1. Valdininkai – ne žmonės. Jie pirmiausiai pareigūnai. Taisyklė “leista, kas neuždrausta” jiems netaikoma. Vietoje jos galioja “valdininkui neuždrausta tik tai, kas tiesiogiai leista”. Tai ne mano išmįslas, tai Vakarų demokratijos principas. Vadovėlinis, tarp kitko.

2. Yra ponai tokia sąvoka “interesų konfliktas”. Prisiminkime: JAV verslininkas, eidamas į kokį nors politinį ar valdininkišką postą, savo turtą valdyti perleidžia specialiai įmonei, kad nebūtų intereso konfliktų. Taip ir valdininkai, susiję su žemės reikalais, turėtų perleisti savo žemės reikalus specialiai agentūrai.

3. Šitą košę užvirė ne valdininkai, o politikai, tiek savo naudai tampę įstatymus, kad jie dabar primena ne geležinkelio bėgius, kuriais nenukrypdamas į šonus turėtų judėti valdininkijos traukinys, o sulankstytos armatūros priverstą lauką, per kurį nenusilaužęs kojos sugeba prasigauti tik tas pats valdininkas – jis ten gyvena, tai jo džiunglės.

4. Teisės sistema Lietuvoje apskritai siaubinga. Neužtenka, kad perėmėme prancūzišką kontinentinės teisės modelį, pakeliui dar pagražintą vokiečių ir rusų, tai jį dar sudarkė ir bolševikai.

Postsovietinės sistemos įstatymai – paprastai ne kas kita kaip indulgencija valdininkų savivalei – Seimas deleguoja sprendimo teisę Vyriausybei, Vyriausybė – ministerijai, o ministerija – valdininkui.

Įstatymų yra per daug, jie yra per mažai detalizuoti ir per daug funkcijų perleidžia vykdomajai valdžiai.

Bet blogiausia, kad visos tos košės su reformomis užvirtos nereformavus valstybės administracinės sistemos, griežtai nenustačius skirtingų institucijų kompetencijos ribų, formavimo ir valdymosi principų, pavaldumo santykių ir, svarbiausia, atsakomybės. Tai tas pats, kaip remontuoti pastoliais apramstyto namo stogą, apie smengančius pamatus aiškinant, kad dar ne laikas juos tvarkyti arba kad tam dabar nėra lėšų.

Kol kiekvieną reformą vykdo ta pati nereformuota nomenkaltūrinė valdininkija, jų pabaiga visada bus ta pati.

Reling

Views All Time
Views All Time
1591
Views Today
Views Today
1
0 0