Ne griauti, o statyti
„Ar jūs jaučiate, kokia esate galinga jėga?! Savo sąmoningumu, drąsa, ryžtu, neabejingumu įrodėte, kad Lietuva turi ateitį, turi JUS!” (citata iš spalio 13–osios studentų mitingo organizatorių padėkos). Lietuva sujudo. Labai staigiai ir netikėtai. Bruzdėjimas virto judėjimu. Šalia „Lietuvos” (nebe) kino teatro įkurta „Pro–testo” laboratorija, spalio 13–ąją studentai pamarširavo prie Vyriausybės langų, užvakar ant Vilniaus dailės akademijos pievelės benamiai studentai statėsi palapines. Dar įmonių darbuotojų streikai. Taip, suvokimas, kad esi prievartaujamas, jau yra tavo laimėjimas. Vis dėlto drąsūs turėti savo nuomonę šįkart pabandė ją ir apginti. Kino kritikas Skirmantas Valiulis taikliai pasakė, kad „šiandien baimės Lietuvoje daugiau nei prieš 15 metų. Iš kur ji kyla? Galbūt iš to, kad imame galvoti, tikėti, jog dabar tai jau viskas „bus gerai”, pasaulis lyg ir tvarkosi viena linkme. Tačiau gyvename tokiu laiku, kai egzistuoja primestas, priverstinis mąstymas”. Jo atsisakyti – gera protesto pradžia. O toliau? Pirmiausia sunaikinti „man tas pats”, tada nebijoti pareikšti, kad „man ne tas pats”. Galiausiai visa tai sujungti į gerai apgalvotą „mes už”.