Ką mato moteris su kamera Lietuvoje?

Nuo pat kinematografo atsiradimo kamera tapo išskirtinai vyrų žaidimo ir darbo įrankiu, įgalinančiu kurti ir propaguoti savą-vyrišką pasaulio viziją. Įdomu, kokia linkme būtų rutuliojusis kino istorija, jei kino kameros rankena būtų atsidūrusi ponios Lumier rankose, o ne jos vyro. Turbūt ne darbininkų išėjimą iš fabriko, kvailą laistymasi sode ar sienos griovimą ji būtų filmavusi. Bet, deja, taip nenutiko.

Ir vis dėlto smalsu, kur krypsta “kino akis”, kuomet kamera atsiduria moters rankose? Kuo tas matymas yra svarbus, savitas? Kaip kameros pagalba galima konstruoti savą tikrovės modelį? Šio trumpo pranešimo metu pamėginsiu dalinai atsakyti į šiuos klausimus, aptardama trijų Lietuvos menininkių – režisierių Janinos Lapinskaitės, Inesos Kurklietytės ir videomenininkės Kristinos Inčiūraitės – kūrybos specifiką. Šiuo atveju man yra įdomus matymo ir buvimo matomume konstravimo mechanizmas. Nes matomumas ekrane tampa savotišku buvimo kultūroje modeliu, bei naujos tapatybės kūrimo priemone.

Devinto dešimtmečio pradžioje feministinė kritika pradėjo moterų kino ir bendrai moterų meno specifikos, bei skirtumų tarp moterų ir vyrų braižo paieškas. Audiovizualiniuose menuose tai reiškė dominuojančios subjekto paradigmos kritišką permąstymą ir kaitą. Bei naujų reikšmių ir tiesų sukūrimą, ryšių su vyrišku matymo tipu nutraukimą. Galima sakyti, jog nuo aštuoniasdešimtų metų Gender tapo kūrybinės erdvės individualumo matu. Pasak Karin Davis, moteris geba performuoti ir kritiškai permąstyti ją supančius kultūrinius modelius ir aktyviai dalyvauti savos tapatybės kūrime. Mūsuose šie diskursai tapo aktualesni tik dešimtame dešimtmetyje, kuomet meno erdvėje atsirado vis daugiau moterų kūrėjų. O darbai, artikuliuojančius moterų problematiką taip pat galima tik dešimtame dešimtmetyje.

Straipsniai 1 reklama

Janinos Lapinskaitės paradokumentika, Inesos Kurklietytės vaidybiniai filmai ir Kristinos Inčiūraitės video darbai feminizmo fone nėra labai charakteringi. Filmai su niekuo ir prieš nieką nekovoja, autorėms nėra svarbi moterų emancipacija. Gvildendamos “gender diskursą” (Inčiūraitės sąmoningai, o Kurklietytė ir Lapinskaitė daugiau intuityviai), menininkės kvestionuoja tradicinius matymo ir matomumo modelius bei nusistovėjusias vyro, moters roles visuomenėje ir ekraninės kultūros sukurtus lyčių įvaizdžius. Siekia pristatyti moterį kaip asmenybę, analizuoti jos identiteto kaitą šiuolaikinėje kultūroje. Nors menininkės nėra feminizmo šalininkės, jų kūryboje juntamas bendras – moters atlikėjos – braižas.

Lietuvių kinas dažnai yra vadinamas vyrišku: ne tik režisieriai, scenarijaus autoriai, operatoriai, bet ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai yra vyrai. Todėl darbuose neretai pristatomas pasaulis yra patriarchališkas. Tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje lietuvių kinematografijoje kuriamos moterys yra labai atitrūkę nuo realybės. Kinas pristato moteris-svajones, moteris-mitus…tam tikra prasme vaizduotes moterų tema, bet ne asmenybes. Moterys kuria joms paskirtas (neretai antraeiles neigiamo atspalvio) roles: motina, žmona, samdinė, sužadėtinė, neištikimoji ar šiaip gražuolė … nuolankiai vykdo joms priskiriamas kultūrines pareigas ir atlieka stebėjimo objektų funkciją. Pasakojimai apie filmų herojes tam tikra prasme atskleidžia kultūrines sanklodas kuriose visi gyvename. Kintantis jų įvaizdis tampa labai svarbių kultūrinių ir mentalinių pokyčių visuomenėje registru. Šiuo aspektu labai svarbūs yra Janinos Lapinskaitės ir Kristinos Inčiūraitės darbai.

Lapinskaitė filmuose išplėtojo savitą “moterišką žvilgsnį”, poziciją nusistovėjusių patriarchalinių įvaizdžių atžvilgiu ir tuo būdu žengė didelį žingsnį moterų kino link. Režisierė stebi žmones dėl vienų ar kitų aplinkybių – gamtos, likimo, visuomeninės santvarkos – atsidūrusius visuomenės marginalijose, tačiau stiprius, sugebančius nusiimti kaukes ir atsiplėšti nuo tradicinių konvencijų. Lytiniai skirtumai šiuo atveju nėra esminiai. Filme “Iš elfų gyvenimo”(1996) – tokiu herojumi yra Eleonora, auginanti trejetą liliputų,svetimų vaikų”; “Akte”(1999) – tai fotografė Snieguolė Michelkevičiūtė, netradiciškai fotografuojanti pagyvenusių vyrų aktus; “Veneroje su katinu”(1997) – trejetas pagyvenusio amžiaus netekėjusių Dailės akademijos pozuotojų; o filme “Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis” – žmonos ir vaikų paliktas kaimo keistuolis, medžio drožėjas Venecijus. Filmuose dažnas motyvas – herojų pabėgimas nuo tikrovės ir “tariamos, suformuotos” tapatybės. Tiek fotografė, tiek pozuotojos, Eleonora ar Venecijus gyvena savitame pasaulyje ir vadovaujasi savomis elgesio taisyklėmis. Šį savitumą režisierei padeda atskleisti paradokumentinio kino stilistika, spalvoti filtrai ir “pasakiška” muzika.

Lapinskaitės filmuose prieinama prie konflikto tarp individualaus jautrumo ir patriarchalinės visuomenės normų, siekiančių įsprausti individą į griežtai apibrėžtą visuomeninę rolę. Lapinskaitė praplečia feministinę perspektyvą netolerancijos ir diskriminacijos, nepriklausomos nuo lytinių skirtumų, atvejų analize. Vertybių sistemos analizė šiuo atveju žymiai svarbesnė. Pvz. Eleonora iš ‘Elfų gyvenimo’ nedrąsiai priešinasi suformuotam paklusnios moters įvaizdžiui, ignoruoja vyro draudimą su vaikais liliputais pasirodyti viešumoje. Nesvarbus jai ir kaimynų ignoravimas. “3 veneros’ – priklauso išsilaisvinusių moterų tipui. Jos visiškai ignoruoja tradicinį kultūrinį moters-motinos-žmonos modelį ir nekeistų savo gyvenimo būdo, net jeigu galėtų viską pradėti iš naujo. Vienišių Venecijų mažai jaudina aplinkinis pasaulis, jis rašo eiles, drožia medžio skulptūras ir gyvena vadovaudamasis nuostata “nesikark šiandien, jeigu gali tai padaryti rytoj. Rytoj gal visai nereikės kartis”. O fotografė Snieguolė Michelkevičiūtė aukštyn kojom apverčia mene vyraujančias nuostatas, apsorbuodama akto žanrą, tradiciškai priskiriamą vyrų sričiai.

Lapinskaitė analizuoja, kvestionuoja tradicinius įvaizdžius, kultūrines moterų, vyrų roles, o Kristina Inčiūraitė mėgina ne tik analizuoti šiuolaikinės moters identiteto bruožus, bet kurti naujus įvaizdžius, taikant naujus reprezentacijos metodus. Kristina atsisako moters – kaip reginio elemento. Identitetas yra kuriamas ne moters vaizdo, bet balso pagalba. Moteris turi būti ne tik matoma, bet ir girdima visuomenėje. Pasak menininkės, “moters įvaizdžiai visuomenėje yra plačiai reprezentuojami kaip geismo objektai. Kritikuodama nusistovėjusius skopofilinės žiūros stereotipus, savo darbuose pristatau moterį, kuri nėra matoma, bet aktyviai dalyvauja konkrečiose situacijose.“ Pasirinkdama verbalinę moters identiteto formą menininkė nesutinka su feminisčių nuostata, jog šnekamoji kalba yra vyrų dominavimo sritis, o joje užkoduota vyriška patirtis ir pasąmonė neleidžia moteriai užimti subjekto pozicijos.

Savo darbuose “Skirtumai”, “Senmergės”, “Repeticija”, “Laisvalaikis” Kristina visiškai įslaptina vaizdo sferą, tarsi nuleidžia prieš žiūrovą uždangą ir verčia įsiklausyti į moters balsą. Ignoruoja jutiminę ekrano erdvę ir visą dėmesį sutelkia į ekrano užkulisius. Tuo būdu menininkė suardo linijinę kūrinio struktūrą, dar labiau sutvirtindama Gender problematiką (linijinė struktūra feminisčių yra priskiriama vyrų sričiai). Šią autorės strategiją labai puikiai pailiustruoja Fuko teiginys, jog “išnyksta vienalytis klodas, kuriame pynėsi tai, kas matoma ir tai, kas skaitoma…daiktai ir žodžiai išsiskiria. Akiai bus skirta tik žiūrėti, ir tik tai, o ausiai tik girdėti”. Ši autorės metodika yra gana svetima audiovizualinių menų sričiai, kur ekrane paprastai viskas turi būti gerai matoma. Kino ar video darbas yra rodomas tam, kad būtų matomas ir stebimas. Menininkė analizuodama moters identiteto problemas geba palikti platų manevrinį lauką žiūrovų vaizduotei, išnaudoti užkadrinę-akustinę erdvę.

Kristinos Inčiūraitės “Skirtumuose” ir “Laisvalaikyje” kalbintų moterų pasisakymuose išryškėja tradicinio moters-reginio įvaizdžio gajumas ir aktualumas pačių moterų tarpe. Viena “Skirtumų” pašnekovė su užsidegimu guodės, kaip jai romantiką Neringos restorane sugadinusi baisi (išvaizdos prasme) padavėja ir koks svarbus gražios aplinkos poveikis atsipalaidavimui. “Laisvalaikyje” kalbinta Visagino gyventoja pasakojo, jog moterims nėra kur praleisti laisvo laiko, nebent vasarą prie ežero ar sode. Nostalgiškai kalbėjo, jog Ispanijoje, Italijoje padėtis visiškai kitokia, ten yra klubai suaugusiems žmonėms, kur jie gali susitikinėti ir bendrauti. Kaip ir “Skirtumų” herojė ši moteris taip pat grožio, išvaizdumo sritį priskyrė moterims, didžiuodamasis kalbėjo apie Visagino gyventojas, kurios labai noriai rūpinasi savo išvaizda (bet deja nesugeba pasirūpinti laisvalaikiu). Iš šių dialogų išryškėja, jog mūsų moterų tapatybės suvokimas, pajutimas vis dar tebėra kultūrinės tradicijos, o ne pasirinkimo reikalas.

Skirtingai nuo ką tik minėtos menininkės Inesa Kurklietytė ir Janina Lapinskaitė neatsisako “žiūrėjimo malonumo”, tik jų “reginiai ” labai skirtingi. Inesa Kurklietytė kuria savitą kiną mažai tesigilindama į moterų tematiką. Režisierė apverčia aukštyn kojomis nusistovėjusias subjekto ir objekto pozicijas Lietuvių kinematografijoje, mėgindama iš arčiau pažvelgti į vyrų pasaulį. Kurklietytė vengia konkretizuotų įvaizdžių kūrimo, tuo tarsi duodama atkirtį abstrahuotus moterų portretus kuriantiems kolegoms. Viename pirmų režisierės filmų “Likite sveiki” kamera stebi beprasmišką pagrindinių filmo herojų – pardavėjo ir laiškanešio – gainiojimasis, jų susitaikymą ir betikslę kelionę valtimi. Kitame filme, pavadintame “Vyrai,” menininkė fiksuoja nevykėlių, valkatų, girtuoklių gyvenimą, kuriame moterų vaidmuo neryškus, tačiau lemiantis: dėl moters valios vyrai patenka į gatvę ir už grotų. Patekusius į keblią situaciją –radusius kapinėse pamestinuką ir nežinančius ką su juo daryti- draugus gelbsti moteris. Kaip ir Janinos Lapinskaitės filmuose čia moteriškumas siejamas su tvirtumu ir valia. 2001 m filmas “Baltas vėjas” visiškai vyriškas ir savo tematika ir personažais. Šį kartą režisierė gilinasi į nusikalstamąjį pasaulį, kuriame pagrindiniai veikėjai vyrai: viešosios tvarkos pažeidėjai – narkotikų prekeiviai ir vartotojai- bei tvarkos saugotojai – policininkai ir kariškiai. Kamera fiksuoja vyrišką pasaulį su visais jo atributais: ginklais, pinigais, automobiliais ir sex-klubais.

Janinos Lapinskaitės filmuose susiduriame su vujaristiniu kameros žvilgsniu, skvarbiai, su pasimėgavimu stebinčiu filmavimo objektus, kuriuos sunku pavadinti patraukliais ar seksualiais: nuogi pagyvenusio amžiaus vyrų ir moterų kūnai ar susiraukšlėję liliputų veidai. Kamera atskleidžia intymias personažų gyvenimo akimirkas, teikdama žiūrovams stebėjimo malonumus. Sutinkama ir atvirkštinė situacija – kuomet malonumą patiria stebimas asmuo. Ši situacija akivaizdi “Venecijaus gyvenime ir Cezario mirtyje”, kur pagrindinis herojus akivaizdžiai koketuoja prieš kamerą ir mėgaujasi savo tele-matomumu.

Dėka drastiškų siužetų ir netipiškų personažų Lapinskaitės filmai daro didelį estetinį ir psichologinį poveikį. Vienas emociškai paveikiausių filmų 1999 m. “Aktas”, kuriame kamera iš arti dokumentuoja Snieguolės Michelkevičiūtės darbo procesą fotografuojat vyriškus aktus. Filmas prasideda “moters riksmu” – stambiu planu pristatoma rėkiančios moters galva. Šis riksmas paraleliai pasikartoja filmo eigoje, tarsi komentuodamas fotografės kūrybinius veiksmus, kurie tolygus moters riksmui mūsų visuomenėje.

Visiškai kitaip režisierė dokumentuoja akto kūrimo procesą “Veneroje su katinu”. Šiame darbe menininkei svarbūs ne aktų kūrėjai, bet pozuotojos, kurios pristatomos, ne kaip daiktai, bet kaip asmenybės. Filme itin akivaizdi autoriaus perspektyva Režisierė betarpiškai įsiterpia į kūrinio eigą, kalbindama ir klausinėdama savo personažus, tuo tarsi įrodydama pristatomo pasaulio objektyvumą. Tačiau kartu su visa ekipa prisistatydama žiūrovui filmavimo aikštelėje dekoracijų fone, ji tarsi parodo dviprasmišką medijų prigimtį. Su autorine perspektyva susiduriame ir Kristinos Inčiūraitės darbuose, kur autorės buvimas juntamas užkadrinėje erdvėje girdimuose pašnekesiuose ir filmų herojų pasakojimuose. Abi šios menininkės dirba taikydamos TV reportažo metodus, užduodamos personažams klausimus, fiksuodamos jų atsakymus ir fragmentiškai juos pristatatydamos ekrane.

Pristatytų menininkių darbai įsirašo į gender diskursą, nepriklausomai nuo jų taikytų išraiškos ir stilistikos priemonių (paradokumentikos, vaidybinio, muzikinio kino, video) skirtumo. Kiekviena jų pasirinkdama skirtingas kūrybines strategijas, personažus ir pozicijas gvildena aktualias šiuolaikinės moters identiteto problemas, analizuoja ir kuria matomumo kultūroje modelius. Kvestionuoja ir permąsto patriarchalinėje kultūroje dominuojančias taisykles ir stereotipus, neretai savo darbuose juos apversdamos aukštyn kojomis. Pasirinkdama, iš pirmo žvilgsnio nelabai daug ką bendro turinčias autores, norėjau iš įvairių rakursų pažvelgti į analizuojamą problematiką ir daugybėje skirtumų atrasti bendrumus. Visiškai nenorėjau menininkių suburti po feministinio diskurso vėliava, nes ne visų jų atveju kūryba šiuo aspektu yra vienodai sąmoninga. Pvz. Kristina Inčiūraitė moterišką problematiką gvildena akivaizdžiai įtakota feministinės teorijos, o Kurklietytės ir Lapinskaitės pasirinkimas labiau intuityvus, paremtas sociokultūrinės situacijos analize. Tačiau nenuginčijamai autores vienija bendras – moters atlikėjos – braižas. Tai daugiau emocinis braižas, autorių siekimas pažvelgti į lytiškumą iš kitos perspektyvos.

Views All Time
Views All Time
3122
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

91 − 88 =