekė kritinį tašką. Tašką, kai partijai geriau, jei jis nevadovauja. Susikūręs paksažudžio įvaizdį, nesugebantis suvaldyti partijos, Paulauskas tampa jai nereikalingas. Metas permainoms. Arba socialliberalų Seime kitąmet visai nepamatysime…

Liberalų ir centro sąjunga arba Kiek trunka kelionė iš Vilniaus į Varšuvą?

Vilniaus meras puikiai žino, kaip smagiausiai praleisti vakarą Lenkijos sostinėje. O jei ir lygina save su Vytautu Didžiuoju, tai tik juokais, su šypsena. Vytautas niekada nebėgo pas lenkus. Tiesa, jis, užuot statęs dangoraižius, laimėjo Žalgirio mūšyje. A.Zuokui mūšiuose kol kas nesiseka, nes nukenčia pati riteriškiausia jo šarvų dalis – populiarumas. Isteriška kova dėl mero posto (argi Vilnius gali turėti kitą merą?) bei paniškas bėgimas nuo STT papildomų taškų partijos lyderiui nepridėjo. Be to, kas galėtų surasti esminių skirtumų tarp Vilniaus mero A.Zuoko bei UAB Zuoko? Nemanau, kad jų būtų daug. O žmonės kalba…

E.Gentvilas pareiškė nenorįs matyti Zuoko pirmininko kėdėje. Vaidai partijos viduje niekada neišeina į gerą, ypač artėjant rinkimams. Taigi liberalcentristų populiarumas turėtų dar sumažėti (o nuo praėjusių rinkimų sumenko kone perpus). Ir nors meras šįkart sėkmingai išsisuko nuo STT poėmių, ateitis nieko gero nežada – „paims, Artūrai, ir tave…“

R.Pakso koaliciją „Už tvarką ir teisingumą“ arba Prezidentas mirė. Tegyvuoja prezidentas!

Liepos 6-ą Telšiuose įvairaus plauko marginalai įsteigė R.Pakso koaliciją „Už tvarką ir teisingumą“. Prie jos prisijungė liberalų demokratų partija, smulkiųjų žemdirbių sąjunga, profesinė sąjungą „Solidarumas“, R.Pavilionio vadovaujamas judėjimas „Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą“ bei J.Veselkos liaudies sąjunga „Už teisingą Lietuvą“. Formulė pasitvirtina – jei organizacijos pavadinime yra žodis Lietuva, o likusiais bandoma ją kažkaip pataisyti, „sudemokratinti“ ar išgelbėti – gero nelauk. Bent jau spalvingų asmenybių koalicijoje trūkti neturėtų… Tačiau jos veikėjai kalba apie konkrečias permainas, kurias sieks įgyvendinti – įvykdyti konstitucinę, valstybės valdymo bei teisinę reformą. Na ir, žinoma, praplėsti prezidento kompetenciją.

Koalicijos įkūrėjai kalba, jog jiems pavyks surinkti apie 50 vietų Seime. Realu? Nelabai, tačiau pretenzijų tokiems rezultatams yra. Pirmiausia todėl, kad koalicijos vėliavnešys – nušalintas prezidentas Rolandas Paksas. Nors jis negali užimti bet kokių su priesaika susijusių pareigų, tačiau Antrojoje Lietuvoje išlaiko savo, kaip kandidato į mesijus pozicijas. Tęsdamas keliones po Lietuvą jis ir toliau renka pilnas sales žmonių, norinčių pamatyti savąjį prezidentą. Tik įdomu, kas taps pagrindiniais judėjimo rėmėjais. Kažkas juokais teigė, jog Borisovas Pakso neberems. Kas tada? „Sąžiningi verslininkai, kurie nori išgyvendinti korupciją“, – teigė R.Paksas. Tad jei tokių verslininkų atsiras, rugsėjį bus galima kovoti dėl poros dešimčių mandatų.

Sprendimui artėjant…

2004-ųjų rugsėjį vyksiantys Seimo rinkimai neišvengiamai nulems tolesnę šalies raidą. Artėja apsisprendimo metas – populizmas ar politika, utopija ar valstybė? Spręsime patys. Belieka tikėtis, jog apsispręsime teisingai. Nes po rinkimų tradicinėms partijoms gresia likimas atsidurti politinėje nuošalėje, kur pati tradiciškiausia – Darbo partija.

Mantas Mikšys

Views All Time
Views All Time
1526
Views Today
Views Today
1
0 0